Darbėnų vardą garsina žydų atminimą puoselėjanti mokytoja

Darbėniškė mokytoja už savo daugiau nei šešerių metų darbą įamžinant Darbėnų žydų atminimą ir skleidžiant žinią visuomenėje praėjusią savaitę buvo įvertinta Tautinių mažumų departamento aukso garbės ženklu „Už nuopelnus“. Pradinių klasių mokytoja, šiuo metu dirbanti su priešmokyklinukais, sako, kad apdovanojimas buvo netikėtas, mat pakviesta į Vilnių manė, kad gaus tiesiog padėką.

Kaip pradėjote domėtis istoriniais įvykiais?

Dirbau gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, atsakinga už neformalią veiklą, renginius. Norėjosi paruošti mokyklos istoriją, tad pirma mano knyga buvo Darbėnų gimnazijos istorija, kurią parengėme kartu su kolege. Tai ir buvo mano istorinių ieškojimų pradžia, nes labai patiko. Vos tik užbaigusi šią knygą, pradėjau domėtis Darbėnų žydais.

 

Kuo jus sudomino būtent žydų likimas? Galbūt giminėje yra žmonių, turinčių žydiškų šaknų?

Ne, neturime. Tik dabar dukra ištekėjo už vyro, kurio močiutė yra gavusi Pasaulio teisuolio vardą, bet toks ryšys atsirado tik dabar. Kadangi mokykloje buvau atsakinga už neformalią veiklą, o miestelis ruošėsi švęsti jubiliejinius metus, buvome paskirti pristatyti žydų istoriją. Pamatėme, kad nieko nėra, tuščia vieta, be susistemintos informacijos. Kilo mintis paskambinti Eugenijui Bunkai - jis atvažiavęs patarė pirmiausia parašyti internetu žmonėms, kurių šaknys veda į Darbėnus.

Parašiau apie 30 laiškų, atsakymų daug negavau, bet keliuose laiškuose buvo nurodytas profesorius Erikas Goldšteinas, kuris domisi Darbėnų žydų istorija. Parašiau profesoriui ir taip prasidėjo mūsų draugystė.

E. Bunka patarė rengti vasaros stovyklą vaikams ir kartu rinkti informaciją. Sakė - nustebsite, kiek rasite informacijos. Turėjau abejonių - ar patiks vaikams, ar rasiu kolegų, kurie norės tuo užsiimti. Tačiau atsirado kolegų, kurie sakė, kad jiems įdomu, ir pirmąją vasarą stovykloje turėjome 15 vaikų. Apėjome daug darbėniškių, visi mus įsileido ir rado laiko pasidalinti prisiminimais, nuotraukomis, dokumentais.

Rinkome viską. Kartais žmonės sakydavo, kad nieko gero neturi, bet albumuose rasdavome dar nematytų nuotraukų. Rezultatus pristatėme Darbėnų jubiliejui skirtoje konferencijoje, buvo atvykęs ir profesorius Goldšteinas. Kitais metais stovykloje nebesutalpinome visų norinčiųjų dalyvauti. Vėl ėjome, rinkome informaciją. Paskui ir viena važinėjau pas kaimuose gyvenančius senolius, kad juos pakalbinčiau. Net vyras sakė - „ir vėl tu važiuoji“.

Vienais metais žydų kultūros dienų metu surengėme edukaciją, kvietėme pakeliauti laiku - ėjome išnykusio štetlo pėdsakais, dalyvavo apie 400 mokinių nuo pirmokų iki dvyliktokų. Sustodavome prie to, kas išliko, pasakojome apie tai, ko jau nebėra. Stovyklose dalyvavę vaikai patys buvo edukatoriai ir pasakojo istoriją kitiems. Visiems dalyviams dovanojome odininko Tautvydo Rudžio pagamintas specialias apyrankes, kurios buvo tarsi simbolis, kad vaikai žino savo miestelio istoriją.

Kitą dieną sulaukiau pradinuko mamos, kuri sakė, kad vaikas, grįžęs namo iš edukacijos, tėvams su nuostaba pasakojo: „Čia ne apie tuos žydus, kur per Užgavėnes, o apie žmones, kurie buvo tikri ir čia gyveno.“ Man šie dalykai labai svarbūs - kad pradedama domėtis, kelti klausimus.

Stovykloje viena mergaitė klausė, kodėl žmonėms, net praėjus šitiek metų, dar skauda, kad jie su ašaromis akyse pasakoja apie kiemo draugus, bendramokslius, kaimynus. Vaikams kartais sunku suvokti, kad baisumai taip įsirėžė į dūšią. Kita mergaitė pasakojo, kad važiuodama per Darbėnus kitomis akimis mato miestelį, žino namų, žmonių istorijas, savo šaknis.

Net ir išvažiavę iš Darbėnų jie nebus maži žmonės iš mažo miestelio, nes žinos savo istoriją.

Iš to, ką atradote, sužinojote renkant informaciją, kas jums paliko giliausią įspūdį, ko labiausiai gaila, kad nebeliko?

