Psichologė Eglė Masalskienė: Eksperimentas neatliktas, todėl dar nieko nežinome

- Kai prieš keletą metų vykdėte projektą „Nulis pykčio", buvote vadinama pykčio kelyje valdymo konsultante. Šiandien pyktis visuomenėje kunkuliuoja visur, o portalų, socialinių tinklų komentarų laukas - tiesiog toksiškas. Kaip įvardintumėte dabartinę žmonių emocinę ir psichikos būseną? - „Respublika" paklausė psichologės Eglės Masalskienės.

- Pyktis yra emocija. Mes pykstame, kai kas nors pažeidžia mūsų ribas. Tai gali būti fizinės ribos - atėmė žemę, butą, žmogų (žmoną, vyrą, vaiką).

Gali būti ir psichologinės ribos, kai kažkas lenda į tavo psichologinę teritoriją: aš galvojau, kad tai mano apsisprendimas, o, pasirodo, man nurodinėja.

Jeigu ir anksčiau būtų buvęs susitarimas arba žinutė, kad čia ne mano psichologinė teritorija, na, tarkime, kalbant apie skiepus, tai viskas būtų kitaip.

Jeigu iš anksčiau būtų buvusi žinutė, kad skiepijimas yra valstybės reikalas, kad ji, ką nori, tą ir skiepija, tai žmonės su tuo būtų apsipratę ir net nekeltų skiepų klausimo - būtų reaguojama, kaip į dar vieną eilinį skiepą, ir tiek.

Bet kai pastaraisiais metais buvo žinutė, kad sveikata yra kiekvieno mūsų teritorija, kai net, pavyzdžiui, atėję pas odontologą pasirašome, kad sutinkame su atliekamomis procedūromis, visi įprato, kad sveikata yra „mano teritorija".

Tada toks valstybės lindimas į ne savo teritoriją jau priimamas su pykčiu. Todėl natūralu, kad to pykčio dabar, kai pilna tam tikrų reguliavimų, visuomenėje yra. Ir pykčio apraiškų tokiomis aplinkybėmis, kuriomis mes šiandien gyvename, negali nebūti.

Tai natūralus procesas.

- Pykti dėl vertimo skiepytis natūralu?

- Taip, natūralu. Nes žmogus vertimą skiepytis suvokia, kaip lindimą į jo teritoriją, ten, kur jis nekvietė. Todėl, natūralu, kad pyksta.

Kalbant apie skiepus, apeliuojama į žmogaus sąmoningumą.

Bet žodį „sąmoningas" galima suprasti dvejopai. Gali būti ir psichologinis, ir socialinis, tai yra pilietinis, to žodžio supratimas.

Jeigu sąmoningas žmogus yra pilietiškas, jis supranta, kad yra dalykų, kuriuos reikia padaryti, ir daro tai, ką reikia, pavyzdžiui, rūšiuoja šiukšles, laikosi kelių eismo taisyklių ir panašiai.

Psichologine prasme sąmoningumas reikštų, kad žmogus suvokia savo mintis, emocijas, impulsus veikti ir apsisprendžia, ar visa tai „paleisti", tai yra parodyti ar neparodyti kitam žmogui savo emociją, kurią jaučia. Jis gali pasakyti arba nepasakyti, ką galvoja.

Gali būti, kad žmogus turi tam tikrą pilietinį sąmoningumą, kuriam atsirasti įtaką daro autoritetai. Jei kažkokią žinią pasakė autoritetas, tai tikriausiai verta patikėti ir priimti ją. Bet jei ką nors sako ne autoritetas, tai žinia gali būti ir nepriimama.

Todėl nebūtinai visi pyksta, kai siūloma skiepytis. Pavyzdžiui, jeigu autoritetingas asmuo žmogui patarė skiepytis, jis patiki tais argumentais, kuriuos jam sako, todėl visa tai nebus priimta, kaip lindimas ten, kur nereikia.

Bet jeigu visa tai sako ne autoritetai, tai yra institucijos arba asmenys, neturintys pasitikėjimo, arba išvardinti faktai prieštarauja vieni kitiems ir atrodo nepagrįsti, tada galimas ir kitas požiūris.

- Sakoma, jog ir visuomenė, ir valdžia su savo abejotinais, neretai vienas kitam prieštaraujančiais, sprendimais praranda sveiką nuovoką. Ar, perfrazuojant rašytoją Solą Belou (Saul Below), išties „pamišimo laikais tikėti, jog esi atsparus pamišimui, yra pamišimo forma"? Kaip išlaikyti sveiką nuovoką?

