Eketės piliakalnio didybė ir paslaptys

Net gerokai apardyta, sumažėjusi jo aikštelė dabar siekia 11 155 kv. m ir yra didesnė už standartinę futbolo aikštę (7 245 kv. m). XIII a. šios Pilsoto žemės piliavietės plotas buvęs dar didesnis, o greta plytėjo net 6 ha užėmusi gyvenvietė.

Nuo senų laikų dabartiniame Klaipėdos rajone rymantis Eketės piliakalnis audrino vietinių fantaziją, kėlė ir baimę, ir pagarbą, todėl apie šį protėvių paminklą žinoma mažiausiai 13 padavimų. Tarp jų - ir apie raitelį be galvos, kalavijais besikaunančias baltas pamėkles, verpiančių moterų šmėklas ir kt.

Lygiai prieš 50 metų, 1972 m. liepos-rugpjūčio mėn. vykę piliakalnio ir gyvenvietės archeologiniai kasinėjimai atskleidė, jog žmonės čia gyveno mažiausiai nuo II a. po Kr. Tyrėjams pavyko rasti ir ypatingą vietą: kalvio arba amatininko namą su daugybe įdomiausių retų radinių.

Vaiduoklių pasaulyje

Išlikę žmonių pasakojimai apie tai, jog Eketės piliakalnyje buvo žymi šventovė, kur griaustinio dievui Perkūnui aukas nešdavę. Įdomu tai, jog archeologai išties nurodo buvusią alkvietę, įrengtą nedidelėje, apskritoje kalvelėje piliakalnio pašonėje.

Bėgant šimtmečiams įspūdingasis Eketės piliakalnis tarsi aplipo žmonių sukurtomis pamėkliškomis istorijomis, virtusiomis padavimais, legendomis. Bene pikantiškiausią pasakojimą 1903 m. JAV, Čikagoje, išleistoje knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ užrašė tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius: galime pasigirti, kad ir mes turime siaubo istoriją apie raitelį be galvos.

„Naktimis matydavo žmonēs žalnierų nuo vieno ant kito galolink' kalnu jodinējantį, ogi kartais ir gendrolų (generolą - aut. past.), ale be galvos ant kalno stūksantį“, - rašė jis.

Kovose su priešais kritusių narsių kuršių šmėklos, matyt, nedavė ramybės ir klaipėdiečiams Šušeliui ir Blizai. Vyriokai jau vėlai per Eketės upės tiltelį pravažiuodami sustojo ir nustėro, stabo ištikti. Tamsoje jie pamatė nuo piliakalnio kibirkštis aukštyn lekiant.

Sukaupę visą drąsą, jiedu prisliūkino arčiau ir išvydo du raitelius baltais rūbais. Jie vis lėkdavo vienas kito link iš abiejų kalno galų, o ties viduriu susitikę taip kapodavosi kardais, jog vis kibirkštys žarojo.

Kraupius vaizdus matydavę ir žmonės, kuriems tekdavo keliauti pro piliakalnį vidurnaktį, mat dvyliktą valandą ant pylimo degdavo dvi žvakės, o iš nugrimzdusių rūmų išeidavo trys baltai apsirengusios moterys paverpti.

Esą čia buvusi aukšta, tvirta ir graži pilis, kuri vieną tamsią naktį su didžiausiu griausmu prasmegusi. Ten, kur ji stovėjo, teliko gili, tamsi praraja. Žmonės išsigandę tvirtino, kad pilis nugrimzdusi į pragarą.

Kartą piemuo, kuris ant kalno bandą ganė, mėgino į tą prarają virve nusileisti. Jis buvo girdėjęs, kad apačioje - daug aukso, tad jam nebereiksią vargti, kai iš kalno turtų išsinešiąs. Piemuo gal ir nusileido, bet niekuomet nebeišlipo. Kur jis dingo, niekas nežinojo.

