Ar veržiamės į muzikos žvaigždžių koncertus?

Nuo paauglystės esu grupės AC/DC fanas. Į užsienio šalis dėl koncertų retai važiuoju, stengiuosi nueiti, kai atlikėjai būna Lietuvoje. Neseniai teko būti Robbie'o Williamso koncerte.

Bilietus paprastai įsigyju iš anksto. Žinojau, kad skelbiamas papildomas Edo Sheerano koncertas, bet aš nesu didelis jo fanas, tai nepirkau.

Jeigu atlikėjas patinka, už bilietą galima sumokėti ir porą šimtų eurų. Žmonės gal nežino, kiek kainuoja tokie koncertai, kiek reikia personalo, kad viskas būtų paruošta. Kuo brangesnis renginys, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus kokybiškas. Kainodara neatsiranda iš lubų.

Emocija, kurią patiri koncerte, yra visai kitokia nei per nuotolį. Koncertas bet kuriuo atveju yra emocija, kurią sukuria susirinkę žmonės. Ji stipri, kai jauti, kad šalia žmonės yra euforijoje. Sukuriama tam tikra atmosfera, kurios jokiais kitais būdais nesukursi. Vaikštau į „Neptūno“ varžybas. Vienas dalykas jas stebėti per televizorių, o kitas - būti arenoje ir palaikyti komandą.

Klaipėdoje nevyksta didžiųjų atlikėjų koncertai, nes mūsų arena talpina mažai žmonių. Jeigu koncertas vyktų erdvėje, kuri negali priimti 10 tūkst. žiūrovų, jis būtų nerentabilus. Todėl paprastai tiesiog iškeliama sąlyga dėl žiūrovų. Pavyzdžiui, „Žalgirio“ arena Kaune talpina 15-20 tūkst. žiūrovų. Galbūt kada nors ir Klaipėdoje atsiras tokia erdvė, tada galėsime priimti dideles žvaigždes.

Vieną dieną paskaičiau informaciją apie Edo Sheerano koncertą, tikrai sudomino, o kitą pranešta, kad visi bilietai išpirkti. Manyčiau, čia savo darbą padarė bilietų perpardavinėtojai. Lietuviai yra gudrūs žmonės. Paskui atsirado informacija, kad bus dar ir antras koncertas. Į jį, atrodo, bilietai buvo parduodami tik su registracija. Bilietą į koncertą visada gali gauti ar išvakarėse, ar likus savaitei iki jo, tik kaina būna didesnė.

Jeigu būtų tikrai geras atlikėjas, bilietui nepagailėčiau ir 200 eurų. Į 1990-ųjų žvaigždžių pasirodymą bilietas kainuoja 60 eurų, man tokia kaina priimtina.

Kai mes su draugais važiuojame į koncertą į kitą miestą ar užsienyje, ar Lietuvoje, dažniausiai turime visą programos paketą: jame - miesto apžiūra, po koncerto apsilankymas bare ar klube su naktine programa.

Iki karantino buvo toks laikotarpis, kai kas antrą savaitgalį leisdavome koncertuose Kauno „Žalgirio“ arenoje. Man didžiausią įspūdį padarė Stingo ir Eroso Ramazzotti koncertai. Dėl linksmumo su draugėmis nuvykstame ir 1990-ųjų legendų pasiklausyti, pašokti.

Kalbant apie įžymių muzikantų koncertus Klaipėdoje apima liūdesys. Norint pamatyti kokį nors geresnį atlikėją, reikia važiuoti į kitą miestą. Erdvę lyg ir turime - „Švyturio“ areną, bet pažiūrėkite, kiek ten koncertų vyksta. Anksčiau dar buvo kviečiami rusų atlikėjai, koncertai vykdavo vos ne kartą per savaitę. Iki karantino buvo suorganizuoti keli mūsų vietinių atlikėjų koncertai, pavyzdžiui, Marijono Mikutavičiaus, Selo ir kt. Pastaruoju metu negirdėjau, kad apskritai kas nors vyktų arenoje, išskyrus muges.

Iki karantino buvau labai aktyvi koncertų, teatrų lankytoja, o po jo įpročiai truputį pasikeitė. Labai mėgau Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Žvejų rūmuose man jo pastatymus žiūrėti nepatinka, gal kad pati vieta nepatraukli. Bet kai tik atidarys šį teatrą po rekonstrukcijos, tikriausiai būsiu ten pati pirma premjeroje.

