Pedofilijos skandalai praskleidė gilumines Lietuvos Bažnyčios bėdas: anksčiau laikė autoritetu, dabar nusigręžia

Pastaraisiais metais Bažnyčiai nemalonių sekso skandalų netrūko. Prieš kelerius metus dėl vaikų pornografijos įkliuvo Šiaulių ir Panevėžio kraštuose dirbę iškilūs dvasininkai Alionidas Budrius, Dainius Matiukas. Praėjusį rugpjūtį pradėtas tyrimas dėl kunigo Sigito Grigo galimai laikytos vaikų pornografijos. Tačiau gerokai nemalonesnė turėtų būti Vilniaus arkivyskupijos kanclerio Kęstučio Palikšos istorija – aukštas dvasininkas, kaip paaiškėjo, palaikė intymius santykius su jaunu vaikinu.

Iš visuomenės – dar vienas smūgis Bažnyčios autoritetui ir prestižui: didžioji dalis gyventojų netiki, kad Bažnyčia sugebėtų pati išsivalyti savo gretas.

Pasak Alfa.lt pašnekovų, šis nepasitikėjimas – tik maža dalis krizės, ištikusios šių dienų Bažnyčią: visuomenė į bažnyčias eina kone iš įpročio, o anksčiau šventa ir nekritikuotina laikyta institucija šiuo metu susiduria su vis kritiškesniu požiūriu.

Kas turi įtakos respondentų atsakymams?

Labiausiai respondentų atsakymams įtaką daro lankymosi bažnyčioje dažnumas – dauguma tų, kas į bažnyčią ateina kartą per savaitę ar dažniau, tiki šios institucijos gebėjimu pačiai išsiaiškinti tokius atvejus (56 proc. tuo tiki ir 32 proc. tuo netiki). Taip skelbiama LRT užsakymu atliktoje reprezentatyvioje Lietuvos gyventojų apklausoje. Ką tai reiškia?

Anot Vilniaus universiteto profesoriaus, Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) akademiko Pauliaus Subačiaus, ta proporcija žmonių, kurie nuolat ar bent tarpsniais praktikuoja tikėjimą, suvokia, kad Bažnyčia nėra tik vyskupai ir kunigai. Jie supranta, kad Bažnyčia yra visa katalikų bendruomenė.

„Katalikybę praktikuojantys žmonės tiki, kad galima tokius pūlinius įveikti, problemas išspręsti“, – sako P. Subačius. Žmonės, kurie yra nuo Bažnyčios gerokai toliau, mato Bažnyčią kaip dvasininkus.

Tada, anot pašnekovo, jiems kyla abejonių, ar dvasininkai gali susitvarkyti su esančiomis problemomis. Nors tokie žmonės per krikštą yra tapę katalikų bendruomenės nariais, jie nedalyvauja bendruomenės gyvenime.

Atsakymus įvertinti sunku

Buvęs religijotyrininkas, dabar Seimo narys Andrius Navickas sako, kad tyrimas svarbus, bet įvertinti atsakymus sunku.

„Visi šie tyrimai yra tokie kaip pasitikėjimo Bažnyčia tyrimai. Nepaisant to, kad žmonės sakydavo, kad jie labai pasitiki Bažnyčia, iš principo tai, ką sakydavo Bažnyčia, nelabai žmonėms rūpėdavo“, – kalbėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.

Pasak jo, neturime pamiršti, kad žmonės, kalbėdami apie tokias temas kaip pedofilija, yra skeptiški. Jie jau iš anksto yra nusiteikę, kad vis tiek nieko neištirsi.

A. Navickas pastebi, kad prieš skaitmenizaciją apie Bažnyčią reikėjo kalbėti palankiai arba nekalbėti nieko.

„Bažnyčia atrodė kaip gėrio, moralės šaltinis. Ir politikoje, ir visuomenėje matėsi iš esmės toks autoritetas. Bet tas autoritetas buvo labiau viešas ir parodomasis, nepersmelkdavo jų gyvenimo. Bet kokiu atveju kritikuoti Bažnyčią buvo nemadinga. O kai daro, tai čia toks blogas tonas“, – kalbėjo buvęs religijotyrininkas.

Pasak A. Navicko, ilgainiui situacija keitėsi, kadangi atsirado gerokai daugiau kritinio požiūrio, asmeninės savirefleksijos.

Bažnyčios komunikacija pavėluota

Be to, pats parlamentaras neslepia, kad save priskiria prie daugumos dalyvių. Taip yra dėl to, kad, Lietuvoje į viešumą iškilus pedofilijos skandalui, pirmoji Bažnyčios reakcija yra problemą ignoruoti ar problemą slėpti ir tik tada reaguoti, kai ji iškyla.

„Toks vaizdas, kad Bažnyčia labai reaguoja kaip galios institucija, kuri bijo, kad bus suteptas jos vardas. Bažnyčia turėtų žiūrėti į situaciją realistiškai, jos neišgyvendama“, – nuomonę dėstė A. Navickas.

