Romandas ŽIUBRYS, Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojas, Kultūros ir meno tarybos narys
Mano vykimas į darbą gana keistas. Gyvenu Kretingoje ir iki Klaipėdos važiuoju norėdamas pakeisti vykimo rutiną arba automobiliu, arba autobusu. Pėsčias tokio atstumo neįveiksi. Kuriuo keliauti, didelio skirtumo nėra, tai tik laiko klausimas - autobusu vykdamas šiek tiek ilgiau užtrunku. Į Smiltynę keliuosi keltu. Ten irgi yra du variantai: arba galiu vykti su Lietuvos jūrų muziejaus autobusu, kuris veža darbuotojus nuo perkėlos iki muziejaus, arba tą maždaug 1,5 kilometro eiti pėsčiomis.
Tuos atvejus, kai važiuoju autobusu, galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Šiaip einu pėsčiomis gana greitu tempu. Tai labai smagu. Nesvarbu, ar būna žiema, ar ruduo, vasara ar pavasaris, stengiuosi eiti net jeigu lyja lietus. Už jį baisesnis šiaurės arba rytų vėjas. Ten niekas neužstoja nuo to košiančio vėjo, tada važiuoju autobusu. Kuo oras geresnis, tuo tas ėjimas smagesnis.
Pastebiu, kad jau daugėja dviratininkų ir paspirtukininkų. Kai atšyla oras, daugelis mano kolegų į darbą Smiltynėje važiuoja arba su paspirtukais, arba su dviračiais, ir vyresni, ir jaunesni.
Aš irgi turiu elektrinį paspirtuką, bet labai retai juo naudojuosi. Tik tada, kai žinau, kad tą dieną turėsiu keltis į miestą ir reikės taupyti laiką, tada pasiimu jį, su juo ir važiuoju iš muziejaus iki perkėlos.
Manau, kad Klaipėda visai smagus miestas važinėti su dviračiu. Kai jame dirbau, pats mėgdavau su juo važinėti ir per Jūros šventę. Senamiestyje gal sudėtingiau, bet matau, kad ir jame jau daug kur pakeistos dangos, padarytos nuovažos.
Džeraldas Kazys SIVICKIS, gydytojas
Kai tik atšyla oras, padaugėja traumas gavusių žmonių. Mano profesinis požiūris į paspirtukus: tai transporto priemonė, kurią reikia vertinti rimtai ir saugoti save. Jeigu važiuojate paspirtuku, dviračiu, užsidėkite apsaugas, nes nukritus galima ir smarkiai susižaloti. Jeigu žmogus turi apsaugas, tikimybė patirti rimtas traumas žymiai mažesnė. Visus perspėjimus žmonės prisimena tik tada, kai patenka pas gydytojus. Pasirodo, ir apsaugas turėjo - gulėjo lentynoje.
Atšilus orams pats važinėju paspirtuku, bet turiu visas, kokios tik priklauso, apsaugas. Dviračio neminu. Gyvenu gana toli. Jeigu juo vykčiau, turėčiau eiti į dušą. Tai padaryti darbe būtų komplikuota. Tad man, žinokite, vykti paspirtuku yra paprasčiau. Bet ne vienas mano kolega važiuoja dviračiu.
Žinoma, kad Klaipėda nėra pritaikyta važinėtis su paspirtukais. Kai ji buvo statoma, niekas neplanavo, kad bus važinėjama tokiomis transporto priemonėmis. Ir visi mūsų dviračių takai, pasižiūrėkite, yra tik atskirtas gabalas važiuojamosios kelio dalies, juo labiau kad ir dviračių takai yra ne visur. O man pasisekė, aš turiu dviračių taką, kuris eina nuo mano namų iki pat miesto centro. Važiuodamas paspirtuku pro baisulinius automobilių kamščius, labai džiaugiuosi tokia galimybe. Paspirtukų kamščių Klaipėdoje tikrai nėra.
Jurga LAGO, juvelyrė
Kadangi gyvenu dideliame mieste, net kalbos negali būti apie paspirtukus ir visus dviračius, ypač tuos, kurie trukdo didžiajam transportui. Beje, Paryžius jau atsisakė paspirtukų. Madride priimti nurodymai, kaip tikriausiai ir daugelyje Europos miestų, kad visi transporto dalyviai yra lygiateisiai. Ir susidaro didelės automobilių spūstys centre, nes priekyje važiuoja dviratininkas arba koks nors paspirtukininkas. Manau, kad tai absurdas, aš esu prieš tokius dalykus.
Kai pasipila dviratininkai, paspirtukininkai, nesaugu ir jiems patiems, ir automobilių vairuotojams - visiems. Viskas, kas yra ne savo vietoje, yra negerai. Klaipėda iš principo yra vienos gatvės miestas. Sunku pasakyti, kaip tą gatvę reikėtų visiems padalinti.
Man tenka įveikti labai didelius atstumus, tad aš vykstu tik automobiliu. Labai mėgstu sportą ir daug sportuoju, bet ten, kur jam ne vieta, kad ir norint gerų dalykų galima susikurti problemą lygioje vietoje. Juk vidury gatvės nepradedame užsiiminėti kultūrizmu.
Žinau, kad pajūryje yra puikūs dviračių takai. Galima iš Nidos į Klaipėdą atvažiuoti. Bet nesu tikra, ar toks susisiekimo būdas yra efektyvus.
Greta SEILIŪTĖ, klaipėdietė
Žinokite, gyvenu prie pat darbo, tai vaikščioju pėsčiomis. Viešuoju transportu visai nesinaudoju. Jeigu pati judėčiau daugiau gatvėmis, tikriausiai labiau susidurčiau su dviratininkų ir paspirtukininkų reikalais. Dviratininkų situacija, manyčiau, kiek geresnė, nors ir matyti, kad jie nelabai žino, kaip važiuoti, tarkime, kai vidury juostos pasibaigia dviračių takas, tada turi sukti į kelią, tai jiems nepatogu.
Paspirtukininkų prisibijau, nes jie dažniausiai greitai juda, jų visiškai nesigirdi. Norėdamas kur pasukti, turi pasižiūrėti už nugaros, ar neįvažiuos į tave. Dėl jų aš nelabai saugiai jaučiuosi. Nors pas mus jų dar palyginti nedaug. Vilniuje tai dar didesnė problema, tikrai nesaugu, ypač einant su mažais vaikais.
Atšilus paspirtukininkų, dviratininkų srautas padidėja, o pas mus gatvės nėra pritaikytos dviratėms transporto priemonėms. Dėl to labai gaila, nes Klaipėda yra tokio dydžio, kad galėtų būti labai patogu važiuoti ir su paspirtuku, ir su dviračiu. Bent jau senamiestyje tikrai yra problemų turint omenyje dviračių takus.
Jonas BARANAUSKAS, Klaipėdos dramos teatro aktorius
Man niekas nesikeičia. Aš žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį važinėju su dviračiu. Didelių atstumų nevažiuoju. Gyvenu centrinėje miesto dalyje, man iki teatro visai netoli, bet visai geras atstumas prasiminti.
Dar nepastebėjau, kad padaugėtų dviratininkų arba paspirtukininkų. Tarp jų nesijaučiu nesaugus, nes pats lakstau. Tegul juda tvariau žmonės, tai gerai. Aš ištikimas dviračiui. Tai ir papildomas sportas, ir pasėdėjimas.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą