Armenas Manukyanas. Įleisti šaknis

Į Lietuvą Armenas atvyko prieš kelis dešimtmečius. Kaip tuomet galvojo - tik vienai žiemai. Tais laikais Armenas dirbo Jerevane teatro režisieriaus padėjėju ir kūrė visai kitokius ateities planus, bet Armėnijoje stojo ekonominė blokada, prasidėjo neramumai Kalnų Karabache, tad teko ieškoti ramesnės vietos.

Prisiminęs Kuršių nerijos grožį, kurį buvo matęs tarnaudamas armijoje, ir Lietuvoje sutiktus draugus, į Lietuvą atvyko su šunimi Benu. Dviese buvo lengviau ištverti užklupusius sunkumus svečioje šalyje. O būta visko, tačiau, laimei, visada atsirasdavo gerų žmonių, kuriems Armenas iki šiol jaučia didžiulį dėkingumą.

"Buvau dėkingas už bet kokį pasiūlytą darbą. Turguje prekiavau vaisiais ir daržovėmis, dirbau vairuotuoju, pasiūlius sutiktiems armėnams kepiau šašlykus, dar vėliau įsidarbinau urmo bazėje - ten sutikau savo žmoną Nataliją - ji Klaipėdoje gyvenančių ukrainiečių dukra. Kai sukūriau šeimą, suvokiau, kad jau įleidau šaknis čia - Lietuvoje. Auginame du nuostabius sūnus - Aramas jau studentas, o penkiolikmetis Aregas dar džiugina mus namuose.

Nepaisant patirto vargo, mane visgi lydi sėkmė. Klaipėdoje sutiktas pasiturintis kraštietis pasiūlė kartu atidaryti restoraną. Iki šiol tam žmogui esu dėkingas, kad įkvėpė pasitikėjimo ir suteikė galimybę pamažu stotis ant kojų: kurį laiką gaminau kebabus, paskui atidariau nedidelę kavinę, tada atėjo laikas „Pepper Grey“, - pradeda pasakoti svetingasis Armenas, pokalbio pasikvietęs į savo jaukius namus.

„Su draugais labiausiai mėgstu bendrauti namuose, o ne restorane. Namuose galiu skirti daugiau dėmesio, darbe man būtų sunku atsipalaiduoti“, - prisipažįsta pilstydamas arbatą.

Susėdame jaukioje terasoje, tarp įspūdingų alyvmedžių bonsų, vazonuose augančių figų... „Ne, šie medžiai ne iš Armėnijos, parsivežiau iš Ispanijos, o štai vynuogių sodinukus kolega parskraidino iš mano tėviškės. Gavau į saują dvidešimt pagaliukų, ir štai, žiūrėkite - beveik visi prigijo. Aš žinau, ką reiškia įleisti šaknis“, - rodydamas į vazonuose žaliuojančius vynuogių daigelius, džiaugiasi Armenas, kol sūnus Aregas neša į stalą gardžius patiekalus.

„Juk vakarienės metas. Tuoj grįš ir žmona“, - šypsosi Armenas.

Kaip ir priklauso restorano savininkui - vakarienė iš daugybės gardžių patiekalų.

Oi ne, tikrai kasdien taip nevalgome. Tik kai sulaukiame svečių. O juos mes labai mylime. Aš pats kasdien galėčiau koldūnais - chinkaliais misti. Pusryčiams pasišildau vakarykščių koldūnų, pietums išsiverdu šviežių, o vakare vėl pasišildau, kas liko nuo pietų (kvatoja).

Žaviuosi girdėdama, kaip jūs gražiai kalbate lietuviškai.

Kartais dar darau klaidų, ypač kai rašau lietuviškai. Lietuvių kalboje labai daug kablelių - ir viršuje, ir apačioje, ir šone, ir per vidurį... Bet negalėčiau sakyti, kad lietuvių kalba labai sunki. Net yra panašumų su armėnų kalba. Pavyzdžiui, šuo armėniškai „šun“, durys - „dur“, katė - „katu“...

O mentalitetas, kultūra labai skiriasi?

Žinote, dabar mano mentalitetas jau lietuviškas, nes didžiąją gyvenimo dalį gyvenu čia. Lietuviai mane žavėjo dar vaikystėje, kai gyvenau Armėnijoje. Tuomet prieš mūsų namus buvo viešbutis „Sebastia“, į kurį jau nuo kovo mėnesio atvykdavo lietuviai. Temperatūra lauke siekdavo vos 20-22 laipsnius šilumos, mums dar atrodė šalta, o lietuviai jau vaikščiodavo su šortais ir raudoni nuo saulės kaip braškės. Išsyk juos atpažindavau.