- Kai valdžia skleidžia žinutes, kurios prieštarauja viena kitai, tai yra, kai vienas valdžioje esantis asmuo sako viena, o kitas - visai skirtingus dalykus, žmogus pasimeta, nebežino, kaip elgtis.

Panašiai kaip vaikas, kai mama sako - galima, o tėtis - negalima.

Tada atsiranda erdvių manipuliacijoms. Kartu atsiranda ir nesaugumo jausmas. Ir pyktis, nes žmonės pyksta ir iš nesaugumo jausmo. Ir tai yra jų, tų skirtingai kalbančių valdžios atstovų, sukurtas nesaugumas.

Nuolatinio streso, kai mums nejauku, baisu, išraiška gali būti tai, kad vieni žmonės regresuoja iki „liūdno vaiko" (yra tokia psichoterapijos kryptis - schemų terapija, naudojanti tokį apibūdinimą), tokio pažeidžiamo ir net pažeisto, reakcijų: man baisu, nežinau, ką daryti.

O kiti save, tokį nuliūdusį, išsigandusį, ima ginti, bet gina tik iš emocinių paskatų - elgiasi iš vadinamosios pikto vaiko schemos.

Tuomet, kai save giname, tą darome ne iš racionalumo, o iš pykčio.

Nes pyktis suteikia energijos, jėgų, teisumo pojūtį ir taip padeda apsiginti (arba susidaryti iliuziją, jog apsiginsime), kai yra nesaugu ir nežinome, kaip valdyti situaciją.

Tokioje nežinioje mes gyvename jau keletą metų - niekas nežino, kaip bus. Kai yra nežinia, yra ir nesaugumas. Ir tą nesaugumą išbūti nelengva.

Jaučiamės pasimetę ir, jeigu turime autoritetų, tikimės, kad jie mums padės. Lyg tas mažas vaikas, kuris pasimetęs bėga pas mamą, ir jei mama globėjiškai padeda - nusiramina.

Bet jei aš bėgu pas mamą ir tėtį, o jie patys tarpusavyje pliekiasi, mane ir toliau slegia nesaugumo jausmas. Nesaugu ir todėl, jog aplinkui yra nesaugumas, ir todėl, kad jie tarpusavyje pliekiasi.

Tada žmogus darosi pažeistas, pasimetęs, sustingęs, nieko nedarantis.

Arba, jei turi truputį daugiau pasitikėjimo savimi, pradeda ginti save įvairiais būdais. Nebūtinai protingais, bet iš pykčio ant viso pasaulio. Ginasi iš pykčio taip, kaip sugeba. Ir tas pyktis gali sklaidytis į visas puses nevaldomai.

- Kaip išgyventi, kai vėl pasigirsta gąsdinimai dėl naujų COVID-19 atmainų, kai ateitis dėl darbo ir finansų daugeliui atrodo pakibusi ant plauko? Ką patartumėte?

- Sunku pasakyti kokį nors vieną receptą.

Vienas jų galėtų būti toks: kai yra neramu, kai stresuojame dėl to, kas aplinkui vyksta, ir tais atvejais, kai nieko negalima padaryti (negalime išjungti „kovido", negalime išjungti migrantų, negalime atšaukti tų dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso), reikia sutelkti dėmesį į tai, kas yra arčiau tavęs ir labai konkretu.

Pavyzdžiui, ką aš dabar valgau, koks tai skonis. Arba susitelkti ties tuo, kas yra mano namuose, ten, kur aš valdau.

Tai būtų tvarkos darymas namie, remontas, knygų skaitymas, filmų žiūrėjimas, buvimas su tais žmonėmis, su kuriais sutariame.

Tiesiog reikia kaip galima siauriau sutelkti dėmesį į tai, ką tu pats kontroliuoji, ką tu gali padaryti ir kur yra tos ribos, kur tau saugu.

Tarsi atsitverti nuo visko, sutelkti dėmesį į ČIA ir DABAR. Pats siauriausias dėmesio sutelkimo taškas, sakoma, yra kvėpavimo stebėjimas. Pastebi, kad kvėpuoji, vadinasi, - gyvas. Šią akimirką gyvas, ir viskas, ir užtenka.

Paskui galima eiti truputėlį plačiau - ką aš šiandien veiksiu: pasportuosiu, skaitysiu knygą. Kokioje teritorijoje?

