Aleksandras Čekmeniovas: „Negaliu išmokyti mylėti. Galiu tik parodyti, kaip aš myliu Žmogų“

Aleksandrai, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po garsiojo Volodymyro Zelenskio, jo žmonos ir kitų Kijevo gynėjų fotoportretų publikacijų ant garsiųjų leidinių viršelių?

Po šitų publikacijų aš netekau darbo. Žurnale, kuriame oficialiai dar dirbu, man moka minimumą, kuris siekia apie 170 Eurų ir kurio pakanka tik maistui nusipirkti. Man kaip fotografui darbo sąmoningai neduoda, naudojasi kito fotografo paslaugomis.

Tai yra pavydas dėl to, kad mano fotografijos buvo publikuotos pasaulinio garso leidiniuose.

Leidinio, kuriame dirbu, pavadinimo minėti nenoriu. Prasidėjus karui dalis jo kūrėjų iš Kijevo evakavosi į Vakarų Ukrainą. Aš ir dar penki žmonės likome.

Žurnalas leidžiamas net karo metu?

Taip, pora numerių išėjo. Popierinių laikraščių neliko.

Kaip karas Ukrainoje pakeitė jūsų gyvenimą?

Būtent karo metu, mano kaip fotografo profesionaliai atliekamas darbas įgavo didžiausią vertę. Pagaliau aš esu visiškai laisvas. Pagaliau galiu fotografuoti taip, kaip aš noriu.

Kijeve gyvenu 25-erius metus. Visą tą laiką dirbau fotografu laikraščiuose ir žurnaluose. Ukrainoje visi laikraščiai ir žurnalai priklauso įtakingiems asmenims. Dirbdamas jiems negalėjau būti visiškai laisvas, nes yra rėmai, ką galima daryti ir ką reikia daryti. Manau, kad aš iš to jau išaugau.

Aš galiu kurti rimtus fotoportretus. Kvieskite mane, sumokėkite man ir - viso gero. Neprivalau bėgioti kaip pasiuntinukas ir fotografuoti pastatus. Kai taip pasakiau, kilo konfliktas.

Manau, kad dabar aš turiu apginti savo, kaip fotoportreto kūrėjo, vardą. Savo laisvę.

Mano darbas nematuojamas darbo valandoms, nes jis nesibaigia, aš juo gyvenu. Ir fotografijas, kurias padariau karo metu, fotografavau ne darbo metu. Tam paskyriau savo laisvalaikį, savo atostogas, už savo asmenines lėšas važiavau į kitą Ukrainos pusę.

Tačiau jūsų fotografijas tikriausiai dabar graibsto užsienio leidiniai?

Taip, turiu labai daug užsakymų iš užsienio leidinių. Ne veltui sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi. Tikriausiai tai yra išbandymas, patikrinimas - pasieksiu finišą ar ne. Išlaikysiu egzaminą - tapsiu herojumi. Tik man to nereikia.

Papasakokite, kaip gimė Volodymyro Zelenskio fotoportretas. Kokia buvo jūsų idėja, tikslas ir ar pavyko jį realizuoti taip, kaip norėjote?

Pavyko, nes aš žinojau, kaip jį fotografuoti. Ukraina turėjo keletą prezidentų, tačiau jie tik ėjo savo pareigas. Vienintelis Volodymyras Zelenskis yra asmenybė.

Dar 2019 metais man teko fotografuoti V. Zelenskį „The Guardian“ leidiniui „Weekend“. Tada aš buvau asistentas.

Laukėme prezidento išeinant ir mažais popieriaus lapeliais pažymėjome taškus, kur jis turi atsistoti pozuoti. Fotosesijai buvo skirta 20 minučių. Tai yra labai daug, nes būna, kad fotosesijai skiriama vos 5-10 minučių.

Jis, pastebėjęs mūsų triuką, sakė, kad kino studijoje taip pat naudojamas šis metodas.

Tos fotosesijos metu aš iš šalies pamačiau jo profilį. Niekas nematė šios fotografijos (parodo portretinę V. Zelenskio nuotrauką telefono galerijoje - aut. past.)

Aš laukiau momento, kada jo asmenybė atsiskleis. Žinojau, kad jis vieną dieną bus ant žurnalų viršelių užsienio spaudoje.

Intuicija?

Taip, nuo vaikystės mano intuicija yra labai stipri ir aš ja vadovaujuosi savo gyvenime.

