Ar jaučiamės saugūs dabartiniame pasaulyje?

Rolandas KARPAVIČIUS, Klaipėdos miesto dekanas, Šv. Kazimiero parapijos klebonas

Į galvą man atėjo viena Vydūno mintis: lietuvių tautai vienas kelias - ugdyti savyje žmogiškumą. Visose situacijose, kurios kartais daro mus nežmogiškus, reikia pasistengti išlikti žmogumi žvelgiant į didįjį žmogų Jėzų Kristų.

Tokiais sudėtingais momentais mums reikalingas susitelkimas ir bandymas išgirsti vieniems kitus. Gyvendami šiandieniniame pasaulyje, nesvarbu, Lietuvoje ar ne, kartais žmonės kalba ta pačia kalba, bet vienas kito negirdi, pasilieka keistuose savo supratimo burbuluose.

Visi išoriniai dalykai pirmiausia prasideda žmogaus viduje. Ten yra karas, nesutarimas, o paskui visa tai išsiveržia į išorę. Kai viduje nėra harmonijos, kai ten dominuoja puikybė, tai anksčiau ar vėliau įvyks sprogimas išorėje. Kai jis įvyksta, tai apnuodija mus visus. Tai mes matome šiandien - baisumus Ukrainos atžvilgiu.

Mes kiekvienas savo viduje žinome, kaip reikia elgtis, bet dažnai save apgaudinėjame, užuot klausę savo vidaus. Manau, kad šiais laikais labai svarbu yra rūpintis savo vidumi.

Živilė JANUKONIENĖ, dviejų vaikų mama

Jautiesi kaip stovėdama ant slenksčio. Pirmą dieną jaučiau moralinį lūžį. Nekilo rankos dirbti darbą biure, viskas atrodė laikina. Kitą dieną jau buvau stipresnė, stengiausi neatidarinėti portalų. Bet juk negali atsiriboti.

Kovą reikia paduoti paraiškas į mokyklas. Mano vaikai vienas būsimas devintokas, o kita - pirmokė. Nežinai žmogus, ar reikia eiti į tą kitą gyvenimo etapą, ar viskas stoja. Gal sėsti į mašiną susidėjus tai, kas būtina, ir išvažiuoti ar dar palaukti. Jeigu nebūtų vaikų, dar gali rizikuoti. Jeigu kils kokie neramumai, tikrai neliksiu Lietuvoje, nebūsiu didvyrė, saugosiu vaikus. Vyras pats nuspręs, ar gins Tėvynę.

Mano mažoji šešerių sako: „Mama, karas.“ Nežinau, kaip kalbėti su vaiku apie tai. Mano pareiga - ne tik saugoti vaikų gyvybes, bet ir nuraminti, paaiškinti, kad smurtas blogas dalykas. Pati dar nebuvau pasiruošusi, o reikėjo vidinę ramybę rodyti vaikams, neperduoti jiems nerimo. Mano sūnus Mantas - plaukikas. Kovo 25-27 dienomis turi vykti į Baltijos šalių čempionatą Tartu, Estijoje. Vyks, nevyks, nežinau, jam nieko nesakau. Duok Dieve, kad tas karas sustotų, kad įsijungtų diplomatija.

Steponas JANUŠKA, dainininkas

Nereikia panikos, negalima sutrikti, visi turime dirbti savo darbus. Karas - pati didžiausia nesąmonė, kokia tik gali būti šiais civilizacijos laikais. Jo neturėtų būti, bet, kita vertus, jeigu tave užpuolė, privalai gintis. Santykiai su broliais ir seserimis Ukrainoje yra patys nuoširdžiausi. Mūsų pareiga kiek įmanoma padėti ukrainiečių tautai, kad jie nebūtų visi išžudyti.

Klimato kaita, žemės gyvavimo laikotarpiai ne visada nuo žmogaus priklauso, jis tik stengiasi pagelbėti žemei arba jai netrukdyti. O karas yra žmonių išmislas, jų gyvybės ir mirties klausimas čia pat ir tuoj pat. Todėl žmogui visada baisiau yra karas.

Man neramu, kad visa tai nebus pabaiga, tai yra tik didelių įvykių pradžia. Esu nuoširdžiai ir rimtai susirūpinęs. Tai, matyt, kiekvieno žmogaus normali reakcija. Nuo to nerimo sunku pabėgti. Pradedi analizuoti aplinkybes ir situacijas, bet labai sudėtinga nuspėti, kuo visa tai baigsis. Naivu tikėtis, kad kažkas iš kažkur pagrūmos pirštu ir viskas sustos. Jeigu jau pasileido šitas žvėris iš urvo, tai jį sustabdyti galėtų tik kokia nors tvirta siena, į kurią jis atsimuštų ir subyrėtų.

Roma ŠIMULIONIENĖ, psichologė

Kaip čia žmogus gali jaustis saugus, kai girdi tokius dalykus. Jaučiu tam tikrą nerimą, bet tikiuosi, kad neįvyks blogiausia, kad beprotybės nebus. Jeigu gyvenčiau kur nors, kur klimato kaita labai juntama, gal man būtų baisiau už karą, bet kai jis dabar vyksta visai šalia, jo grėsmė atrodo didesnė.

Rimto pagrindo panikuoti nėra. Žinoma, reikia būti pasiruošus, bet niekur bėgti tikrai nereikia, dar galime jaustis gana saugūs.

Turime suprasti, kad yra natūralu jausti ir nerimą, ir baimę, turime vieni kitus palaikyti.

Osvaldas KUDZEVIČIUS, jachtos „Lietuva“ kapitonas

Saugus jauteisi tol, kol tai neįvyko šalia, vos ne gretimame kieme. Negalėjai patikėti, kad gali vykti tokie dalykai civilizuotame pasaulyje. Užpulta tokia šalis kaip mūsų, tik didesnė, turinti didesnę karinę galią.

Manau, ir šiomis dienomis turime ieškoti pozityvo ir judėti į priekį. Pervedžiau pinigų ukrainiečiams, buvau mitinge. Turime visą laiką priminti, kad Ukrainoje vyksta karas. Jau ir Rusijoje drąsiausi žmonės išeina į gatves, nors jų smegenys buvo stipriai apnuodytos propagandos. Nemanau, kad viskas greitai pasibaigs, Ukraina nepasiduos, tikriausiai vyks ir partizaninis karas.

Jeigu pultų ir Lietuvą, pirma mintis - išvežti žmoną, dukrą, o pats likčiau, sugalvočiau kokių nors diversijų. Kaip pagalvoji rimčiau, vertybės jau pasidaro kitokios. Manau, eičiau ginti savo namų, savo įsitikinimų. Nesuprantu, kaip galėčiau neginti. Tikiu, kad to neprireiks, bet juk niekas mūsų negins, mes patys turėsime tai daryti. Jeigu būtume pašaukti ginti tėvynę, vyktų mobilizacija, pusė mūsų nežinotume, kaip naudotis ginklu. Apie tai reikėtų pagalvoti.

Patinka, kad mažiau besigirdi apie pandemiją, nes jau buvo „užknisę“ juodai, nebegalėjau pakęsti to informacijos srauto.

Redakcijos ir asmeninio albumo nuotr.