Savo kambary, savo kieme. Gal su kaimynais kažką nuveikti? Tada apsibrėžiu būti su tais, kuriais pasitikiu. Po to, kai nurimsiu, jausiuosi stipresnis - tada vėl eisiu į pasaulį reikalų tvarkyti.

Tiesiog patarimas - nesivelk, neskaityk jokių portalų, kur daug įvairių žinučių. Skaityk, kas tau patinka - knygą, kurioje apie pandemiją neparašyta.

Tokiam nurimimui būtinas atsitvėrimas, atsiribojimas. Ne ta prasme, kad žinau, jog nėra už tų ribų pasaulio, bet ta prasme, kad žinau, ką darau, sąmoningai apsisprendžiu dabar neskaityti, nekomunikuoti, negalvoti, nes man reikia nurimti.

Kitas būdas rasti jėgų ir nurimti, atvirkščiai, - ne konkretumas ČIA ir DABAR, o ryšio su kitais žmonėmis pajutimas ir dvasingumas, tai yra pajutimas ir galvojimas dėl ko (ateitis, prasmė) verta išbūti, atlaikyti, susitvarkyti, ir į ką galima atsiremti, gal tai bus ir praeitis, istorija, protėvių ir žmonijos patirtys, kurios irgi lengvos nebuvo; taip pat dvasingumas, kaip tikėjimas ir pasitikėjimas pasauliu, kuriame kažkokia teisingumo ir tiesos, gėrio esmė ir jėga vis dėlto egzistuoja.

- Pandemija kada nors baigsis ar bus geriau valdoma. Ar jai pasibaigus sugebėsime grįžti į įprastą būseną? Ar nuolatinė šiandien jaučiama stresinė būklė ir su karantinu susiję kasdienio gyvenimo ir profesinės veiklos apribojimai jau sukėlė rimtų ir negrįžtamų psichinės sveikatos nuokrypių?

- To turbūt niekas negali pasakyti, nes taip dar nebuvo. Jei kalbėtume moksliškai, eksperimentas neatliktas, todėl dar nieko nežinome.

Yra tik prielaidos ir filosofija, bet nėra atsakymo, kaip bus. Bet jei į visa tai žiūrėtume iš praktikos ir leistume sau prognozuoti be faktų, be mokslinių įrodymų, kaip čia galėtų būti, manyčiau, jog visa tai yra labai didelis išbandymas.

O išbandymai mus visada ne tik sulaužo, bet ir sustiprina.

Kad iš kiekvieno tokio sunkaus periodo mes išeiname kažko netekę - faktas.

Kažkas neteko kelionės, kažkas pinigų, kitų įvairių dalykų, bet kartu ir kažką įgavome. Išmokome truputį atsipal

aiduoti, pamėginti nesinaudoti išankstiniu įsitikinimu, kad turi būti taip, kaip noriu - aš turiu suvaldyti situaciją. Lietaus negalima suvaldyti, audros, kai kurių įvykių, kurie ateina iš išorės, negalima suvaldyti, bet galima išmokti plaukti per audrą, galima išmokti būti tame virsme, kai viskas keičiasi.

Galima išmokti būti tame be kančios, nes kančia būtų, jeigu norėčiau, kad būtų kitaip, nors nieko negalima pakeisti.

Galima išlikti su smalsumu, nes smalsumas padeda priimti. Neseniai kalbėjausi su draugais, sakau, jog gyvename įdomiais laikais - net knygų skaityti nereikia, nes kiekviena diena yra kaip neperskaitytos knygos lapas, nežinai, kas bus. Aišku, čia toks palinkėjimas kaip prakeiksmas, „kad tu gyventum įdomiais laikais".

Žinoma, geriau būtų skaityti įdomias knygas nuobodžiais laikais, bet yra, kaip yra.

Jeigu filosofiškai „pozityviai" pažiūrėtume į viską, tai geriau mąstyti taip: nors man ir nepatinka tai, kas vyksta, bet galiu iš viso to pasiimti kiek galima daugiau geriausių dalykų.

Galbūt tai proga pasitreniruoti, kad būtum stipresnis, padėti kitiems žmonėms, tiesiog paeksperimentuoti ir pasižiūrėti, kaip bus. Nes kitos išeities neturime.

Vienaip ar kitaip, pamatysime, kaip bus. Tik galime arba tą atmetinėti, tuomet bus kančia, arba priimti tą - tuomet smalsumas gali padėti keliauti per „tą nežinomą kraštą" ir dar nežinomas patirtis.