Dmytro Kozatsky nuotraukos - tai Mariupolio „Azovstal“ akys, perteikiančios karo baisumus

26 metų Dmytro, šaukiniu Orestas, kilęs iš Malyno miesto Žytomyro srityje.

Nuo mokyklos laikų jis mėgo fotografuoti ir svajojo tapti karo žurnalistu.

Lygiagrečiai su tarnyba Azovo pulke jis studijuoja politologiją Nacionaliniame universitete.

Iš prigimties romantikas ir filosofas, jis pademonstravo tvirtą charakterį gindamas Mariupolį plieno gamykloje "Azovstal". Nepaisant itin sunkių sąlygų, jis patikino šeimą ir draugus, kad jam sekasi gerai, ir net rasdavo jėgų juokauti šia tema.

Dmytro Kozackio nuotraukų dėka pasaulis pamatė drąsių Mariupolio gynėjų veidus.

Jis yra legendinės nuotraukos "Šviesa nugalės" autorius.

Kariškis taip pat išgarsėjo savo pasirodymu su "Eurovizijos" nugalėtojos daina "Stefania", skambant apšaudymui, ir vaizdo įrašu "Mariupolio tvirtovė. "Paskutinė diena Azovstalyje".

Dmytro Kozatsky kartu su savo svainiais buvo evakuoti iš Azovstalio ir dabar yra Rusijos nelaisvėje.

Savo socialinės žiniasklaidos puslapyje jis paprašė siųsti jo nuotraukas į nuotraukų konkursus. Dmytro turi daug planų, tačiau dabar svarbiausia, kad jis ir jo ginklo broliai grįžtų namo.

"Ukrinform" korespondentas kalbėjosi su didvyrio motina ir jo draugais, kurie papasakojo apie Dmytro Kozatskį.

KAIP ROMANTIKAS SU ROŽINIAIS AKINIAIS TAPO KAREIVIU

Dmytro Kozatskio, jo šeimos ir gimtojo miesto istorija glaudžiai susijusi su jau daugiau nei tris mėnesius Ukrainoje vykstančiu karu.

Kol kariškis buvo Azovstalyje, jo motina dirbo konduktore evakuaciniame traukinyje Kijevas - Užgorodas ir, nepaisant asmeninio skausmo, dalijosi nuo karo bėgančių žmonių kančiomis.

Tuo tarpu jų gimtąjį Malino miestą negailestingai apšaudo rusai, negailestingai naikindami šį senovinį miestą.

Telefonu kalbėjomės su Dmytro mama Irina Jurčenko.

Prieš kalbėdamas su ja šiek tiek nerimavau, kad nesukelčiau jai dar didesnio skausmo.

Tačiau jo motina buvo drąsi ir daugelis žmonių, kurie skundžiasi gyvenimu namų fronte, turėtų pasimokyti iš jos atsparumo.

Ponia Iryna jau 30 metų dirba "Ukrzaliznytsia" stiuardese. Be Dmytro, ji taip pat turi 18 metų dukrą.

"Visada kalbėdavau su Dmytro, dainuodavau jam lopšines, kai jis dar buvau nėščia.

Paprašiau jo ir savo dukters visada išlikti žmonėmis, kad ir kokioje situacijoje jie atsidurtų.

Nuo vaikystės visos močiutės iš mūsų penkiaaukščio namo kiemo labai mylėjo mano sūnų, nes vos pamatęs vieną iš jų su krepšiais, jis bėgdavo padėti.

Dima mokėsi Malino 4-ojoje mokykloje. Jis mylėjo mokyklą, mokytojus ir mokinius", - sako Irina.

Pasak motinos, sūnus nebuvo puikus mokinys, tačiau mokėsi gana gerai. Dmitrijus daug skaitė, mėgo istoriją, dalyvavo fizikos ir informatikos olimpiadose.

"Mokykloje jis buvo universalus ir kūrybingas.

Mano vyras norėjo, kad sūnus sportuotų, imtųsi imtynių, fotografuotų...

Jis visada darydavo neįprastas nuotraukas. Dmytro buvo romantikas, ir aš niekada nemaniau, kad jis taps kariškiu.

Jis visada nešiojo rožinius akinius ir puoselėjo rožines svajones. Net kai kalbėdavau su juo iš "Azovstal", jis sakydavo, kad viskas gerai.