Atradome daug istorijų, kurios galbūt nebūtų išlikusios. Pasakojimai, keliaudami iš lūpų į lūpas, pasikeičia, o mes išgirdome daug tikrų istorijų, pavyzdžiui, šešiolikmetės Esteros Kvelerytės, kuri, kaip ir Ana Frank, rašė dienoraštį.

Man pavyko atrasti kelis liudininkus, kurie šitą mergaitę atsiminė. Vienos moters apie metus laiko prašiau, kad ji pasidalintų prisiminimais, bet net po tiek laiko kai kurie žmonės sakė, kad bijo kalbėti. Po maždaug metų „lukštenimo“ moteris papasakojo, ką žinojo, mano trūkstamą informaciją, bet prašė neminėti vardo ir pavardės.

Vienos šeimos sename albume pavyko surasti gydytojos Jochvedos Marijampolskaitės ranka rašytą vaistų receptą Pukinskų vaikui nuo ausies uždegimo. Tai smulkmenos, detalės, iš kurių dėliojasi visas paveikslas. Žinoma, niekada visko nesužinosime.

Apskritai žydų likimas yra tema, kuria vengiama kalbėti arba kalbama labai atsargiai.

Taip, tai didelio jautrumo tema. Kartais atrodo, kad geriau nieko nepasakyti, nei pasakyti. Lietuvoje yra daug pavyzdžių, kai kas nors ne taip ką nors pasako, kitas ne taip supranta. Galbūt to pykčio yra daug, nes mes daug metų tylėjome. Jau 80 metų praėjo nuo holokausto, bet vis dar daug neatsakytų klausimų, daug yra ką veikti.

Ar ir toliau ieškote, renkate informaciją?

Man viskas patiko, ši tema mane „veža“. Bet negalvojau, kad išleisti knygą bus taip sunku. Kai užbaigėme knygą, sakiau, viskas, nukapokit nagus, bet nieko panašaus nebedarysiu. Kai pagaliau išsiuntėme knygos maketą į leidyklą, naktį gavau laišką iš Amerikos, kad žmogus ieško savo šaknų, nes mama buvo kilusi iš Darbėnų. Supratau, kad ši istorija manęs nepaleis (šypsosi. - Autor. past.).

Iš pradžių aš ieškojau žmonių, o dabar atėjo laikas, kai jie patys mane susiranda.

Mūsų parašytą knygą skaito visuose žemynuose, nes visur yra išeivių iš Darbėnų.

Ar gausi buvo Darbėnų žydų bendruomenė?

Iki holokausto gyveno 550, iš kurių išsigelbėjo 7. Per vieną vasarą miestelis neteko daugiau kaip pusės savo gyventojų, nes žydų buvo 52 procentai. Šiandien yra likę du namai, senosios žydų kapinės, holokausto vietos.

Apdovanojimas - netikėtas

Dirbate mokykloje - darbui ir pasiruošimui reikia nemažai laiko, o ši veikla taip pat „suvalgo“ nemažai laiko. Kaip pavyko tai suderinti?

Paskelbti karantinai buvo savotiški pliusai, kai buvo galima darbuotis iš namų. Bet tam buvo ir savaitgaliai, ir vakarai, ir švenčių dienos. Knygos maketo derinimas buvo prieš pat Naujuosius metus. Laiko tai užėmė tikrai daug, bet viskas buvo iš idėjos.

Ar šeimą irgi užkrėtėte domėjimusi istorija?

Susidomėjo vienuoliktokė dukra ir dvi jos draugės. Visos trys dalyvavo visose stovyklose nuo pat penktos klasės, užsikrėtė. Kai susitinka visos trys, sakau, einam, merginos, apie istoriją pakalbėti (šypsosi. - Autor. past.). Jos - mano didžiausios pagalbininkės.

Bet jūsų darbas neliko nepastebėtas. Žinau, kad praėjusią savaitę vykote į Vilnių, kur jums buvo įteiktas apdovanojimas. Kaip jaučiatės jį gavusi?

Važiavau, bet nežinojau, ką gausiu. Net nelabai norėjau važiuoti - galvojau, negi dėl padėkos rašto važiuoti į Vilnių... Bet gavau aukščiausią įvertinimą, auksinį garbės ženklą. Negalėjau patikėti, nes vis klausiausi ir laukiau, kada mane pakvies - įteikė padėkos raštus, vardinius laikrodžius, sidabrinius apdovanojimus, o manęs vis nepakvietė.

Kai išgirdau, kad skyrė aukso apdovanojimą, apėmė toks jaudulys, iki šiol negaliu patikėti. Atrodo, kad ne man, o kažkam kitam. Tačiau sulaukiau tikrai daug sveikinimo ir palaikymo žinučių. Bet viso to dėmesio per daug nesureikšminu.

O kas jums yra reikšminga, svarbu?

Mane džiugina rezultatas, kad išėjo knyga, kad pastatytas ženklas. Lengva tikrai nebuvo, bet užkulisių niekas nemato. Eini, pristatai idėjas, tarsi atstovautum savo verslui, bet dirbi dėl visuomenės gerovės. Einant link tikslo daug darbų, bet džiugina matomi rezultatai. Kai atidengėme obelaitę Darbėnų centre, nusiunčiau nuotraukų žmonėms Amerikoje, Australijoje, Izraelyje.

