Vytautas Sinica: masinę imigraciją būtina stabdyti, o jau legaliai atvykusius žmones būtina integruoti

Kaip Alfa.lt teigė „Nacionalinio susivienijimo“ (NS) partijos vicepirmininkas dr. Vytautas Sinica, tendencija Lietuvai yra labai nepalanki, todėl būtina stabdyti imigracijos srautus, ypatingą dėmesį skiriant ekonominei imigracijai mažinti.

– NS prakalbo apie tai, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje, visur skamba slavų kalbos. Šis teiginys paremtas statistiniais duomenimis ar bendrais įspūdžiais?

– Teiginys būtent ir formuluotas kaip bendras įspūdis, bet neabejoju, kad statistiniai duomenys tai patvirtintų. Tai diktuoja tiek vidinės, tiek tarptautinės migracijos dėsniai – žmonės traukia į didmiesčius.

– Numanau, kad pirmiausia jūs kalbate apie žmones, atvykusius iš Gudijos ir Rusijos. Ar juos laikote grėsme ir vienodai vertinate atvykėlius iš abiejų šalių?

– Taip, jie yra potenciali grėsmė, ir manau, kad atvykstančius iš šių valstybių žmones reikia tikrinti ir vertinti per nacionalinio saugumo prizmę, o ne per lūkesčius, kad jie atneš ekonominę naudą, papildys Lietuvos biudžetą ir panašiai. Atvykėliai iš Gudijos mūsų vyriausybės akimis apskritai nevertinami pagal nacionalinio saugumo interesus ir pastaruoju metu į Lietuvą dirbti atvyksta rekordiškai daug gudų. Pirmiausia turėtume vertinti jų požiūrį į Lietuvą ir galimą priešiškumą mūsų valstybei. Lietuva šiandien vertina tik šių žmonių požiūrį į jų šalis valdančius režimus. Taigi, jei žmogus yra prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą, jis yra mūsų draugas. Tačiau taip nėra. Reikia įvertinti, o manau, kad to jokios mūsų institucijos nedarė, kiek iš šių atvykėlių laiko Gudiją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtoja, o Vilnių – istorine gudų žeme.

– Vadinamieji litvinistai sudaro ne daugiau kaip dešimtadalį bendro gudų skaičiaus. Vadinasi, tai nėra vyraujanti arba net paplitusi ideologija.

– Idėjos turi savybę plisti, o atsižvelgiant į tai, kad Gudijos visuomenėje nelabai yra alternatyvių nacionalinės tapatybės formavimo idėjų ir šiandien tegu tik 10–15 proc. rėmėjų turintis litvinizmas nelabai turi konkurentų, todėl yra palankios sąlygos jam augti ir plėstis.

Tuo pat metu reikia pastebėti, kad neaiški ir daugelio gudų geopolitinė orientacija. Save prezidente pasiskelbusi Sviatlana Cichanouskaja ir kiti ryškūs gudų bendruomenės atstovai daug kritikavo ir kritikuoja A. Lukašenką, tačiau net karo Ukrainoje akivaizdoje daug mažiau kritikos skiria Vladimirui Putinui. Norėtųsi, kad jie aiškiau išdėstytų savo geopolitines nuostatas.

– Jūsų požiūris į atvykėlius iš Rusijos kažkuo panašus? Jie bėga, nes nenori kariauti, bet tai visai nereiškia draugiškumo toms šalims, į kurias jie išvyko?

– Taip, pirmoji rusų banga išvyko dėl sankcijų, o antroji bėgo nuo mobilizacijos. Jie prieštarauja karui? Tai reikėjo rodyti po Krymo okupacijos, o dabar bėgantys rusai, mano nuomone, nėra verti mūsų gailesčio ir prieglobsčio.

Jei jau laisvai įsileidome keliasdešimt tūkstančių žmonių, kurių nesugebame integruoti, tai gal pradžiai bent nustokime didinti šį skaičių?

