Ate, rūstaus veido raudonarmieti!

Tad pajūryje nebeliks nė kvapo paskutiniojo, menamus Antrojo pasaulinio karo Raudonosios armijos didvyrius šlovinusio relikto. Tiesa, Neringos valdžiai priimti šį ryžtingą sprendimą prireikė net pusės metų nuo Rusijos karinės invazijos į Ukrainą pradžios vasario 24-ąją.

Kitos Vakarų Lietuvos savivaldybės savo militaristinius sovietinius monumentus pašalino daug anksčiau.

Neringoje procesai užtruko dėl inicijuotų ir kelis mėnesius vykusių įvairių diskusijų, darbo grupės veiklos, istorikų, muziejininkų, menotyrininkų analizių.

Tik birželio pabaigoje politinė valdžia gavo išvadas, kuriose rekomenduojama rūstaus veido kario paminklinį akmenį palikti ir šalia įrengti informacinį stendą su tikrąja šio memorialo atsiradimo aplinkybių istorija.

„Nors ekspertų pasiūlytos vienos iš alternatyvų įgyvendinimas atrodo labiau civilizuotas ir moksliškai argumentuotas, tačiau darosi akivaizdu, kad besitęsiančio karo Ukrainoje kontekste toks sumanymas šiuo metu yra sunkiai įgyvendinamas.

Memorialas artimiausiu metu tikrai bus demontuotas“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis.

Pritvinkęs pūlinys

Jei Rusijos Federacija, pradėdama karą Ukrainoje, nutarė denacifikuoti šią valstybę, Lietuva bei kitos karui nepritariančios šalys ėmėsi savotiško atsakomojo žingsnio: desovietizacijos.

Kitaip tariant, toliau liejantis nekaltų ukrainiečių ir karių kraujui, daugiausiai postsovietinėse valstybėse vienas po kito griūva Raudonąją armiją dešimtmečius garbinę paminklai, skulptūros ir kt.

Vakarų Lietuvoje jau demontuoti memorialai Klaipėdoje (kalavijas, trijų bronzinių raudonarmiečių skulptūros, propagandinės informacinės lentelės, amžinosios ugnies penkiakampė žvaigždė), Palangoje (obeliskas su kitais mažosios architektūros elementais), Gargžduose (sovietiniai paminklai) ir kt.

Neringa buvo likusi balta varna, kuri niekaip nerado politinės valios pašalinti ties Alksnynės viensėdžiu stūksančio akmens su kario bareljefu.

Ši vieta sovietmečiu buvo paversta tikru menamų didvyrių panteonu: betoninėmis plokštėmis išgrįsta aikštelė, sumontuotos esą didvyriškai žuvusių septynių karių atminimo plokštės su pavardėmis, savo ranką pridėjo ir Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje.

Rusijai minint savo Pergalės dieną gegužės 9-ąją prie paminklinio akmens kasmet būdavo dedami vainikai, perrišti Rusijos vėliavomis, neseniai uždraustomis Georgijaus juostomis, degamos žvakės.

Prasidėjęs karas Ukrainoje šio ir panašių monumentų atžvilgiu įaudrino visuomenę.

Matydami, kaip demontuojami sovietų karių šlovinimui skirti ir Kremliaus pakalikų garbinami paminklai kituose miestuose bei nesulaukdami Neringos valdžios analogiško žingsnio, patys vietiniai ar prašalaičiai ėmė demonstruoti požiūrį į tokį paveldą. Kartą akmuo buvo uždengtas juoda plėvele, šią nuėmus - apmėtytas raudonų dažų „granatomis“.

Pradinės idėjos palikti akmenį su sovietinę propagandą, melą demaskuojančiu stendu skeptikai argumentavo, jog tokiu būdu būtų palikta savotiška šventvietė Kremliaus režimo garbintojams, kurie nebeteko savo stabų Klaipėdoje, Skulptūrų parke.

Mat akmuo su kario veidu yra taip arti plento, kad jį mato visi pravažiuojantys.

„Bet ne tik jį, o ir didelius vainikus, apjuostus Rusijos vėliava, žvakutes, gėles. Akį rėžia. Paliktas akmuo bus visada išnaudojamas prorusiškų jėgų savo propagandai, o stendas to nekompensuos“, - „Vakarų eksprresui“ sakė Neringoje daug laiko praleidžiantis žinomas žurnalistas Juras Jankevičius.

Kai kurie Neringos miesto tarybos nariai akcentavo, kad net ir išardžius viską memoriale, išskyrus atminimo akmenį, jis vis viena asocijuosis su Raudonosios armijos šlovinimu, ir žmones esą lydės neigiama emocija.

Klausimų dar yra

Tai, kad dėl delsimo priimti ryžtingus politinius sprendimus Alksnynės memorialo atžvilgiu nuo pat karo Ukrainoje pradžios Neringos savivaldybė nuolat gauna vietos gyventojų ir Kuršių nerijos lankytojų skundus, pripažino ir N. Lendraitis.

