Ar tikime, kad streikai gali ką nors pakeisti?

Saulius BUDINAS, Klaipėdos miesto tarybos narys

Streikas Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, yra teisėta priemonė darbo kolektyvams reikalauti pagerinti darbo sąlygas arba siekti su darbdaviu kokių nors susitarimų. Bet kuriuo atveju aš jį vertinu kaip kraštutinę priemonę. Mano galva, geriau susitarti, kad nereikėtų to daryti.

Kai prieš kelerius metus vyko pedagogų streikas, ėjau Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas. Tada uostamiestyje streikavo labai didelė pedagogų dalis. Jiems streikuojant yra ir kita pusė - vaikai ir jų tėveliai, turintys savo darbdavius, kurie įstumiami į nepatogią situaciją. Man teko sėdėti prie vieno stalo su streiko organizatoriais ir mėginti rasti kokį nors kompromisą.

Tėvai tąkart pradėjo reikšti didžiules pretenzijas, jog neturi kur dėti vaikų, nes kai kurios mokyklos ar darželiai buvo tiesiog užrakinti. Mes siekėme, kad nebūtų stabdomas ugdymo procesas. Anuomet mums pavyko susitarti. Ir šiandien, manau, reikia rasti kokį nors bendrą sprendimą, kad nenukentėtų ta kita pusė.

Per kiekvieną streiką pasiekiami kokie nors susitarimai, tad būna tam tikrų pokyčių. Bet norėtųsi, kad tai būtų pasiekiama dialogo ir derybų būdu.

Indrė DUDONIENĖ, trijų vaikų mama

Tie žmonės gal jau yra beviltiškoje situacijoje, jeigu imasi tokių sprendimų. Matyt, tai, kas vyko iki šiol, realiai kokio nors pokyčio nepadarė. Nenorėčiau šiuo atveju kaltinti nei vienos, nei kitos pusės, nė viena jų dar nesurado sprendimo. Kaip užmegzti dialogą tarp streikuojančiųjų ir valdžios institucijų ir kas turėtų būti mediatoriumi, nežinau.

Jeigu gydytojas geras, jis dirba labai daug, turi kelis etatus. Mokytojai, kurie stengiasi uždirbti, turi papildomų pamokų, vaikai nori mokytis pas juos. Nemanau, kad tragedija, jog reikia samdyti korepetitorius. Tai normalu. Vienam vienas dalykas sekasi geriau, kitam kitas. Tik visa tai turėtų būti legalizuota, mokami mokesčiai. Mano vaikai mokosi geroje mokykloje, bet mes visada papildomai samdome mokytojus. Rasti korepetitorius šiais laikais be galo sudėtinga.

Švietimas, sveikatos apsauga yra labai svarbūs mūsų visuomenės socialiniai dalykai, bet mes ar nesugebame susitarti, ar nematome ilgalaikės perspektyvos. Kadangi šitie dalykai kuruojami valstybės, jie yra mėtomi politinių vėjų.

Vis bandome kopijuoti kitų šalių pavyzdžius. O juk mes, lietuviai, protingi, darbštūs žmonės, bet nesugebame susitarti tarpusavyje ir vis žiūrime, kad kitur yra geriau. Kodėl nevertinam to, kas pas mus gerai padaryta, kas pasitvirtino?

Romaldas SAKALAUSKAS, Kretingos ligoninės vyr. gydytojas

Aš už taikų sambūvį, už taikų kalbėjimą, argumentų išdėstymą, kad nereikėtų prieiti iki streikų. Nemanau, kad teisūs vien tik streikuojantieji ar vien valdžios atstovai. Pagal indų išmintį tiesa yra per vidurį.

Man dirbant ankstesnėje darbovietėje buvo atvejų, kad jau maniau - pasiimsiu palapinę ir badausiu. Kartais tikrai būna peržengiamos tam tikros ar vieno asmens, ar socialinės grupės ribos. Valdžios atstovai būna užliūliuoti, negirdi žmogaus ar socialinės grupės. Manau, kartais reikia ir tokios kraštutinės priemonės kaip streikas.