Armenai, jūsų vardas skamba kone taip pat, kaip tautybė. Nekyla dėl to nesusipratimų?

Armenas - mūsų šalyje gana dažnas vardas, bet Lietuvoje tai tikrai kartais nuskamba dviprasmiškai. Yra buvę kuriozinių situacijų, kai jaunystėje kokiai panelei prisistatydavau Armenu, o ši juokdavosi: „O aš lietuvė.“ Ir darbe yra buvę, kai klientai ne kartą davė pastabą kolektyvui, kad šie nepagarbiai elgiasi su šeimininku kviesdami jį ne vardu, o tiesiog vadindami armėnu...

Tiesa, kad jūs nesate baigęs kulinarijos mokslų, tiesiog restorane gaminate maistą taip, kaip gamino jūsų šeimoje?

Taip, mano abi močiutės labai gardžiai gamino. Ir mama - taip pat. Bet restorane yra ne tik armėniški patiekalai - tai visa puokštė įvairių eksperimentų ir kulinarinių patirčių.

Jei reikėtų įvardyti vieną tradicinį armėnišką patiekalą...

Sunkus klausimas. Galiu vardyti, ką Armėnijoje gamina, bet ar tai yra tik tradicinės armėniškos virtuvės patiekalai, tiksliai nežinau. Juk lavašai, pitos, paplotėliai yra ir kitų tautų virtuvėse. Armėniškos virtuvės išskirtinumas - kuo sudėtingiau, tuo geriau. Pavyzdžiui, jei gruzinai daro didelius koldūnus - chinkalius, armėnai lipdo miniatiūrinius koldūnėlius. Tas pats ir su balandėliais - armėniški, susukti į vynuogių lapus, kelis kartus mažesni nei jūsų lietuviški. Žodžiu - kuo daugiau darbo žmonai virtuvėje, tuo geriau (juokiasi).

Ar esate iš Armėnijos atsivežęs širdžiai mielų daiktų, kurie primena tėvynę?

Mano giminėje yra daug sidabro meistrų, tad mielai nešioju armėniškus sidabro papuošalus. Bet pastebiu, kad lietuviai vyrai nelabai mėgsta nešioti juvelyriką. O daugelis armėnų labai mėgsta papuošalus, bet dažnai labai neskoningus - būtinai ant rankos pamatysi didelį auksinį žiedą su didžiuliu akmeniu, briliantais, karūna, ant kaklo - didelį kryžių. Tad aš, nešiodamas sidabro papuošalus, vis pasitikrinu, ar neatrodau neskoningai arba kaip banditas su „cepa“.

Ko labiausiai ilgitės iš Armėnijos?

Visko ilgiuosi - artimų žmonių, giminių, kalnų, vaisių, sūrio... Ir mano žmona, vaikai labai prisirišę prie Armėnijos, nes labai dažnai ten nuvažiuojame pabūti. Sūnūs dažnai skambina į Armėniją savo dėdėms, pusbroliams, gali bendrauti valandų valandas. Man tai labai svarbu ir brangu.

Tiesa, Natalija iš pradžių nežinojo, kaip tą šalį reikia suprasti. Ji buvo pripratusi prie lietuviškos tvarkos, kai Juodkrantėje net mišką šluoja... Tad tas chaosas Armėnijoje iš pradžių šokiravo, bet paskui, pažinusi šią šalį, jos žmones iš arčiau, jai net pradėjo patikti. Ten kitos spalvos. O kai viskas nėra tik pagal liniuotę surikiuota, atsiranda daugiau gyvybės.

Į Armėniją skrendate ilgesniam laikui?

Pasiekti tėvynę nėra lengva, nes nėra tiesioginio skrydžio iš Lietuvos. Pernai pagaliau sulaukėme, kad padarytų tiesioginį skrydį, bet šiemet vėl uždarė. Tad keliaudami į Armėniją užtrunkame ne vieną parą. Reikia tam ir morališkai pasiruošti. Žinoma, norėtųsi pabūti ten bent mėnesį, bet tenka apsiriboti savaite, dviem. Juk yra darbai, pasiilgstu ir savo namų.

Kai visi artimieji likę Armėnijoje, Lietuvoje jų stygių kompensuoja būrys draugų? Kažkur skaičiau, kad draugus vadinate broliais ir sesėmis.