Rašė man, kad visa giminė verkė, pamatę, kad jų protėvių atminimas įamžintas. Kai kurie žmonės žadėjo atvažiuoti į Lietuvą, kad aplankytų tėvų, senelių kapus, Darbėnus.

Ta istorija raibuliuoja per pasaulį, tarsi vanduo įmetus akmenį.

Kas toliau? Galbūt rinkdama istoriją plėsitės ir už Darbėnų ribų?

Galvoju, kad norėčiau surinkti informaciją apie išlikusius du namus. O toliau... Nežinau, kaip susidėlios aplinkybės. Vasarą žadėjo atvykti profesorius Goldšteinas, galbūt tada kils daugiau idėjų. Kartais nereikia nieko skubinti, viskas ateina savaime. Kažkas kitas paskui tęs mano pradėtą darbą.

Kokių dar pomėgių turite, be istorinės informacijos paieškų?

Moku kepti šakočius. Labai norėjau išmokti, mokiausi. Kartais iškepu draugams, kartais sau. Turime didelį šilauogyną, sodą. Mėgstu skaityti, tik pastaruoju metu tam nelabai buvo laiko. Ateina rudens vakarai, galvoju, gal megsiu, gal skaitysiu. Su dukra kiekvieną vasarą stengiamės kur nors nukeliauti, į kokią nors šalį. Šiemet nepavyko, bet kitais metais keliausime. Iš kelionių grįžtu pailsėjusia galva ir tarsi atsispiriu naujiems darbams.

Vaikai neleidžia užsistovėti

Kodėl jūs tapote mokytoja? Ar turėjote kokį nors mokytojo pavyzdį, kuris jus įkvėpė?

Net nežinau. Visą laiką norėjau, neabejojau. Norėjau būti lietuvių kalbos mokytoja, bet ja netapau. Šeimoje mokytojų nebuvo, bet mokykloje turėjau autoritetų, mokytojų iš didžiosios raidės, man tai buvo lietuvių kalbos mokytoja.

Mokytojo darbe gausu įvairių iššūkių. Su kokiais jūs susiduriate, kaip stengiatės sudominti vaikus?

Man labai patinka pamokas, veiklą rengti kitaip, kad būtų įdomu. Pavyzdžiui, gavome senų ričių, iš kurių su vaikais pagaminome grybus. Klasėje turime prigaminę visokių rankdarbių - avelių, lėlių, metų laikų kalendorių... Taip ir dirbu su savo mažulėliais. Jų turiu daug - dvidešimt. Ir praėjusiais metais buvo 20, pilna klasė. Smagu, kad mažame miestelyje netrūksta vaikų. Vaikai yra visokie - ir hiperaktyvūs, ir ramesni.

Vaikai labai protingi. Atrodo, kad jie nesiklauso, bet jie viską mato ir girdi.

Jiems reikia veiksmo, todėl reikia kitokios mokymo metodikos. Jiems čia ir dabar turi sugalvoti, kaip juos sudominti, jiems reikia šou. Kai klausiu, kokią pasaką skaitysime - baisią ar juokingą, jie sako - baisią ir juokingą. Reikia sugalvoti, kaip prikaustyti jų dėmesį nuo pat mažens, bet per daug neapkrauti.

Penktadieniais visada turime „aukštyn kojom“ dieną ir vaikai patys siūlo, ką veiksime. Kartais tai būna tinginių diena, kai valgome tinginį, kartais kur nors „keliaujame“ - pasidarome skaidrių apie kokią nors šalį, įsijungiame filmą. Vaikai penktadieniais ateina su džiaugsmu, žinodami, kad veiks tai, ką jie nori.

Kalbant apie iššūkius, kartais norėtųsi, kad klasės būtų mažesnės ir būtų galima kiekvienam mokiniui skirti daugiau dėmesio. Apskritai turime prisitaikyti prie šiuolaikinių vaikų, suspėti kartu su jais, skaityti jų knygas, žiūrėti jų filmus. Jie neleidžia užsistovėti vienoje vietoje.

Prieš keletą metų buvo keltas tikslas, kad mokytojas taptų prestižine profesija. Ar pastebite, kad keičiasi požiūris į mokytojų darbą?

Manau, kad tikrai keičiasi. Man atrodo, kad visose srityse yra ką tobulinti. Norisi daugiau naujovių, bet laikui einant visko daugėja. Mokykloje turime laboratoriją patyriminiam ugdymui, čia ir kopūstus, agurkus raugiam, ir visokius bandymus, tyrimus atliekam. Visko užtenka, tik turėk kūrybos ir sveikatos dirbti.

Iš jūsų tiesiog sklinda gera nuotaika - kas jus kasdien įkvepia gerai nuotaikai?

Net nežinau. Gyveni, džiaugiesi, esi sveikas žmogus, eini į darbą - ko čia liūdėti. Viskas gerai (šypsosi. - Autor. past.).