– Tarkime, jūs teisus, ir priimti tūkstančius gudų, negebant taikyti tinkamos patikros, buvo klaida ir tai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Tačiau Lietuva juos, galima sakyti, pasikvietė pati ir šiandien šie žmonės jau yra čia. Negi juos išvarysime? Pasirodytume tiesiog kvailai.

– Žinoma, kad atrodytume kvailokai, bet ar rūpinimasis įvaizdžiu reiškia, kad turime toliau laikytis anksčiau priimtų blogų sprendimų? Turime daryti tai, ką galime padaryti esamoje situacijoje. Kaip suprantu, Valstybės saugumo departamentas ėmė atidžiau domėtis naujais leidimo gyventi Lietuvoje prašymais ir peržiūrėti jau suteiktus, o keli šimtai leidimų jau atšaukti.

– O atšauktų leidimų turėtojai traukia į Lietuvos teismus ir laimi prieš Lietuvos žinybas.

– Tai yra problema, ir padėtį, kai VSD nurodžius, kad vienas ar kitas atvykėlis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, o teismas neleidžia jo išsiųsti iš šalies, laikau nenormalia.

Antras dalykas yra tas, kad turime integruoti priimtus atvykėlius, tam tikra prasme juos auklėti, bet dabar ir šiuo požiūriu nedaroma praktiškai nieko. Pradėti derėtų nuo kalbos ir formaliai skelbiama, kad yra mokymo programos, nors žinome, kad nemokamai lietuvių kalbos dažnai negali mokytis ir pabėgėlio statusą turintys ukrainiečiai. Žinoma, kad tai nepasiekiama ir darbo migrantais esantiems gudams. Nėra bendros jų atžvilgiu švietimo sistemos ir kitataučių mokyklose Lietuvoje. Valstybės institucijos teigia, kad pabėgėlių atveju šiam tikslui yra skiriamos lėšos, tačiau realiai tai neveikia, o darbo migrantų atveju valstybė apskritai neprisiima pareigos išmokyti juos lietuvių kalbos.

Galų gale, per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo padaryta nieko dėl didesnės Lietuvoje gyvenančių kitataučių integracijos ir metų metais toleruota paralelinė švietimo sistema. Nieko keista, kad atvykėlių atžvilgiu taip pat elgiamasi pasyviai. Latvija ir Estija kitakalbių gyventojų integraciją laiko natūraliu ir teisingu dalyku, o Lietuva – ne. Kažkoks politkorektiškumo blokas verčia įsivaizduoti, kad tai negražu, neeuropietiška, negerai.

Priklausomai nuo konkrečių atvejų, atvykėlių integracija turėtų užsiimti Ekonomikos ir inovacijų ministerija ir Švietimo ministerija bei su jomis susijusios žinybos. Bet kuriuo atveju valstybė turi sukurti galimybes mokytis kalbos, Lietuvos istorijos, kultūros ir kitų dalykų, o tai padariusi – reikalauti, kad atvykėliai šių dalykų mokytųsi. Deja, faktas yra tas, kad jei dabar pareikalautume mokytis lietuvių kalbos visų Lietuvoje esančių darbo migrantų, jie neturėtų galimybių tai padaryti.

– Kalbame apie problemą „post factum“. Ką jūs siūlote daryti šiandien?

– Pirmiausia, įvardyti konkrečią problemą. Jei mes nepripažįstame, kad vyksta masinė imigracija, ji nekliudomai tęsis. Preliminariais duomenimis, 2023 m. darbo imigracija išaugo beveik dvigubai ir nėra jokių ženklų, kad dabartinė valdžia ketintų ją stabdyti.

Jei jau laisvai įsileidome keliasdešimt tūkstančių žmonių, kurių nesugebame integruoti, tai gal pradžiai bent nustokime didinti šį skaičių? Vietoje to girdime tik raginimus spręsti demografines bėdas atsivežant dar daugiau migrantų.

– Tvirtinate, kad reikia stabdyti darbo imigraciją, bet juk lietuviai patys masiškai migravo, ieškodami darbo. Šiuo atžvilgiu atrodo natūralu, kad kitų šalių žmonės to paties atvyksta į Lietuvą.

