Rimta krizė ar jos sprendimo imitacija: komentuoja Audrius Butkevičius

- Visą savaitę stebėjome daug diplomatinių „vojažų", kurie, kaip teigiama, buvo nukreipti saugumo situacijai pasaulyje stabilizuoti. Ar šios pastangos atnešė kokių teigiamų rezultatų? Ar dabar pasaulyje tapo saugiau?

- Visi žmonės, kurie užsiima „vojažais", turi pirmiausia tiek asmeninius interesus, tiek ir vidaus politikos tikslus.

Pavyzdžiui, Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) eina į rinkimus ir jam reikia save pademonstruoti kaip neva naująjį Europos lyderį, nes Olafas Šolcas (Olaf Scholz) dar pernelyg „žalias" būti tokiu lyderiu.

Be to, E.Makronas puikiai supranta, jog iš visų „lyderių", kurie atstovauja Prancūzijai, jis yra bene tinkamiausias.

Britų premjeras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) turi didžiules vidines problemas dėl savo asmeninių nevaldomų reakcijų, kurias britai įvardija kaip „bepročio Borios" reakcijos...

Jis yra atakuojamas netgi vidaus partiečių ir, kaip sako mano kolegos Britanijoje, egzistuoja 60 proc. tikimybė, kad jis bus priverstas palikti postą, todėl jam taip pat būtina sutvirtinti pozicijas vidiniame fronte.

Tiesa, lygiagrečiai šiam procesui jis kartais nuveikia ir gerus darbus - pirmiausia čia išskirčiau Trišalę sutartį, kurią jis bando realizuoti.

Būtent jo iniciatyva buvo sukurta ir AUKUS, t.y. Pietų Kinijos jūros regione veikianti organizacija, jungianti Didžiąją Britaniją, JAV, Australiją, Japoniją, Pietų Korėją bei Kanadą, netrukus tikriausiai prisijungs ir Naujoji Zelandija.

Tai labai svarbi pirmoji NATO „koja", o antrąja Aljanso „koja" tampa Lenkijos, Ukrainos ir Didžiosios Britanijos (duok Dieve, kad ir Lietuvos) susitarimas.

Tačiau Borisas, kaip minėjau, sprendžia daugybę savo vidinių problemų. Džo Baidenas (Joe Biden) savo šalyje taip pat turi daug nelaimių - pradedant siautėjančiais uraganais ir baigiant katastrofiškais asmeniniais reitingais, todėl jis neturi ko prarasti ir save demonstruoja kaip pasaulio gelbėtoją nuo naujojo branduolinio karo, tad mėgina aktyvizuotis visais būdais.

O.Šolcui ir naujajai Vokietijos administracijai tai yra galimybė išeiti iš buvusios kanclerės Angelos Merkel šešėlio ir parodyti save kaip veiklius politikus, bet jie taip ir nesuprato, kuo jie norėtų būti, todėl šios pastangos atrodo gana komiškai...

Pavyzdžiui, jie taip ir nesugeba paaiškinti, kaip čia išėjo, kad pažeidžiant Vokietijos konstituciją jie Rusijoje kūrė tos šalies spec. tarnybų mokymo bazes, perduodant joms NATO technologijas...

Be to, nežinia, kaip išėjo, kad NATO numatytas 2 proc. biudžetas nebuvo įgyvendinamas arba kodėl „Bundesveras" turi tik 300 surūdijusių tankų - žodžiu, jie sau mėgina atsakyti į daugelį klausimų ir užsienio politikoje atrodo juokingai...

- O ką ši įtampa bei jos eskalacija davė Rusijai?

- Vladimiras Putinas taip pat turi galybę problemų šalies viduje ir šiandien jos materializavosi į dviejų generolų - Leonido Ivašovo ir Michailo Chorkovo - atskirą pareiškimą, iš kurio matyti, jog kariškiai rimtai pasižiūrėjo į V.Putino „išdaigas" ant Ukrainos sienos, keldami šią problemą kur kas plačiau, negu V.Putinas norėtų tai parodyti.

Be to, V.Putinas visuomenei save praktiškai pristatė kaip eilinį kunigaikštuką, važiuojantį į Kiniją gauti leidimą valdyti toliau... Jo šiandieninis bosas - Si Dzinpingas - vasario pabaigoje taip pat sprendžia tolimesnio išlikimo komunistų partijos pirmininko poste klausimą...

Taigi, visi aplinkui bando „pasišildyti" prie šios situacijos ir dėl to šurmuliuoja. Susidaro įspūdis, jog vyksta kažkas baisaus, o tas lakstymas pirmyn-atgal tarsi padiktuotas ypatingos situacijos, nors iš tikrųjų mažiausiai 50 proc. šių „vojažų" tėra padiktuota noro pademonstruoti save kaip efektyvius politikus...

- Rusija atsisakė dalyvauti Miuncheno saugumo konferencijoje. Ką tuo mėginama parodyti?

- Žinoma, rusai kuria tam tikrą neapibrėžtumo situaciją. Konferencijoje tektų pasakyti žodžius, kurie iki šiol jų vykdytą užsienio politiką paverstų šnipštu, nes tokiose konferencijose neįprasta kalbėti apie agresiją ar spaudimą.

Priešingai, ten įprasta pasakoti apie meilę kaimynams bei gebėjimą susitarti ar dar gražesnius dalykus...

Todėl rusams ten dalyvauti yra visiškai nenaudinga. Tačiau netrukus vyks ir Normandijos ketveriukės susitikimas...

