Vėžiu serganti medicinos studentė Agnė: džiaugiausi, kad pavyko nustatyti sau diagnozę, po to supratau, kad nėra taip paprasta

Mergina iš pradžių džiaugėsi, kad pavyko sau pačiai diagnozuoti ligą, tačiau pradėjus gydymą susidūrė su sunkumais. Šiuo metu Agnė guli ligoninėje, kur laukia kaulų čiulpų transplantacijos. Savo istorija ji dalijasi instagrame, kur skatina kiekvieną atsisukti į save ir rūpintis sveikata.

– Papasakok apie save. Žinau, kad studijuoji.

– Esu medicinos studentė. Šiuo metu esu akademinėse atostogose dėl ilgų hospitalizacijų ligoninėje. Šiaip mėgdavau sportuoti, bet to šiuo metu tenka atsisakyti.

– O kaip sportuodavai?

– Eidavau į sporto klubą.

– Kada sužinojai apie savo diagnozę ir kokia ji?

– Pradėjau viską jausti maždaug sausio mėnesį. Paskui pasidarė sunku sportuoti: sunku būdavo bėgti bent penkias minutes, pradėjo labai skaudėti raiščius, įprastus pratimus būdavo sunku daryti, užlipti laiptais.

Vėliau radau guzų kakle ir pradėjau pati ieškotis, kas tai galėtų būti. Iš visų simptomų supratau, kad gali būti vėžys. Tada paskambinau į polikliniką, bet pasakė, kad po dviejų savaičių galėčiau ateiti. Kadangi intuityviai jaučiau, kad kažkas negerai, tai nuėjau privačiai, kur padarė tyrimą.

Kadangi pati studijavau mediciną, iš tyrimų kaip ir viskas aišku buvo, bet vis tiek paskambino greitai iš hematologijos skyriaus, kad reikalinga skubi konsultacija. Bet aš jau žinojau, kad bus leukemija.

Buvau gal daugiau patenkinta, kad pati nustačiau savo diagnozę ir išsprendžiau savo klinikinį atvejį. Tik po to, prasidėjus pačiam gydymo periodui, supratau, kad nėra taip paprasta, kai reikia pačiai gydytis.

– Kaip jauteisi sužinojusi tokią diagnozę?

– Buvau gal daugiau patenkinta, kad pati nustačiau savo diagnozę ir išsprendžiau savo klinikinį atvejį. Tik po to, prasidėjus pačiam gydymo periodui, supratau, kad nėra taip paprasta, kai reikia pačiai gydytis.

– O koks tavo gydymas?

– Iš pradžių man pasakė nusiteikti dvejų metų gydymui. Iš pradžių turėjau atsigulti mėnesiui į ligoninę, bent jau mėnesiui, ir laukia chemoterapija, kuri nebuvo labai intensyvi. Būdavo kartą per savaitę, bet vis rasdavo smegenų skystyje vėžinių ląstelių.

Paskui gydytojai nusprendė padaryti pozitronų emisijos tomografiją dėl tų neišnykstančių vėžinių ląstelių, nes galbūt yra kažkokių papildomų židinių smegenyse.

Jų ir aptiko, bet tam patvirtinti reikėjo magnetinio rezonanso, su kuriuo vis dėlto nerado tų židinių, bet rado tik sinusinę venų trombozę kaip šalutinę komplikaciją dėl vienų cheminių preparatų.

Dėl to reikėjo anksčiau atsigulti į ligoninę, kurioje vėl prabuvau mėnesį. Ten buvo intensyvesnė chemoterapija. Buvo sunkiau: ir labiau pykino, ir silpniau buvo. To gydymo metu susirgau kovidu, tad gydymas dar pailgėjo.

Po antro mėnesio pasakė, kad vis dėlto nepadeda chemoterapija ir teks ruoštis kaulų čiulpų transplantacijai.

Prieš ją nusimato trys blokiniai gydymai, kai savaitė skiriama „chemijai“, o dvi savaites būni namie. Tai tas blokinis gydymas buvo tikrai intensyvus – daug komplikacijų, teko daug gulėti ligoninėje dėl infekcijų ir išopėjimų visokių. Buvo tikrai labai sunku.

Dabar guliu pačiame transplantologijos skyriuje ir laukiu transplantacijos.

Pirmą mėnesį tikrai buvo sunku, kai atsiguliau į ligoninę, nes nežinojau, nei ką veikti, nei ką daryti.

– Tu pati dažnu atveju rašai, kad vėžys yra kaip amerikietiški kalneliai, kai vieną dieną gali jaustis labai gerai, o kitą jau tenka hospitalizuotis?

– Ypač tas blokinis gydymas, kai atrodo, kad viskas gerai, ir staigiai per kokią dieną pakyla temperatūra ir tenka grįžti į ligoninę. Ir tada labai sunkiai sekasi gydytis – tiek imunosupresija, kai imunitetas visiškai neatsigauna.