Jis čia taip pat pastebi ir kitą Lietuvoje vyraujančią problemą – į tokią situaciją žiūrima apdairiai.

„Manau, kad problema Lietuvoje yra ta, kad labai rimtai nepriimama situacijos. Nevertinama kaip tokio realaus blogio, kaip iš tikro tokio pavojingo dalyko. Jau geriau pykstama ant tų, kurie išaiškino negu ant pačios problemos. Manau, čia ne tiek eskalacijos, kiek apskritai trūksta savikritiškos laikysenos“, – aiškino A. Navickas.

Reaguoti vėliau įprasta

Kad Bažnyčios reakcija pavėluota, sako ir P. Subačius. Anot eksperto, Bažnyčiai įprasta reaguoti vėliau, nei to tikėtumėmės.

„Aš nesakyčiau, kad yra tyla. Sakyčiau, kad reakcija buvo pavėluota, su tam tikra pauze. Kai paaiškėjo, kad Vilniaus kurijoje dirbantis dvasininkas yra kaltinamas nepilnamečių pornografijos laikymu, buvo ir Vilniaus arkivyskupo, Vyskupų konferencijos pirmininko interviu. Buvo tiriama byla.

Taip pat buvo komentarų ir iš kitų dvasininkų, pora informacinių pranešimų, kad priimti sprendimai pagal jau gana senas istorijas“, – aiškino pašnekovas.

Toks vaizdas, kad Bažnyčia labai reaguoja kaip galios institucija, kuri bijo, kad bus suteptas jos vardas

Priežastis, kodėl dvasininkų komunikacija vėluoja, – Bažnyčios hierarchai visada vengia tokių ekspromtinių pasisakymų.

„Bažnyčios komunikacija yra kitokia negu politikų komunikacija. Visada taip buvo, visada taip ir bus. Žmonės piktinasi, kai Šventasis Tėvas pasako, kokią nors iš anksto neparuoštą frazę ir ta frazė atrodo neapgalvota ir tokia atsitiktinė. Tad Bažnyčios hierarchai visada vengia tokių ekspromtinių pasisakymų“, – pasakojo P. Subačius.

Bet kokiu atveju, jo teigimu, svarbiausia, kas yra daroma. „Svarbiausia, kaip yra veikiama tų konkrečių, numanomų nusikaltimų, netinkamo dvasininko elgesio atžvilgiu, o ne tai, kaip apie tai yra kalbama kokiuose nors forumuose. Nors aišku kalbėjimas irgi yra veiksmas“, – teigia P. Subačius.

Ko turėtų imtis Bažnyčia?

Kaip sako ekspertai, žmonės taip pat iš Bažnyčios labiau tikisi konkrečių veiksmų nei žodžių. Yra Šventojo Sosto instrukcijos, numatančios, ką daryti iškilus tokioms problemoms. Tie dokumentai intensyviai rengti dar nuo Jono Pauliaus II pontifikato paskutinių metų.

Vilniaus universiteto profesorius atskleidžia, kad Šventojo Sosto teisminių institucijų praktika buvo ilgainiui pritaikoma prie tuometinių realijų, todėl yra įgyvendinami ir dabartinio pontifikato metu.

„Visos Bažnyčios mastu yra priimta nemažai griežtų sprendimų. Ne vienas aukštas hierarchas pasaulyje, net ir kardinolas, buvo nušalintas nuo pareigų, neteko statuso, ką jau kalbėti apie vyskupus“, – teigia P. Subačius.

Lietuvos vyskupų konferencija deklaruoja, kad visose vyskupijose dvasininkai yra supažindinti su šiais dokumentais.

„Tai ta formali pusė yra tarsi sutvarkyta, o kaip realiai įgyvendinama? Atrodo, kad ne itin ryžtingai. Todėl viešą laišką pavasarį pasirašę pasauliečiai aiškino, kad tos formalios pusės nepakanka, kad prielaidos yra sukurtos, bet tyrimai turėtų būti aktyvesni, greitesni“, – pridūrė P. Subačius.

Bažnyčiai reikia sekti Kristumi

A. Navickas nemano, kad toks tyrimas yra blogas pačiai Bažnyčiai: „Aš manau, kad ta situacija yra pačiai Bažnyčiai reikalinga, kad ji nustotų mąstyti galios kategorijoje. Ir tai, kad žmonės nepasitiki institucija, visiškai normalus procesas.“

Panašiai mąsto ir P. Subačius.

„Bažnyčiai nerimą pirmiausia turėtų kelti pedofilijos atvejai, o ne visuomenės nuomonė. Bažnyčios veikimo esmėje yra išganymas, sekimas Kristumi, o ne orientacija į visuomenės nuomonę“, – kalbėjo VU profesorius.

Vis dėlto, Seimo nario teigimu, išganymo procesą apsunkina Bažnyčios hierarchai. Žmonės iš jų nemato atjautos, empatijos, gailesčio. O Bažnyčia Lietuvoje daugiau yra draudimų, smerkimo, tam tikro nepasitenkinimo raiškos šaltinis.