To neišmoksi universitete, taip pat universitete profesionalais netampame, o tik dirbdami praktiškai.

Todėl, kai žurnalo „Time“ redaktorius pasakė, kad turėsiu V. Zelenskio fotosesijai tik 20 minučių, ir paklausė, ar žinau, kaip fotografuosiu, atsakiau „taip“.

Nes šita fotografija jau buvo padaryta. Aš ją tik pakartojau.

„Karo Ukrainoje metu, mano kaip fotografo profesionaliai atliekamas darbas įgavo didžiausią vertę. Pagaliau aš esu visiškai laisvas. Pagaliau galiu fotografuoti taip, kaip aš noriu“, - sako fotografas Aleksandras Čekmeniovas. Aleksandro Čekmeniovo sukurti Volodymyro Zelenskio ir Jelenos Zelenskajos fotoportretai buvo publikuoti leidinyje „Time“. „Kiekvienas, kuris liko Kijeve, yra herojus“, - teigia fotografas Aleksandras Čekmeniovas. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip pasikeitė per tuos kelerius metus Volodymyras Zelenskis?

Šiemet aš išvydau kitą žmogų. Pareigos liko tos pačios - prezidentas, tačiau žmogus - kitas.

Nekalbu apie barzdą ir nuovargį, kuris akivaizdžiai matyti. Pirmojoje nuotraukoje jis - ramus. Tai buvo pirmieji jo prezidentavimo metai, tada jis dar nesijautė lyderiu.

Šių metų fotografijoje jis - ryžtingas lyderis, kaip imperatorius ant monetos (juokiasi).

Kokiomis aplinkybėmis jį šįsyk fotografavote?

Fotografavau jo darbo kabinete. Fotosesijos metu paprašiau išeiti visus jo patarėjus. Likome tik jis, jo asmens sargybinis, aš ir mano asistentas.

V. Zelenskis pasitikėjo mano profesionalumu ir leido man vadovauti procesui.

Nors jau turėjau idėją, kaip noriu jį nufotografuoti, tačiau nežinojau, ar ji bus primtina „Time“ redaktoriui.

Tad pasiruošiau 10 minučių fotografuoti kaip įprasta prabangiems žurnalams, su spalvomis, pilnu apšvietimu, tačiau tos nuotraukos nebuvo efektingos. Prezidento kabineto prabanga ir auksas disonavo su V. Zelenskio žalia karine uniforma ir asmenybe.

Po 10 minučių visas šviesas išjungėme, palikome tik menką vietinį apšvietimą. Užtemdžius tą prezidentinio kabineto blizgesį ir prabangą pamačiau prezidento profilį, jį nufotografavau ir jau žinojau, kad vieną kadrą turiu. Dar reikėjo padaryti antrą nuotrauką, kurioje jis žiūrėtų mums visiems į akis.

Šios fotografijos yra nespalvotos. „Time“ redaktoriui nusiunčiau visą fotosesiją, jis pasirinko būtent šias fotografijas.

Nespalvota ir Jelenos Zelenskajos fotografija. Papasakokite apie ją.

Šis fotoportretas buvo sukurtas dar iki pasirodant „Vogue“ žurnalui, kurio viršeliui fotografavo garsi fotografė Annie Lou Leibovitz. Aš tuo metu nebuvau žinomas.

Fotografuodamas J. Zelenskają norėjau sukurti šviesią fotografiją. Todėl pastačiau ją prie lango, pro kurį sklinda šviesa. Už lango nematyti jokių apsaugų ir pats langas yra be jokių grotų. Norėjau parodyti, kad už jos yra tik šviesa.

Ir redaktorius vėl pasirinko nespalvotą fotografijos variantą, nes jis buvo stipresnis, tikresnis.

Ne tik pirmosios šalies poros, bet ir eilinių Kijevo žmonių, kovojančių už laisvę, fotoportretai, kuriuos sukūrėte, atsidūrė užsienio leidinių viršeliuose, keliauja per parodas.

Aš neišskiriu prezidento. Ir niekada nekeliaklupsčiausiu prieš prezidentą. Aš galiu jį tik gerbti arba - ne. Manau, kad visi, kurie liko Kijeve, neišvyko, yra herojai.

Fotografavau Kijevo žmones, laukiančius karinių veiksmų. Taip gimė serija „Kijevo piliečiai“. Jų istorijas galima paskaityti „The New York Times“.