Bet kai kartais susitikdavome vaizdo ryšiu, galėdavau matyti jo akis ir jos man viską pasakydavo.

Stengiausi laikytis, užsigerdavau raminamosiomis tabletėmis ir sakydavau: "Dima, viskas gerai".

Jis susikaupdavo ir kalbėdavo su manimi ir savo mažąja sesute, kad negirdėtume nė menkiausio jo susijaudinimo", - sako jo mama.

Baigęs mokyklą, Dmytro studijavo informatiką Žešuvo (Lenkija) Informacinių technologijų ir vadybos universitete.

Kai 2013 m. Ukrainos studentai dalyvavo Euromaidane, jis nusprendė grįžti į Ukrainą.

Jis atvyko Kalėdų atostogų ir nusprendė, kad jam reikia grįžti namo. Tada įvyko "Maidano revoliucija", 2015 m. Kozatskis įstojo į Ukrainos nacionalinę gvardiją Mariupolyje, o po dvejų metų prisijungė prie Azovo pulko.

"Jis manęs paklausė: "Mama, kaip tu apie tai galvoji?" Aš atsakiau, kad tai jo sprendimas ir aš jam pritariu", - prisimena ponia Irina. - "Man net buvo malonu, nes jis visada su įkvėpimu kalbėjo apie Azovo pulką.

"Mama, čia viskas taip sutvarkyta, darnu, mes girdime vieni kitus, čia visi lygūs!" - jis buvo sužavėtas Azovu ir ilgai ruošėsi ten nuvykti", - prisimena Irina.

Kareivis tradiciškai grįždavo namo per Naujųjų metų ir Velykų šventes, taip pat netikėtai aplankydavo savo motiną per jos gimtadienį. Kelis kartus per metus Dmytro Mariupolyje aplankydavo ir jo šeima.

Lygiagrečiai su karine tarnyba Azovas pradėjo studijuoti Nacionaliniame universitete, kur įgijo politikos mokslų specialybę.

"PADĖKOJAU TVIRTOVEI "AZOVSTAL" UŽ TAI, KAD IŠGELBĖJO MANO SŪNAUS GYVYBĘ".

Irina Jurčenko prisimena, kad likus dviem dienoms iki karo jai paskambino sūnus ir paprašė skubiai supakuoti lagaminą.

Vasario 24 d. 5.45 val. Dmytro motina iš jo sužinojo, kad karas jau prasidėjo.

Kartu jis paprašė jos paskambinti visiems giminaičiams ir pažįstamiems, kad jie turėtų su savimi reikalingiausių daiktų. Mama įvykdė sūnaus užduotį ir vasario 25 d. išvyko į Kijevą, kur 10 dienų traukiniu evakavo keleivius.

Žinojau, kad jie buvo Mariupolyje, o nuo kovo 1 d., kaip sakė Dmytro, miesto gynėjai jau buvo Azovstalyje

Iš Dmytro buto matydavau tą gamyklą, matydavau iš jos išmetamus teršalus ir visada piktinausi, nes man nepatiko ta atmosfera. Ir kai sūnus sakydavo, kad buvo Azovstalyje, aš labai dažnai dėkodavau tai gamyklai, jos sienoms ir tvirtovei, kuri išgelbėjo daugybę gyvybių - mano sūnaus, jo brolių, civilių ir vaikų.

Perskaičiau visas naujienas ir ypač ieškojau informacijos apie "Azovstal".

Mano širdis kraujavo ir skilo į gabalus, verkiau tyliai, kad niekas nematytų, bet paskui susikaupiau ir laikiausi.

Netgi džiaugiausi, kad esu darbe, nes neturiu teisės ten verkti, negalima verkti keleivių akivaizdoje, turiu būti ten, kad įrodyčiau jiems, jog jie yra saugūs, o jiems buvo labai sunku", - sakė Iryna.

Azovstal / EPA-EFE nuotrauka

Kai Dmytro buvo Azovstalyje, mama su juo daugiausia susirašinėjo socialiniuose tinkluose.

Ryte ji rašė jam žinutes. Ji kelis kartus perskaitė ir perrašė kiekvieną iš jų, kad nė vienas žodis nesutrikdytų ir nesujaudintų sūnaus.

Ir tada ji kiekvieną minutę nekantriai laukė atsakymo.

Dmytro paprastai trumpai atsakydavo, kad jam sekasi gerai, ir pasidomėdavo, kaip sekasi jo šeimai.

Tik paskutinėmis Mariupolio gynėjų buvimo "Azovstalyje" dienomis Dmytro Kozatskio artimiesiems pavyko su juo susisiekti vaizdo ryšiu.

"Apie evakuaciją iš "Azovstal" sužinojau iš žinių. Mano sūnus subūrė mūsų šeimą, jis norėjo parodyti savo pasitikėjimą, kad jam sekasi gerai.

Jis mane įspėjo, kad kelias dienas gali nepavykti su juo susisiekti, bet kad nesijaudinčiau, nes tai buvo labai reikalinga.

Azovo pulko ir jo vadovybės veiksmai ir sprendimai yra sveiki ir apgalvoti.

Žinau, kad tai teisinga, nes Azovo žmonės nepasiduoda. Manau, kad tai nėra nelaisvė, nes nelaisvė yra tada, kai bailiai pasiduoda, o tai tiesiog evakuacija.

Tada sūnus manęs paprašė: "Mama, nupirk sau tokių raminamųjų vaistų, kad tau padėtų, labai noriu, kad susitikę pamatytume tave ramią ir gražią".

Taigi aš juos nusipirkau, vartoju, jei tik jie man padeda.

Netrukus jis paskambino man iš kito numerio ir pasakė: "Viskas gerai, esame gyvi, palaikome ryšį", - sako Irina Jurčenko.

Dmytro Kozatskis svajojo tapti karo žurnalistu. Jo svajonė išsipildė Azovstalyje, nes ten padarytos nuotraukos apkeliavo visą pasaulį.

Jo motina sako, kad jo nuotraukos - tai "Azovstal" akys, perteikiančios karo baisumus, kuriuos patyrė drąsūs Mariupolio gynėjai.

Klausiu ponios Irinos, ko ji palinkėtų savo sūnui ir Mariupolio didvyriams, kurių sugrįžimo laukia visa Ukraina, ir ji atsako:

"Linkiu mūsų Ukrainai, valdžios institucijoms ir visam pasauliui padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad mūsų herojai kuo greičiau grįžtų namo.

Labai noriu, kad jie neliktų istorijos knygose ir toliau kurtų mūsų istoriją čia.

Žinau, kad jie yra labai protingi, išmintingi ir kantrūs žmonės, kurie artimiausiu metu turi grįžti į savo šeimas ir toliau dirbti dėl Ukrainos pergalės.

SAVARANKIŠKAS, AKTYVUS IR ITIN POZITYVUS MOKINYS.

Akademijoje, kurioje studijuoja antrakursis Dmytro Kozatsky, jis vadinamas universiteto pasididžiavimu.

Dėstytojai sako, kad likus mėnesiui iki karo jis paskambino telefonu, norėdamas išsiaiškinti savo paskyrimą.

"Su Dmytro Kozackiu susipažinau 2020 m. rudenį.

Tuomet jis buvo įstojęs į pirmuosius politikos mokslų studijų metus. Studijas jis pradėjo nuotoliniu būdu pagal individualų planą.

Dėsčiau jo sociologijos kursą. Mane pribloškė tai, kaip kruopščiai jis atliko užduotis, ruošdamasis baigiamajam moduliui.

Buvo geras išsilavinimas, aukštas pasirengimo ir saviorganizacijos lygis", - sako Politikos mokslų ir nacionalinio saugumo katedros docentė Inna Shostak.

Pats Dmytro Kozatsky prieš evakuaciją paskelbė nuotraukų iš "Azovstal" ir paprašė jas siųsti nuotraukų konkursams.

"Jei ką nors laimėsiu, tai bus labai malonu po išleidimo. Dėkoju visiems už paramą", - pridūrė kariškis.

Dieną prieš evakuaciją jis taip pat sukūrė filmą "Mariupolio tvirtovė. Paskutinė diena Azovstalyje".

Jame iš vidaus rodoma plieno gamykla, kurią sunaikino rusų bombos iš dangaus, nuolatinė artilerijos ugnis iš žemės ir raketos iš jūros.

Socialiniuose tinkluose po Dmitrijaus Kozackio įrašais kino kūrėjai komentuoja, kad yra pasirengę kurti filmus pagal Kozackio filmuotą medžiagą.

Dabar svarbiausia, kad jis grįžtų namo gyvas.

Iryna Chyrytsa, Žytomyras, ukrinform.ru

Dmytro Kozatsky nuotrauka