Mano manymu, pedagogas šiais laikais turi turėti 4 pagrindines savybes: gerai mokėti lietuvių ir užsienio kalbas, išmanyti informacines sistemas ir tą dalyką, kurio moko. Dažnai gyvenime būna taip, kad daug reikalaujama iš valdžios, bet savo tobulėjimui, saviugdai dėmesio pritrūksta. Manau, inovatyvūs mokytojai yra labai paklausūs, jų ieško tėveliai kaip korepetitorių. Bet jeigu mokinys pažangesnis už mokytoją, pastarasis neturėtų reikalauti fantastiško atlyginimo.

Raimonda NABAŽAITĖ, visuomenės veikėja

Streikas - būtina forma kolektyviškai išreikšti savo vienokį ar kitokį ketinimą ir poreikį eiti pokyčių link. Patirtis ir istorinės paralelės rodo, kad tik streikai, anksčiau sukilimai, atvesdavo prie kažko: prie laimėjimo arba pralaimėjimo.

Palaikau streikuojančiuosius. Ir manau, kad kuo daugiau protestų, tuo labiau visuomenė tampa pilietiškesnė. Tada ji gali susivokti, kad galia yra jos, o ne tik valdžios pareigūnų rankose.

Mes, lietuviai, atrodome ramesni, nes pas mus viskas klostėsi pagal agrarinę sampratą, o visgi streikai, visokie protestai yra labiau miesto kultūros dalis.

Aš už protestus, o vertindama dabartinę situaciją, mokytojų streikus, linkėčiau, kad ši bendruomenė siektų savo tikslų ir kad jie būtų pavyzdžiu daugeliui kitų žmonių.

Genius VYGANTAS, Ukrainos garbės konsulas Klaipėdoje

Viską suprantu: streikas vykta dėl atlyginimų, dėl geresnių socialinių sąlygų, dėl darbo apimties ir kt. Tai kontroversiška priemonė, bet mūsų demokratinėje visuomenėje ji - normalus dalykas. Žinoma, streikų pasekmių irgi būna. Matyt, žmonės negauna algos, nukenčia vaikai, mokytojai, visa švietimo sistema, socialinės tarnybos negali normaliai dirbti.

Bet šitas konfliktas, turiu omenyje švietimo darbuotojų streiką, turi pagrindo. Man atrodo, kad dabartinis švietimo, mokslo ir sporto ministras puikiai deras,i ir manau, kad jis netgi susitars - ilgai streikai neturėtų vykti. Kad ir kaip būtų, abi pusės vis tiek turės susitarti dėl sąlygų. Jeigu negalima reikalavimų tenkinti iš karto, gal jie turi būti išdėstyti tam tikrais laiko tarpais?

Mūsų prezidentas įvardijo gerovės valstybės kūrimą. Žinome, kad ji nesusikurs per dvi dienas, turime dirbti, tobulėti ir suprasti vieni kitus.

Matas DRUKTEINIS, kompozitorius

Manau, kad streikas yra absoliučiai natūrali visuomenės modernios demokratijos išraiškos forma. Labiausiai vertinu, kai tie streikai eina paraleliai su racionaliomis derybomis. Tada galima pasiekti daug daugiau: tiek atkreipti politikų ir visuomenės dėmesį, tiek kartu rasti konstruktyvius sprendimus.

Kultūros bendruomenė ypač pandemijos metu vienijosi ir savais metodais streikavo - vyko ne vienas meninis streikas arba kitokios formos protestai Vilniuje. Tai irgi labai gerai, nes atkreipia dėmesį į problemas. Tai vertinu labai pozityviai, bet kartu turi būti atliekamas aktyvus derybinis darbas su politikais, su atsakingomis institucijomis.

Ar streikuojantys pedagogai ko nors pasieks, sunku spręsti, nes visi žinome, koks sudėtingas procesas yra valstybės valdymas. Keliasdešimt šimtų milijonų eurų vidury metų negalima staigiai atrasti. Bet tai, kad švietimo problemos yra įsisenėjusios, - faktas. Tai žinau, nes mano mama pedagogė.

Tos problemos nebuvo sprendžiamos 30 metų. Aš užaugau su tomis pačiomis nuotaikomis, kuriomis dabar gyvena pedagogai. Labai kviečiu skaitytojus įsivaizduoti, koks yra moralinis išsekimas, kai problemų niekas negirdi ir jų nesprendžia. Labai didžiuojuosi, kad didžioji dalis mano Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokytojų dalyvavo įspėjamajame streike.