Šis renginys vertas dėmesio vien dėl anksčiau ten nutikusių keistų istorijų. Ukrainiečiai, suvokdami, jog ankstesnis Normandijos ketveriukės susitikimas nieko gero jiems nežada, „susargdino" savo atstovą, prezidento patarėją Andrejų Jermaką, tačiau po dviejų skambučių iš JAV ambasados ir Valstybės departamento A.Jermakas staiga „pasveiko" ir išvažiavo atstovauti Ukrainai.

Norėdamas nuraminti patriotiškai nusiteikusius skaitytojus, iškart pasakysiu, jog A.Jermako susitikimai su V.Putino atstovu Dmitrijumi Kozaku nėra lemiantis faktorius, nes ir tuo atveju, jeigu kokius naujus susitarimus su Rusija pasirašytų Volodymyras Zelenskis, jie turėtų būti patvirtinti Ukrainos parlamente, o situacija ten šiandien yra tokia, kad jokios Minsko susitarimų traktuotės, ypač su V.Putino pageidavimais, neturi šansų praeiti.

Net ir pačiam V.Zelenskiui tai liūdnai pasibaigtų, jeigu jis pamėgintų tokius susitarimus įteisinti. Jis tą puikiai supranta, todėl jo nuosavas pasturgalis jam svarbesnis, nei bandymai susitarti su V.Putinu.

- Prasidėjo Rusijos karinės pratybos Baltarusijoje. Mažiausiai savaitę prieš jas Lietuvoje buvo daug kalbama apie pratybų keliamą grėsmę. Ar tikrai tokia grėsmė kyla?

- Mes esame konstatavę, jog ant Europos ir pasaulio leidžiasi nauja „geležinė uždanga".

Ir ji kaip tik leidžiasi ant Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Dėl mūsų politikų kvailumo 30 metų egzistavusi buferinė zona tarp NATO ir Rusijos buvo atiduota Rusijai, todėl dabar turėsime Baltarusijoje nuolatinę rusų pajėgų dislokaciją.

Jeigu Varšuvos pakto laikais Lenkija buvo laikoma sovietų „balkonu" į Vakarus, iš kurio rusai buvo numatę atakuoti Berlyną, Londoną ir Paryžių, o iš Lietuvos - skandinavus, dabar tokiu „balkonu" tapo Baltarusija.

Todėl nemanyčiau, kad grėsmė yra šiuo momentu, bet kad mes tampame įtampos zona ir Lietuva turi Suvalkų koridorių, kuriame kaip kačiukus maiše galima nesunkiai užrišti tris „Baltijos tigrus", yra faktas. Čia ir egzistuoja pakankamas pavojus.

- Dabar daug šnekama apie Vakarų valstybių vienybę. Ar tikrai ji egzistuoja?

- Tiesa gali atsiskleisti tik palyginus. Jeigu situaciją lygintume su 2008 metais, kai vyko Gruzijos ir Rusijos karas, matytume daug pozityvių pokyčių.

Tik priminsiu, kad tuo metu Prancūzijos prezidentas, tokiu tapęs už Libijoje skolintus pinigus, lakstė su V.Putino surašytais popiergaliais, įteisinant Gruzijos padalijimą ir sukuriant dar vieną Rusijos protektoratą.

Jeigu tą situaciją palygintume su dabartimi, šiandien mes esame dešimtis kartų geresnėje padėtyje.

Žinoma, už tai pirmiausia ačiū V.Putinui, kuris sukūrė Ukrainos valstybę bei atkūrė NATO, kuri išties buvo susirgusi „smegenų liga", jeigu tikėtume E.Makronu. Dabar liga jau praeityje ir NATO konsolidavosi.

Na, žinoma, yra silpnų vietų. Viena iš jų - Vokietija, bet 15 metų Angelos Merkel prorusiškos politikos pasekmės negali būti likviduotos akimirksniu.

Per 15 metų ten buvo suformuota galinga biurokratijos mašina, kuri, nepaisant dabartinių valdančiųjų norų, varo šitą laivą senu kursu ir toliau, iš inercijos.

Tai, ką matome dabar, yra ne tiek naujosios valdžios politika, kiek jos negebėjimas susidoroti su sena korumpuota administracija, kuri dar vyksta pagal įvairaus plauko A.Merkel biznierių, vis norinčių uždirbti iš ryšių su Rusija, pageidavimus.

Bet manau, kad dar kokie metai pusantrų ir ši situacija pasikeis.

- Tuo metu įdomios istorijos mus pasiekia iš Amerikos. Paaiškėjo, jog JAV archyvų departamentas ketina inicijuoti dar vieną prokuratūros tyrimą Donaldo Trampo (Donald Trump) atžvilgiu, nes šis esą „aplaidžiai" tvarkė dokumentus, kažkur ne ten padėjo Šiaurės Korėjos vadovo Kim Čen Uno laiškus ir pan. Ką jums sako toks „tyrimas"?

- Tai reikia traktuoti kaip atsaką į D.Trampo ketinimus dalyvauti prezidento rinkimuose. Matyt, čia ir patys tyrimo iniciatoriai nedaug tikisi naudos iš tokios „ofenzyvos" - tiesiog kažkam D.Trampo kandidatavimas dar atrodo pavojingas, todėl tikimasi, kad gal kažkokia žmonių dalis atsisakys už jį balsuoti.

Gal tikimasi, kad vykdant tokį „tyrimą" išlįs dar daugiau „kompromato"... Tačiau turint galvoje, kad respublikonai šiuo metu neturi geresnio ir populiaresnio kandidato, negu D.Trampas, tokių „tyrimų" atsiradimas yra visiškai suprantamas - norinčių jį sukompromituoti gali būti visose stovyklose...