Apie šią mįslingą duobę užsimenama ir tarpukario spaudoje. „Kiek iš dvaro kamarninko p. Kunder teko sužinoti, piliakalnyje seniau buvęs gilus šulinys, kuris tapo vėliau užverstas žemėmis“, - rašoma 1938 m. laikraštyje „Vakarai“.

Tais pačiais metais Greta Pipiraitė užrašė savąją istoriją: „Ir pasakuojam, kad tės Ekit dvar yr piliakalns supelts. Ten tep pat yr visokių ginklų pakastų. Ir žmons vis band kast, bet vis napriet, tus žmons vis ten pabaid.“

Nematoma dalis

Rašytiniuose šaltiniuose (Kuršo dalybų akte) apie 10 km į šiaurės rytus nuo Vokiečių ordino Mėmelburgo (Klaipėdos) pilies nutolusi Eketės tvirtovė pirmą kartą paminėta 1253 m. ir lotyniškai pavadinta „Akitte, Akutte“. Svarstoma, esą pati pilies kalno forma išties primena akį, tačiau tai - vandenvardis, nes šalia teka Eketės upė. Jos vaidmuo piliakalnio likimui - labai svarbus.

Dabar mes matome tik dalį kuršių paveldo: šiaurrytinė piliakalnio dalis nukasta dar XVIII a. ant upės įrengiant vandens malūną, o didžiausias kultūros paveldo nykimas susijęs su Eketės upės patvenkimu 1972-1973 m. įrengiant Laukžemių užtvanką.

Būtina paminėti, kad dar 1971 m. prieš upės patvenkimą piestu stojo tuometė LTSR kultūros ministerija, buvo rašomi raštai aiškinant, jog įgyvendinus planus piliakalniui bus padaryta neatitaisoma žala. Deja, centrinė valdžia šių įspėjimų neišgirdo, tad patvenkus upę didelė dalis aikštelės buvo tiesiog nuplauta, prasidėjo krantų erozija, kurią pavyko dalinai stabilizuoti tik 1996 m.

Mažiau apardytą piliakalnį matė jį tyrinėjęs archeologas Algimantas Merkevičius (1933-2014): savo ataskaitoje 1973 m. mokslininkas rašė, kad dabar 8-9 m. aukštį ir 130 m ilgį siekiantis, puslankiu piliakalnį juosiantis didysis pylimas XX a. pirmojoje pusėje buvęs dar aukštesnis ir kilo į 13 m aukštį. Mažesnio, apie 1 m aukščio ir 160 m ilgio, pylimo būta nuplautame aikštelės pakraštyje, tad ją kuršių laikais pylimas supo žiedu. Yra analogas: tai - vienintelis nesuardytą tokią struktūrą turintis, tik daug mažesnis, Senosios Impilties piliakalnis Kretingos r.

Taigi, aplankius Eketės piliakalnį mintyse jo plotą reikėtų dar labiau padidinti. Visoje Lietuvoje tokio dydžio aikštelę turi vos vienas kitas piliakalnis.

Jį apžiūrintys žmonės nepastebi ir dar keleto įspūdingų, kuršių laikus menančių elementų: už didžiojo gynybinio pylimo yra dar keturių likučiai, o tarp jų - griovių rudimentai. Tai - buvusi galinga gynybinė sistema, nes aukštas, medines sienas turėję pylimai buvę mažiausiai 2 metrų aukščio, grioviai - tiek pat gylio ir pločio, prismaigstyti nusmailintų rąstų.

Iš upės pusės, ant kurios aukšto iškyšulio kuršiai pastatė pilį, - vos vienas neaukštas pylimas, nes ši vieta nuo priešų antpuolių buvo apsaugota natūralių gamtinių kliūčių. Pažeidžiamiausioje piliakalnio dalyje šių kraštų autochtonai įrengė visą penkių pylimų ir keturių griovių barjerą, kuris skyrė pilį nuo didžiulės gyvenvietės. Pavojaus atveju žmonės subėgdavo į gynybai skirtą piliavietę.