– Tam tikra prasme migracija yra natūralus procesas, bet tai nereiškia, kad turime jį vertinti kaip kažkokius mainus žmonėmis, vykstančius pagal bendras taisykles. Visos šalys turi savas taisykles ir net ir faktas, kad Lietuva yra masinės emigracijos šalis, niekaip neįpareigoja mūsų tapti ir masinės imigracijos šalimi.

Jungtinė Karalystė, Norvegija ir kai kurios kitos šalys norėjo priimti darbo migrantus iš naujųjų ES šalių – toks buvo jų pasirinkimas. Tikiuosi, šios šalys nejaučia nuoskaudų dėl atvykusių lietuvių, tačiau akivaizdu, kad šiandien jose yra gana daug nusivylimo ilgą laiką taikyta atviros imigracijos politika. Dabar madinga kalbėti apie „radikalios dešinės“ iškilimą kai kuriose Europos šalyse, tačiau iš tiesų tai tiesiog atspindi visų gyventojų sluoksnių nusivylimą tuo, ką atnešė masinė imigracija iš už Europos ribų.

Lietuva turi pasirinkimą: eiti tokiu pačiu keliu arba pasirinkti savą, kuris būtų geresnis mūsų šaliai. Turime spręsti demografines problemas ir galime tai daryti skatindami imigraciją, o galime skatindami gimstamumą, kaip dabar mėgina daryti Višegrado šalys. Taip, neaišku, ar joms pavyks, ir taip, tai labai brangu ir net rizikinga.

Kuriamas mitas, kad į Lietuvą atvyksta vien programuotojai, inžinieriai ir kiti aukštos kvalifikacijos specialistai. Tai – netiesa.

– Gimstamumas Lietuvoje mažėjo beveik visą nepriklausomybės laikotarpį ir šios problemos sprendimas yra būtinas. Tačiau tai labai ilgalaikis procesas, o darbuotojų mūsų pačių ekonomikai reikia šiandien.

– Pažvelkime kompleksiškai: tam tikro masto imigracija gali vykti, bet ją turi lydėti pastangos skatinti mūsiškių emigrantų grįžimą bei gimstamumą, nes būtent jis yra šiandien didžiausias iššūkis mūsų demografinei padėčiai. Suprantama, kad gimstamumo skatinimas gali duoti rezultatų po 20 ar daugiau metų ir neišsprendžia problemos trumpuoju laikotarpiu. Čia mums gali padėti imigracija, bet ji turi būti ribojama, selektyvi, aiškiai įvardijant, kad tai – momentinė gaisro gesinimo priemonė. Deja, tai, kas šiandien daroma Lietuvoje, sudaro įspūdį, kad imigracija yra ne trumpalaikė priemonė, o nauja valstybės raidos kryptis.

Iliuzija būtų manyti, kad į Lietuvą suplauks europiečiai. Absoliuti dauguma darbo migrantų yra iš buvusių sovietinių šalių. Vėlgi trumpuoju laikotarpiu imigracija gali būti naudinga priemone „užkamšyti demografines skyles“, bet jei jo nelydi gimstamumo ir remigracijos skatinimas, o šiandien to nėra, perspektyvoje mūsų nieko gero nelaukia.

– Kalbate apie selektyvią imigracijos kontrolę. Vadovaujantis kokiais kriterijais? Geografiniais, kultūriniais?

– Pirmiausia teikiant pirmenybę kultūriškai mums artimesnėms šalims ir visuomenėms. Pavyzdžiui, ukrainiečiams, kurie yra mums artimi tiek kultūriškai, tiek ir geopolitine orientacija. Gudai taip pat kultūriškai mums artimi, tačiau geopolitinis aspektas kelia didelių abejonių. Žinoma, mielai teiktume pirmenybę ES valstybių gyventojams. Tuo metu į migrantus iš musulmoniškų šalių žiūrėčiau daug atsargiau. Tegu tai skamba ne politkorektiškai, bet jie koreliuoja su tam tikromis grėsmėmis saugumui. Todėl džiaugiuosi sprendimu neatidaryti migracijos centro Nigerijoje, kuri yra terorizmo ir religinio fundamentalizmo židinys. Kodėl kažkam apskritai šovė mintis, kad turime kviestis migrantus iš tokių šalių?