Užtrunka apie 2–3 savaites, kol gali sugrįžti, ir tada namie pabūnu labai trumpai, kai vėl reikia sugrįžti į chemoterapinį gydymą. Tai labai sekina.

Prieš pačią transplantaciją irgi tas pats buvo, kad viskas gerai ir atrodė, kad rodikliai atsigauna, bet staiga pasidarė bloga.

Atsidūriau reanimacijoje, bet kaip greitai pasidarė bloga, taip ir greitai išėjau iš reanimacijos.

– Ką mėgsti veikti būdama ligoninėje – ar kažką pažiūrėti, ar tai labiau laikas su savimi?

– Pirmą mėnesį tikrai buvo sunku, kai atsiguliau į ligoninę, nes nežinojau, nei ką veikti, nei ką daryti. Praleidau izoliacijoje. Be to, buvo kovidinis laikotarpis, kai niekas negalėjo lankyti.

Buvau visiškai viena. Bet vėliau išmokau atsisiųsti ir visokių filmų, žaidimų.

– Kas tave tokiomis akimirkomis labiausiai pradžiugina ir prablaško?

– Stengiuosi žiūrėti gerai nuteikiančius filmus, knygas skaityti. Taip pat stengiuosi su šeima ir draugais bendrauti.

– Apie save daugelį dalykų skelbi instagrame. Kodėl tai nusprendei daryti?

– Nusprendžiau, kad tai būtų mano dienoraštis ir kad galbūt kitiems susirgus arba turint artimųjų rate sergančiųjų, būtų lengviau suprasti, ypač medicininius dalykus.

Iš pat pradžių norėjau žmones paskatinti kreiptis į gydytojus, kad kuo greičiau būtų nustatoma diagnozė ir greičiau suteikiama pagalba, nei kai jau yra per vėlu.

– Čia išeina toks tavo, kaip medicinos studentės, dienoraštis taip pat. Kokie tavo tikslai šioms studijoms?

– Kol kas nepasikeitė. Noriu būti anesteziologė-reanimatologė, nes man patinka adrenalinas, iššūkiai ir manau, kad man tokia specialybė – kaip tik.

– Pakalbėkime apie lėšų rinkimo kampaniją, kurią paskelbė tavo draugai, kiaušialąstėms išsaugoti. Instagrame dalijaisi, kad to, deja, nepavyko padaryti. Pati minėjai, kad esi karjeristė, bet kartu kalbėjai ir apie galimybę pasirinkti, ar turėti vaikų. Ką tau reiškia to pasirinkimo neturėjimas?

– Tai labiausiai žlugdo, kad, viena, tu gal ir nenori vaikų, bet turi pasirinkimą, o kita, kad pasirinkimo išvis neturi ir gal vaikų nesusilauksi.

Bet šiaip daugiau malonus laukimas, nes noriu kuo greičiau pasveikti ir grįžti į tą normalią rutiną.

– Pastebėjau, kad tavo kampanija pasiekė tikslą, kurį netgi viršija beveik 1000 Eur. Ar dar renki lėšas ir kam žadi jas panaudoti?

– Kadangi nepavyko su kiaušialąstėmis, tai tam tikslui jie nebus panaudoti, tačiau dauguma vaistų bus nekompensuojami, kai aš grįšiu namo, tai tos lėšos, manau, tam ir bus skirtos.

– Dabar lauki transplantacijos. Koks tai laukimas – nemalonus ar kaip tik jaudinantis iš gerosios pusės?

– Daugiau gal džiugina. Kol kas lašina chemiją, bet dar kažko nepajutau. Bet šiaip daugiau malonus laukimas, nes noriu kuo greičiau pasveikti ir grįžti į tą normalią rutiną.

– Aš turiu dabar tokį, galima sakyti, filosofinį klausimą: kas tau yra šita liga? Kaip tu ją supranti?

– Manau, kad tai mano asmenybės pasikeitimas, požiūrio į gyvenimą pakeitimas, nes aš buvau didelė perfekcionistė. Tai galbūt verčia šiek tiek paprasčiau žiūrėti į gyvenimą – ne tik juoda ar balta, bet yra ir kitų spalvų. Išmokti daugiau atleisti kitiems, artimiau susibendrauti su žmonėmis.

– Kaip manai, kas tavęs laukia ateityje?

– Manau, kad laukia daugiau naujų iššūkių. Na, galbūt ir su instagramu sieksiu kažko – galbūt pavyks daugiau atsiverti, padėti kitiems.

Daugiau apie Agnę ir jos ligos eigą galite sužinoti jos instagramo paskyroje.

Prisidėti prie lėšų rinkimo kampanijos galite čia.