„Be spalvų: priklausomybės“. Erikos istorija: vaikystės žaizdos gyventi neduoda

„Vaikystėje visada galvojau, kad mano šeimoje yra kažkas ne taip.

Ne tokia turėtų būti šeima. Labai pavydėdavau, kai matydavau šeimas, kurios eina ir gražiai bendrauja su savo vaikais, kur apsikabina, kur tėvai skiria laiko vaikams. Ir aš norėdavau, kad mano šeimoje taip būtų, nes mano šeimoje to nebūdavo.

Vaikystėje su mama pasikalbėti būdavo tiesiog neįmanoma. Ji būdavo labai pavargusi. Mes šeimoje augome 4 vaikai: aš, sesuo ir dar du broliai.

Mamai reikėjo labai daug dirbti, kad mus išlaikyti. Mano tėvas buvo alkoholikas. Jis pragėre viską. Net ir mus.“ – skaudžiais vaikystės prisiminimais dalinasi Erika.

Projekto heroje Erika prisipažįsta, kad ne viską prisimena iš vaikystės, o gal ir sąmoningai blokuoja prisiminimus iš to meto įvykių. Vieną iš prisiminimų jai pasakojo jos šeima.

Anot jos narių, Erika būdama vaiku, buvo tėčio mylimiausia, nors jis ir gėrė, šeima nesirūpino, bet Eriką mylėjo labiausiai.

„Man pasakojo, kad kai tėvas mušdavo mamą, broliai ir sesuo gindavo mamą, o aš žiūrėdavau. Kai tėtis atsisukdavo į mane ir paklausdavo, ar mušti mamą – atsakydavau „taip“. Šito nepamenu, tikrai nepamenu. Buvau dar vaikais...“ – pasakoja Erika.

Kaip teigia pati Erika, gal šis tėvo palankumas ir didesnis dėmesys šeimoje dukrai Erikai, tapo ir mamos abejingumu bei nemeile dukrai. Erikos tėvai išsiskyrė, kai jai buvo 5 metai.

Erika pamena save kaip liūdną, labai lėtą ir nuolat kitų kaltes prisiimantį vaiką. Dabar, visiems suaugus, dažnai prisimenama, kad Erika buvo tikrų tikriausias „atpirkimo ožys“.

Net ir mušama bei skriaudžiama ji nepasisakydavo, o prisiimdavo kaltę pati. Erikos vaikystės žaizdos labai gilios, neleidžiančios gyventi pilnavertiškai net ir dabar.

„Vaikystės žaizdos gyventi neduoda, ypač jeigu jos dar užpiltos alkoholiu. Jos tikrai paveikė mano gyvenimą, nes ir šiuo metu „valausi“ tas vaikystės žaizdas. Lankausi pas psichoterapeutą, psichiatrą.“ – atvirauja Erika.

„Priklausomybė tai pasekmė psichologinio, dvasinio negalavimo. Traumos vaikystėje, kurių pasekoje atsiranda bendravimo problemų, santykiai su aplinkiniu pasauliu tampa disfunkciniai. Priklausomybė - tai neišmylėtų vaikystėje liga.

Kartais kitas kraštutinumas - "permylėtų", kai viskas buvo leidžiama.  Ką reiktų daryti, kad viso šito eitų išvengti? Pirmiausiai tai mylėti ir rodyti meilę savo vaikui.

Jei vaikas saugus ir mylimas jam nereikia pagerinti savo būsenos "greitai ir staigiai" vartojant įvairias medžiagas, jis ir taip jaučiasi laimingas, turėdamas artimą santykį su savo tėvais.“. – pasakoja asociacijos "Keisk požiūrį" pirmininkas Eimantas Botyrius.

Laidos herojė Erika dar ankstyvoje vaikystėje matė mamos bandymą nusižudyti. Vėliau tai pasikartojo, kai Erikai buvo 10 metų.

Pirmą kartą mama bandė šokti per langą, antrą kartą pasirinko medikamentus. „Radau mamą sukniubusią ant kėdės, raštelį ir pinigų.