„Gal iš šalies atrodė, jog mes sąmoningai delsėme, kažko nenorėjome daryti, bijojome ir panašiai. Išties nebuvo taip.

Meras, siekdamas rasti civilizuotus, teisiniais ir kitokiais argumentais pagrįstus sprendimus dėl paminklo Alksnynėje likimo, pavedė BĮ Neringos muziejai, pasitelkus mokslininkus ir viešas diskusijas su vietos bendruomenės nariais, pateikti siūlymus minėtu klausimu.

Vėliau Kuršių nerijos žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo, meninių objektų statymo ir pašalinimo, gatvių pavadinimų suteikimo komisija pritarė prieš tai dirbusios ekspertų grupės rekomendacijai palikti pagrindinį memorialo akcentą – akmenį su bareljefu – kaip paminklą karo aukoms, bet demontuoti visus kitus atminimo akmenis ir plokštes su įrašais, vietoje jų įrengiant stendą su išsamia informacija“, - pasakojo vicemeras.

Artimiausiu metu Neringos savivaldybės administracija planavo atlikti gyventojų apklausą ir išsiaiškinti, kurią iš ekspertų pasiūlytų alternatyvų (nuo visiško demontavimo iki palikimo) jie palaiko. Dėl paminklo likimo galutinai būtų apsispręsta Neringos savivaldybės taryboje.

„Tačiau to nedarysime, nes kuo ilgiau delsime, tuo daugiau įvairių incidentų gali būti, didėti nepasitenkinimo banga. Bus organizuojamas memorialo demontavimo darbų rangos konkursas. Kai tik paaiškės jo laimėtojas, iškart prasidės darbai. Jie miesto biudžetui gali kainuoti iki 10 tūkst, eurų.

Dar reikės susisiekti su paminklinio akmens autoriaus, skulptoriaus Juliaus Vertulio sūnumi ir jo atsiklausti, ką daryti su tėvo kūriniu. Savavališkai jo naikinti negalime, tad akmens likimas priklausys ir nuo Juliaus Vertulio jaunesniojo pozicijos.

Demontuoti elementai laikinai bus saugomi vienos savivaldybei priklausančios įmonės aikštelėje. Toliau – jau kitas etapas“, - pasakojo politikas.

Nusprendus, ką daryti su akmeniu, reikės sugalvoti, kaip pasielgti su pačia sovietmečio laikų aikštele. Net neabejojama, kad ji bus išardyta.

„O kas - vietoje jos, jau spręs gyventojai ir miesto Taryba. Organizuosime apklausą. Ten gali būti nuo visiškai natūralios pievos iki poilsio aikštelės“, - sakė jis.

BĮ Neringos muziejai vadovė dr. Lina Motuzienė „Vakarų ekspresui“ teigė besidžiaugianti, jog Alksnynės memorialas bus visiškai desovietizuotas.

„O tą akmenį galėtų grąžinti ten, iš kur jis ir buvo ištrauktas: į marias, Klaipėdos jūrų uosto akvatoriją. Pritarčiau poilsio aikštelės įrengimui su automobilių stovėjimo vieta.

Gal net stendas galėtų atsirasti, bet jau ne apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, o apie Kuršių nerijos apželdinimo istoriją. Juk šalia – senas, buvęs kopų prižiūrėtojo, girininkijo namas“, - svrastė ji.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser „Vakarų ekspresui“ teigė taip pat nematanti kliūčių memorialo vietoje įrengti atokvėpio aikštelę su vietomis automobiliams pastatyti.

„Tik jokių trinkelių! Kuo natūraliau. Erdvė turi maksimaliai įsilieti į aplinką”, - įžvalgomis dalijosi nidiškė.

Papildymas - Juliaus Vertulio (jaunesniojo) komentaras

Už sunaikinimą

Vakarų ekspresui“ pavyko susisiekti su tiesioginiu autorinių bareljefinio Alksnynės akmens (meno kūrinio) paveldėtoju, skulptoriaus J. Vertulio sūnumi, taip pat Juliumi Vertuliu. Jis kategoriškai prieštaravo galimai idėjai akmenį išgabenti į Grūto parką Dzūkijoje.

„Labai džiaugiuosi, kad Neringos valdžia pagaliau nusprendė pašalinti tą paminklinį akmenį ir demontuoti visą sovietinį memorialą. Nesutinku, kad tėvo kūrinys atsidurtų Grūto parke, kurio prasmės šiandieninių įvykių kontekste aš apskritai nesuprantu.

Alksnynės akmuo turi būti arba sunaikintas, arba virsti kažkokia kitokia forma, galbūt kažką gražaus iš jo galima padaryti“, - teigė jis.

J. Vertulis tikino nepretenduojantis į tėvo kūrinį ir sau jo nepasiliksiantis.

„Nors tame memorialiniame kūrinyje ir nėra sovietinių simbolių, žinant kontekstą, kada ir kodėl, kam jis buvo pastatytas, sąsajos – bjaurios. Nenoriu, kad jis būtų išsaugotas tokiu pavidalu, koks yra dabar“, - teigė palangiškis.