Šią seriją tęsiu. Fotografuoju žmones išlaisvintose Ukrainos teritorijose. Žmones, kurie išgyveno karą, patyrė prievartą, buvo kankinami, per stebuklą išliko gyvi. Jų liudijimai - tai Rusijos nacistinės armijos karinių nusikaltimų įrodymai. Noriu išleisti šių liudijimų knygą.

Joje bus jauna mergina, savanorė iš Prahos, kuri, išvydusi, kas buvo padaryta Bučoje, liovėsi valgyti, gerti ir miegoti. Sugrąžinti ją į gyvenimą prireikė medikų pagalbos.

Fotografavau ir kaimelyje prie Černihovo. Daug namų sugriauta. Rusai išvaryti. Viena moteris mus veda į kiemą, kuriame buvo nužudytas jos sūnus, jo žmona ir jos sesuo. Jaunas vyras net anūkų nepaliko. Moters paprašiau nufotografuoti jos portretą. Ji sako: „Kam reikia fotografuoti mano skausmą? Skausmas niekam nereikalingas.“

Atsakiau, kad noriu išsaugoti tą skausmą ne tam, kad parodyčiau šiandien gyvenantiems žmonėms, o vaikams ir anūkams.

Ji sutiko nusifotografuoti ir pažadėjo, kad nupirks mano knygą. Ta knyga kainuos tikriausiai tiek pat, kiek ji pensijos gauna. Tai rodo, kaip yra svarbu, kad ši istorija būtų užrašyta ir išliktų.

Jau dabar turiu beveik šimtą istorijų ir jų dar bus iš Chersono, Mariupolio...

Kas jums yra fotoportreto esmė?

Portreto esmė - tai žvilgsnis į žmogaus sielą. Tai fotografuojamo žmogaus visiškas pasitikėjimas tavimi ir fotoaparatu. Šį pasitikėjimą aš vadinu meile. Kai manęs klausia, ar galiu išmokyti fotografuoti, sakau: „Ne, negaliu. Taip pat, kaip negaliu išmokyti mylėti. Galiu tik parodyti, kaip aš myliu Žmogų, kiekvieną Žmogų iš didžiosios raidės.“

Kas yra Žmogus iš didžiosios raidės?

Žmogus - tai Dievo kūrinys, ne beždžionė.

Ar įmanoma išsaugoti žmogiškumą, kai vyksta karas?

Man atrodo, kad žmogiškumas Ukrainoje dabar tik stiprėja.

Aš nekomentuoju karo veiksmų. Labai sunku nekeršyti, kai užmuša tavo artimuosius, tavo draugus. Atsukti kairį, dešinį skruostą..? Mes jau atsukome. 2014 m. atidavėme Krymą, Donecką, Luhanską.

Luhanskas - mano gimtinė. Ten gyvena mano tėvai. 2018 m. jie minėjo auksines vestuves ir aš juos aplankiau.

Ten aš pamačiau, kaip pasikeitė žmonės. Toje vietoje, kur anksčiau buvo miesto centras, veikė fotoateljė, kurioje aš dirbau, knygynas „Globus“, liko tuštuma. Žmonių nedaug, automobiliai tik su rusiškais numeriais.

Baisiausia buvo pajusti, kad žmonės žiūri man į akis, bet kontakto nėra. Jie žvelgia į mane su nepasitikėjimu, jų akyse klausimas: „Kas tu toks?“

Aš negalėjau išsitraukti fotoaparato. Apskritai mane įleido tik todėl, kad ten gyvena mano tėvai. Žinoma, nuslėpiau, kad esu fotožurnalistas, sakiau, kad fotografuoju vestuves, gimtadienius ir pan.

Ką dabar reiškia žodis „baimė“ Ukrainos gyventojams?

Baimė - sužinoti, kad raketa skrenda į tave arba raketa sugriovė namą, kuriame gyveno tavo artimieji.

Baimė - nepamatyti savo draugų. Dvidešimtmečiai Ukrainos jaunuoliai jau nesuskaičiuoja, kiek draugų neteko.

Baimė - kai matai karo veiksmų sužeistus vaikus be rankų, be kojų.

Gąsdinimai, kad gyvensime žiemą be elektros, be dujų mūsų tikrai negąsdina.

Mes laimėsime. Mes jau laimėjome.