Unikalūs radiniai

Deja, apie išties galingos ir stiprios Eketės kuršių bendruomenės materialųjį paveldą žinome nedaug, nes kapinynas su kapuose randamomis gausiomis įkapėmis yra greičiausiai sunaikintas. Daugiausiai žinių pateikė archeologo A. Merkevičiaus su komanda atlikti žvagomieji tyrimai (ištirtas 314 kv. m plotas), nustebinę radinių gausa: piliakalnyje ir senovės gyvenvietėje įvairiausių II-XIII a. artefaktų aptikta 150.

Mokslininkas pažymėjo, jog piliakalnis žinomas plačioje apylinkėje, jį labiausiai lankydavo ekskursijos ir pavieniai lankytojai, o vietiniai pasakojo, kad anksčiau kuršių paminklo vietoje būdavo rengiamos gegužinės. Tarpukario spaudoje pažymima, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą šioje vietoje mėgta švęsti Jonines, buvo įrengti takai, akmeniniai stalai.

Antrojo pasaulinio karo metu piliakalnyje įsikūrė vokiečių vermachto kariai: ant pylimo iškastos tranšėjos, įrengtas Kocho bunkeris. Vėliau aikštelė buvo ariama.

Nepaisant to, net bandomaisiais įvardyti 1972-ųjų tyrimai buvo itin įdomūs ir atskleidė, jog toje pačioje vietoje žmonės gyveno nuo pirmųjų mūsų eros amžių: rasta II a. Liucilos Augustos romėniška moneta sestercijus, emaliu dengti iš Romos imperijos atkeliavę karoliai.

Piliakalnio aikštelės šiaurrytinėje dalyje, pusės metro gylyje archeologams pavyko rasti kuršių amatininko arba kalvio dirbtuvių pėdsakus. Tai - gana retas atvejis. Tarp pailgo, stulpinės konstrukcijos (4-5 m pločio ir 7-8 m ilgio) pastato likučių slėpėsi meistro darbo įrankiai ir gaminiai: peiliai, dalgių gabalai, keletas žalvario ir geležies metalo ruošinių, tuzinas galąstuvų, žirklių narelio dalis, geležinės, kaltinės vinys, kniedė, skaptukas, skylmušys, obliaus drožtuvas ir daugybė šlako gabalų, kurie sufleruoja, jog pilies kieme buvo lydoma geležis.

Taip pat aptikta mėlyno stiklo karolių, nebaigtas gaminti (ne iki galo išgręžta skylė šeivai) gintarinis verpstukas, smiltainio verpstukai, žalvariniai kryžminis smeigtas, apyrankių, segių, diržų sagčių, kabučių dalys, žirgo žąslų nareliai, 8,2 cm dydžio molinio svarelio (galimai nuo audimo staklių) dalis ir kt.

Įdomu, jog tiek gyvenvietėje, tiek piliakalnio aikštelėje aptikta ir daug įvairių naminių bei laukinių gyvūnų kaulų, dantų, kurie atskleidžia, ką laikė kuršiai, kokią mėsą valgė: rasta arklių, kiaulių, stambių, smulkių raguočių, šuns, net elnio likučių.

Detalesnių tyrimų jau pusę amžiaus taip ir nebuvo atlikta, tad vien 1972-ųjų kasinėjimų medžiaga aiškiai sufleruoja, kokio turtingumo yra šis archeologinis kompleksas. Ištyrus Eketės piliakalnį bei šalia esančią gyvenvietę žinios apie kuršių gyvenimą geležies amžiuje būtų itin praplėstos.

Šiuo metu piliakalnį prižiūri Klaipėdos rajono savivaldybė, Sendvario seniūnija: prie Laukžemių užtvankos, kultūros paminklo prieigose, yra įrengta mašinų stovėjimo aikštelė, informaciniai stendai, žvejybos vieta, gultai, pastatytas biotualetas. Ne be savanorių (2017 m. dalyvavo ir kariškiai iš LDK Butigeidžio dragūnų bataliono) pagalbos nuo buvusių brūzgynų išlaisvinta bei prižiūrima paties piliakalnio aikštelė.