Apskritai geografinis principas nėra svarbiausias. Esminis dalykas – atvykėlio kvalifikacija ir jo reikalingumas mūsų darbo rinkoje. Šiuo metu yra kuriamas mitas, kad į Lietuvą atvyksta vien programuotojai, inžinieriai ir kiti aukštos kvalifikacijos specialistai. Tai – netiesa. Migracijos departamento duomenimis, iš 50 tūkst. darbo leidimus šiemet gavusių atvykėlių tik apie pusantro tūkstančio buvo aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Taigi, nepaisant gražių kalbų, labiausiai norima nekvalifikuotų darbuotojų ir tai lemia vienintelis dalykas – noras jiems mokėti mažesnį atlyginimą nei tas, už kurį sutiks dirbti lietuvis. Tikslių duomenų neturiu, bet darau prielaidą, kad labiausiai nekvalifikuotų migrantų įvežimu suinteresuoti statybų, kelių tiesimo ir pavėžėjimo paslaugų sektoriai.

Deja, pastaraisiais metais imigracijos srautą išauginome, o kontroliuojančių tarnybų pajėgumai smarkiai atsiliko.

– Tegu ir nekvalifikuotas, o šiek tiek statybininko amato pramokęs lietuvis netrunka suprasti, kad mūsų bendrovės jam nemokės tiek, kiek gali pasiūlyti darbdaviai turtingose Europos šalyse. Ar tai nereiškia, kad mums neišvengiamai trūks ir nekvalifikuotų darbuotojų?

– Valstybės interesas yra užtikrinti, kad gerovės kartelė mūsų šalyje ir kitose valstybėse būtų tolygios. Migracijos tyrimai rodo, kad išvykstančiam žmogui pinigai yra tik viena iš dedamųjų. Svarbūs emociniai ryšiai, kultūrinis pritapimas, pagarba asmeniui. Šiandien finansinis Lietuvos atsilikimas nuo kažkada populiariausių tarp emigrantų šalių yra gerokai sumažėjęs. Tai patvirtina gerokai sumažėjusi emigracija, kuri šiandien jau nebėra pagrindinė demografijos problema. Taigi, mūsų darbdavių tikslas yra kuo labiau artėti prie optimalaus sprendimo, kiek jie gali sutikti mokėti lietuviui, palyginti su migrantu iš Vidurio Azijos. Aš suprantu, kad verslo logika paremta kaštų ir naudos santykiu, bet ši logika ir stato verslą į nuolatinių imigracijos lobistų pusę.

– Taigi, nuo ko siūlote pradėti, ragindami stabdyti imigraciją?

– Pirmiausia norime akcentuoti grėsmių nacionaliniam saugumui klausimą ir nebekartoti tokių klaidų, kurias jau padarėme su gudais. Tuo pat metu raginame stiprinti susijusių institucijų, tokių kaip Migracijos departamentas ir VSD, galimybes vertinti ir atpažinti potencialiai grėsmę keliančius atvykėlius. Deja, pastaraisiais metais imigracijos srautą išauginome, o šių tarnybų pajėgumai smarkiai atsiliko.

Antras dalykas, išsigryninti skaičius: kiek ir kokių darbuotojų tikrai reikia mūsų ekonomikai. Kaip tik tai yra daroma šalyse, norinčiose tolintis nuo masinės imigracijos modelio, į kurių mes ką tik įžengėme. Žinoma, niekada neturėsime matematiškai tikslaus skaičiaus, bet dialogo tarp verslo ir valstybės keliu mes galime nustatyti gan aiškias gaires, pagal kurias per tam tikrą laikotarpį iš tam tikrų šalių priimsime tiek ir tokių profesijų atstovų, kiek mums iš tikrųjų reikia. Nereikia išradinėti dviračio. Dar neseniai Lietuvoje veikė griežta imigracijos tvarka ir tereikia grįžti prie jos, pritaikant dabar aktualius pokyčius, atitinkančius Lietuvos poreikius.