Baltijos šalyse lankyti koncertus labai paprasta. Daug jų vyksta ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Lenkijoje. Viskas yra pasiekiama ir visur galima nuvažiuoti. Gaila, kad pas mus mažai organizuojama koncertų.

Į koncertus kituose Lietuvos miestuose važinėju, o į užsienius, į jokias varšuvas nevarau. Nesu toks fanas, o juo labiau popso. Į jo koncertus apskritai nebeinu. Paskutinį kartą buvau Stingo koncerte, bet koks jis popsistas. Jo koncerte Lietuvoje esu buvęs kokius tris keturis kartus, nes jis - mano meilė. Edas Sheeranas nuostabus, geras atlikėjas, bet kad važiuočiau į jo koncertą... Į pasaulinio džiazo, klasikos atlikėjų koncertus galiu vykti ir į Liepoją.

Paprastai bilietai į koncertus kainuoja 50-60 eurų. Trakų pilyje buvau pasaulinės džiazo žvaigždės Kurto Ellingo koncerte. Buvo fantastika, sėdi ir verki iš gerumo - tokiu atveju nusispjaut, kiek tas bilietas kainuoja.

Klaipėdoje superžvaigždžių koncertų mažoka. Anksčiau, prieš kokius dešimt metų, kai senieji džiazo koncertai, organizuojami Kongo, vykdavo Teatro aikštėje, būdavo itin gerų žvaigždžių. Irgi būdavo sėdi ir verki - veltui matai jį, savo dievaitį, gyvą. Pastaruoju metu tokių koncertų pasigendu.

Muzikos aš nevartoju kaip greito maisto, man tada geriau būti tyloje. Nevažinėju į kitus miestus į koncertus, neturiu tokio poreikio. Anksčiau vykdavau, bet gal kartą per 10 metų. Paskutinis koncertas, į kurį sąmoningai ėjau, vyko Kauno „Žalgirio“ arenoje, koncertavo vokiečių grupė „Kraftwerk“. Į tą koncertą turėjau nuvažiuoti, nes klausausi tos grupės. Bet ten tikrai nebuvo anšlago, tai visai patiko.

Muzikos, be abejo, klausausi. Darbe ji man būna kaip fonas, o namie sąmoningai jos klausausi.

Koncertai, visokie festivaliai yra atskiras žanras ir jis kai kuriems žmonėms patinka. Į koncertą teatre galiu nueiti, bet į kokios nors popžvaigždės koncertą „Žalgirio“ arenoje aš tikrai nevažiuosiu. Vengiu žmonių minios, ji man nepatinka.

Vasarą ėjau į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertus elinge. Ten mačiau turinį, vaizdą. O visokie estradiniai koncertai, pop trenksmai manęs netraukia. Mėgstu ir klasikinę muziką, ir roką, galiu klausyti ir kokio nors popso, bet ne viską, o atsirinkdamas, kas man patinka.

Manau, kad žmonės į koncertus eina dėl aplinkos: nori pabūti minioje, pajusti tą dvasią gyvai, o ne per televizorių. Per jį daug ką galima žiūrėti - ir kaip kažkas valgo restorane. Bet juk norisi ir pačiam nueiti pavalgyti skaniai, o ne tik pasižiūrėti.

Mes einame ne tik į koncertus, bet ir spektaklius. Kadangi turime mažą vaiką, mūsų su vyru koncertai ir spektakliai būna skirti mažiukams.

Jaunystėje koncertų, festivalių lankymas buvo viena iš įdomesnių veiklų. Tik mūsų laikais nebuvo tokio didelio pasirinkimo, mes eidavome į vietinių atlikėjų koncertus. Prieš dvidešimt metų nebuvo įprasta važiuoti į koncertą į užsienį, o ir pinigų tam neturėjome.

O dukros, kurių vienai 18, kitai - 14 metų, prašo pinigų ir pačios eina su draugais. Su tėvais joms tikrai jau nebeįdomu. Mes jas išleidžiame. Mano mergaitės atsakingos, savarankiškos, pasitikiu jomis. Tegul eina, kol gali, o paskui atsiras vaikai, nebebus laiko.