Gal tikrai aš šitaip noriu kompensuoti artimųjų stygių. Tiesa, draugams dažniau sakau: „brolau“, o drauges vadinu saulėmis. Ir darbe visos moterys man - saulės.

O žmoną tuomet kaip vadinate?

Žmona yra žmona. Ji viena. O vadinti saule patogu, jei netyčia pamiršai vardą...

Esate iš tų restorano savininkų, kurie ateina pakalbinti klientų.

Anksčiau tai darydavau dažniau, dabar gal šiek tiek rečiau. Dabar tiesiog pamatęs klientą iš karto suvokiu, ar jis nori su tavimi kalbėti, ar nelabai. Iš vieno žvilgsnio matau, ar klientas patenkintas, ar jam kažkas nepatinka... Beje, jei gerai mokėčiau italų kalbą, tikrai eičiau į salę dažniau ir sakyčiau moterims gražių komplimentų, nes itališkai komplimentai skamba ypatingai.

Išduosiu paslaptį - moterims komplimentai puikiai skamba bet kuria kalba.

Bijau, kad tai darydamas lietuviškai ar armėniškai būčiau netinkamai suprastas (juokiasi). Kas dera italui, nebūtinai tinka kitiems.

Nors aš galiu įsijausti į bet kokį vaidmenį, ne veltui jaunystėje buvau režisierius. Vieną sykį buvo taip juokinga, kai tiesiai iš restorano su prijuoste atlėkiau kažko įsigyti į Vingio gatvėje esančią parduotuvę „Pas Stanislovą“. Sukiojausi ten ieškodamas ko man reikia, o viena senjorė mane išvydusi ėmė šaukti: „Pone Stanislovai...“ Suvokiau, kad net iš restorano išėjęs kartais „neišeinu iš šeimininko vaidmens“ ir atrodau kaip Stanislovas (juokiasi).

Nors teatro laikai jau praeityje, menas jūsų gyvenime ir dabar užima svarbią vietą.

Didžiulę. Suprantama, kai pats nebegali kurti meno, esi alkanas, nori kad ir kita forma prie to prisiliesti. Gal todėl mano draugų rate tiek daug kūrybiškų asmenybių.

Bet labai patinka ir mano dabartinis amplua. Myliu savo darbą ir jau nebeįsivaizduoju savęs kitur. Nejaučiu nostalgijos režisieriaus profesijai. Dabar aš režisuoju virtuvėje.

Armenai, o kas jums patinka Klaipėdoje?

Visų pirma - žmonės. Jie labai šilti, visai kitokie nei, pavyzdžiui, Vilniuje ar Kaune. Klaipėda man yra namai - tuo viskas ir pasakyta. Čia net ligoninėje gulėti gerai - čia visi vieni kitus pažįsta. O be to, Klaipėdoje turime jūrą. Jūra buvo pagrindinė priežastis, kodėl atvažiavau iš Armėnijos gyventi į Klaipėdą. Aš ją sapnuodavau.

O vasarą dažnai prie jūros nuvažiuojate?

Ne.

Tai jūs jau tikras klaipėdietis.

Tikrai taip. Man, kaip tikram klaipėdiečiui, vasarą jau norisi nerti į šiltesnes jūras.

Beje, kaip atsipalaiduojate?

Labiausiai atsipalaiduoju plaukdamas keltu, kai nėra interneto ryšio. Kai parą esi atsiribojęs nuo išorinio pasaulio ir tavęs negali niekas pasiekti, ramiai gali skaityti knygas, žiūrėti filmus. Tiek ir tereikia. Tenka pripažinti, kad kuo toliau, tuo sunkiau sekasi atsipalaiduoti, nuolat galvoju apie planuojamus darbus.

O kas jums yra laimė?

Štai šita būsena ir yra laimė. Visi sotūs, sveiki savo namuose (Armenas meiliai žvelgia į namo sugrįžusią ir prie vakarienės prisijungusią žmoną ir sūnų).

Tik gaila, kad tą laimę temdo Rusijos sukeltas karas Ukrainoje. Skauda širdį dėl Ukrainos. Natalijos daug giminių Ukrainoje...

Kad ir kaip baisiai skamba, šis karas daugeliui priminė, kad laimė slypi mažuose dalykuose. Mano draugas gydytojas sako: jei ryte atsibudęs nori valgyti, naktimis miegi ir laiku nueini į tualetą, - esi laimingas žmogus.