Aukuriečių savaitė Vengrijoje

Ten vykdydami programą „Ene, mene, muh und raus bist du – Artenvielfalt statt Artensterben“ („En den du ir išeini tu – ekoįvairovė negali išnykti“) pamatėme ir nuveikėme tikrai nemažai.

Aišku, pirmas iššūkis buvo įveikti ilgą, varginantį 24 valandų kelią autobusu iš Klaipėdos į Vengrijos sostinę. Jis, galima būtų pasakyti, buvo ilgesnis net už žirafos kaklą! Turbūt galvojate, kodėl paminėjom jas? Ogi todėl, kad ilgakakles matėme Budapešto zoologijos sode, kuriame be žirafų dar galima susipažinti su 1072 gyvūnų rūšimis!

Apsilankius gyvūnijos karalijoj kelionės nuovargis kaipmat išnyko. Nauji įspūdžiai nuslopino senuosius. Taip pat viena įsimintinesnių išvykų buvo ir apsilankymas Poroszló ekocentre. Ten turėjome galimybę pažinti Tiszos ežero ir vietinės aplinkos gyvūnijos įvairovę.

Plaukiodami valtele Tisza ežeru matėme ir žaliuojančių salų, ir pusiasalių. Tiesa, darbo mokykloje metu turėjome galimybę iš arti susipažinti su apuoku, pelėda, sakalu, gyvate ir kitais gyvūnais, galėjome iš arti stebėti paukščių skrydį ar švelniai liesdami pajusti gyvatės odą, ežio spyglio aštrumą.

Su gamtos įvairove susidūrėme ne tik zoologijos sode, ekocentre. Ji mus supo, kol lipome į Budos kalną ir jo viršūnėje leidome laiką. Kopti buvo nelengva, tačiau labai linksma: lietuviškas kojas vengriški kalno akmenukai kelyje klaipė į visas puses, priversdami žingsniuoti tai stručio žingsniu, tai šokinėti kaip varlėms.

Ant kalno stovinčioje nedidukėje miško mokykloje visi kartu išmokome dainą apie gamtą, užsiėmėme kūrybine veikla. Viena iš jų buvo medinių medalių gaminimas.

Jiems pagaminti, žinoma, reikėjo plonų medžio gabaliukų. Buvo galimybė patiems atsipjauti. Šios progos tikrai nepraleidome - nesulaikė ir skaudančios nugaros bei rankos. Bendradarbiaudami pasiekėme užsibrėžtą tikslą – pasiruošėme priemones veiklai. Darbas kartu su draugais būtent ir buvo tai, kas suteikė mums motyvacijos nepasiduoti!

Būdami Budapešte pamatėme ne tik gamtą, bet ir patį miestą. Dvelkiantys istorija pastatai ir architektūra mus žavėjo. Kur pažvelgi, matai grožį: senamiesčio gatves, didingus rūmus, srauniai tekančią Dunojaus upę, miestą skiriančią į dvi dalis.

Svečiuodamiesi kiekvienas gyvenome skirtingose, bet svetingose vengrų šeimose. Turėjome bendrauti angliškai arba vokiškai. Tad nori ar nenori, bijai ar nebijai, teko tobulinti savo kalbėjimo įgūdžius. Ir... skonio receptorius. Turėjome galimybę paragauti vengriškų patiekalų. Vienas jų buvo guliašinė sriuba. Taip pat skanavome vengriško pyrago „Kürtőskalács”.

Labai džiugu, kad dalyvaudami „Erasmus+“ programoje gavome šansą nukeliauti į užsienį ir susipažinti su Vengrijos kultūra, gamta, gyvūnų ir augalų įvairove ne iš vadovėlių ar filmų, o gyvai. Smagu ir tai, kad svečioje šalyje dainuodami lietuvių liaudies dainą apie du balandžius galėjome pristatyti ir savo lietuviškos etnokultūros dalelę. Dabar partnerių lauksime Lietuvoje!