Pamenu, kai lydėjau ją ir medikus iki greitosios, labai išgyvenau ir buvo sunku bei jautru. Mintyse vienas klausimas – kodėl, mama, taip darai?“ – susigraudinusi pasakoja Erika.

Mergaitės gyvenimas buvo pažymėtas smurtu, nuolatine įtampa, savižudybėmis, bemiegėmis naktimis, kurios ne pagal amžių buvo lydimos užkrautomis pareigomis ar nuo girtaujančios mamos bei artimos aplinkos girtuoklysčių, muštynių vedė ją pačią į priklausomybių liūną.

Gyvenime atsiradęs teatras tapo išsigelbėjimu jaunai merginai, bėgančiai nuo tamsios kasdienybės. Teatre ji galėjo gyventi savo gyvenimą. Ten Erika rado savo sielos gydyklą.

Vėliau, kai mergina išėjo iš namų, susilaukė pirmagimio, susirgo ūmia stuburo liga, kuomet mama ją atstūmė ir nepriėmė jos net jai suaugus, rodė abejingumą, kai atsirado depresija, jauna moteris išsiskyrė - Erikos gyvenimas apsunko dar labiau.

„Priklausomas žmogus vartoja, kai jaučiasi nelaimingas, jaučia įtampą. Įtampa kyla kai jis pyksta, pyksta, kai pasaulis nevykdo jo reikalavimų. Deja, kai pyksta, reikia objektą nubausti.

O kas atsitinka, jei pyksta ant savęs, jaučia gėdą, kaltę, baimę? Nubausti save ir nubausti aplinkinį pasaulį – tokiu būdu atkreipti dėmesį, parodyti, kad skauda „dūšią“.

Toks kelias į savęs žalojimąsi arba mintis apie savižudybę. Jei žmogus nemoka kalbėtis apie jausmus, nes dažnu atveju niekas nemokino, suicidinės mintys tik sustiprėja ir tai priveda iki savižudybės.“ – teigia asociacijos „Keisk požiūrį“ pirmininkas Eimantas Botyrius.

Kviečiame žiūrėti „Be spalvų: priklausomybės“ laidą, kurios herojė Erika atvirai pasakoja apie savo gyvenimą tiek su savo, tiek ir su savo artimųjų priklausomybėmis: https://www.youtube.com/watch?v=SIz1RUkvs8M&t=5s

Erikos istorija jau ketvirtoji projekto „Be spalvų: priklausomybės“ laidų ciklo dalis. Projekto iniciatorė VšĮ „Geras vardas“ vadovė Fausta Tavoraitė, kurianti 6 laidų ciklą apie priklausomybes turinčius, sveikstančius, co – priklausomus asmenis, kovojančius su priklausomybės liga, piktnaudžiaujančius psichotropinėmis medžiagomis, apie jų artimuosius.

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos rėmimo programos „Europos solidarumo korpusas“, kuri suteikia jaunimui galimybių įgyvendinti bendruomenes stiprinančias iniciatyvas savo krašte.

Projekto autorė – Fausta Tavoraitė

Organizatorius – VšĮ „Geras vardas“

Partneriai: Klaipėdos dramos teatras, „Vakarų Ekspresas“, „Žemynos dovanos“, „Magu Space“, „Klaipėda, Aš su tavim“.

Draugai: Viktorija Eismant – „IceGlam“ salonas (grimas), Martynas Klimašauskas – „Marti Studio“ (grafinis dizainas), „ADLife“ kūrybos studija (filmavimas ir montažas).

Pagalbą galite rasti:

Visuomenės sveikatos biure – https://visuomenessveikata.lt/

Respublikiniame priklausomybių ligų centre – https://www.rplc.lt/

Lietuvos Narkomanų Anonimų Draugija- https://lietuvos-na.lt/

Savitarpio pagalbos grupėse: „Anoniminiai Alkoholikai“ „Al-anon“ (Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija), „SAV“ (suaugusių alkoholikų vaikai)

Priklausomybių konsultantų sąrašas – https://www.rplc.lt/wp-content/uploads/2023/06/combinepdf-2.pdf

Pagalbos linijos – https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/