Pasipiktino dar vienu privalomu mokesčiu: kam skiriami šie pinigai?

Vis dėlto kai kuriems kyla klausimas dėl žemės mokesčio pagrįstumo, mat ne visi žino, kam jis reikalingas, kam šie pinigai būna skiriami ir kodėl gyventojai turi mokėti savivaldybei už nuosavą žemę.

Už privačią žemę tenka mokėti nuo senų laikų

Į tv3.lt redakciją kreipėsi skaitytoja Kristina (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Ji skundėsi dėl žemės mokesčio, įvardindama jį kaip dar vieną žmonių išnaudojimą.

Moteris neslėpė, kad gavus niekuo nepagrįstą sąskaitą apima pyktis:

„Kodėl aš turiu mokėti už savo žemę, kurią įsigijau savo uždirbtais pinigais? Kur tie pinigai nueina? Juk tai mano žemė, o ne valstybės.“

Kristina nurodė, kad žmonės neva pripratę mokėti įvairiausius mokesčius ir net nesusimąsto, už ką ir kodėl juos moka. O atsakymų niekas neieško.

VMI Mokestinių prievolių departamento vyresniosios patarėjos Stasės Aliukonytės-Šnirienės aiškinimu, žemės mokestis – tai mokestis, kurį jo savininkai moka už privačią žemę.

Žemės mokestis mokamas kartą per metus į savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemė, biudžetą. 

Jos teigimu, žemės mokesčio dydį lemia žemės (be joje esančių pastatų, statinių ir kitų pagerinimų) apmokestinamoji vertė, nustatoma pagal jos buvimo vietą, teikiamas pajamas (pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties žemės derlingumą) ir kitus kriterijus.

„Lietuvoje žemės mokestis žinomas nuo LDK laikų. 1918–1940 metais valstybinis žemės mokestis (dalis jo pajamų atitekdavo savivaldybėms) buvo pagrindinis tiesioginis mokestis.

Jo dydis priklausė nuo žemės rūšies: už pirmos rūšies žemės vieną hektarą – 9 litai, antros – 7,5 lito, trečios – 5 litai, ketvirtos – 1,5 lito per metus.

Šiuo metu žemės mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuoja Žemės mokesčio įstatymas.

Žemės mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už jiems nuosavybės teise priklausančią privačią žemę Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas“, – dėstė S. Aliukonytė-Šnirienė.

Mokestis taikomas ne visiems

VMI atstovė pridūrė, kad žemės mokesčiu taip pat neapmokestinama bendro naudojimo kelių, nacionalinių parkų, draustinių, vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų, gamtos paminklų, archeologijos, memorialinių, istorijos, architektūros, dailės, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir kai kurių kitų rūšių žemė, o ūkininko ūkiui steigti įgyta žemė – pirmuosius trejus metus nuo nuosavybės teisės į ją įgijimo.

Pašnekovė nurodė, kad žemės mokesčio taip pat nemoka užsienio valstybių diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos, tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos ir jų atstovybės, bankrutavusios įmonės, Lietuvos bankas, žemės savininkai, kurių mokėtinas žemės mokestis per metus už visus jų turimus žemės sklypus neviršija dviejų eurų.

„Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės rinkos vertės, nustatytos atlikus masinį ar individualų žemės vertinimą (žemės ūkio paskirties žemės, išskyrus apleistas žemės ūkio naudmenas, apmokestinamoji vertė yra jos rinkos vertė, padauginta iš koeficiento 0,35).

Žemės mokesčio tarifų dydžiai gali būti nuo 0,01 procentų iki 4 procentų žemės mokestinės vertės, kuriuos kiekvieniems metams nustato kiekviena savivaldybė individualiai“, – komentavo S. Aliukonytė-Šnirienė.

Ji pažymėjo, kad konkretų tarifą, kuris galios ateinančiais metais, nustato kiekvienos savivaldybės taryba iki einamųjų metų liepos 1 dienos.

Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis žemės mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami atsižvelgiant į žemės naudojimo pagrindinę paskirtį, naudojimo būdą, žemės sklypo dydį ir buvimo vietą, žemės mokesčio mokėtojų kategorijas (fizinių asmenų socialinę padėtį, juridinių asmenų dydį ar teisinę formą).

Su savivaldybių sprendimais susipažinti galima čia.

S. Aliukonytės-Šnirienės aiškinimu, žemės mokestis mokamas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemė, biudžetą iki einamųjų mokestinių metų lapkričio 15 dienos.

Savivaldybės gautą žemės mokestį naudoja, kad užtikrintų kasdienes savivaldos funkcijas.

Paprastai tariant, šis mokestis reikalingas viešosioms paslaugoms finansuoti – švietimui, sveikatos apsaugai, iki tos žemės nutiestiems keliams ir jų priežiūrai bei kt.

Finansų ministerija papildė, kad pagrindinė mokesčių paskirtis yra fiskalinė – suformuoti biudžeto pajamas, skirtas viešosioms paslaugoms finansuoti ir kitiems valstybės įsipareigojimams vykdyti.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis suprantamas kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei:

„Mokesčiai taip pat naudojami kaip pagalbinė priemonė reguliuoti valstybėje vykstančius tam tikrus ekonominius, socialinius procesus, skatinti naudingas ūkines pastangas, paremti ūkinės plėtros prioritetus, pritraukti kapitalą, investicijas ar priešingai – sustabdyti nepageidautinas socialinės – ekonominės raidos tendencijas“, – kalbėjo ministerijos atstovai.

Jie nurodė, kad Lietuvoje taikomi turto mokesčiai (žemės mokestis – taikomas nuo 1992 metų, nekilnojamojo turto mokestis – taikomas nuo 1995 metų) yra mokami už turimą (įgyjamą) nekilnojamąjį turtą.

Anot ministerijos, šie mokesčiai didžiąja dalimi įskaitomi į savivaldybių biudžetus ir yra svarbus jų pajamų šaltinis. Be to, turto mokesčiai greta fiskalinės paskirties, taip pat padeda užtikrinti racionalų ir efektyvų turto naudojimą.

Turto mokestis Lietuvoje – mažesnis nei kitose šalyse

Pašnekovai atkreipė dėmesį, kad turto mokesčius viena ar kita forma taiko dauguma EBPO ir ES valstybių, o, kaip rodo statistiniai duomenys, turto mokesčių pajamos Lietuvoje sudaro 0,3 procento bendrojo vidaus produkto (BVP), kai ES valstybėse vidutiniškai sudaro 1,2 procento BVP, EBPO valstybėse – 1 procentą BVP.

„Kalbant apie mokesčių mokėjimą, paminėtinas Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas, kuriame šis teismas pasisakė, kad Konstitucijos 127 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios Lietuvos Respublikos biudžeto sistemą, nurodančios valstybės biudžeto formavimo šaltinius, kartu įtvirtina ir konstitucinę pareigą mokėti mokesčius.

Taigi, Žemės mokesčio įstatyme nustatyta pareiga mokėti žemės mokestį kyla iš minėtų teisės aktų ir žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje turėjimo – nuosavybės teisės.

Sumokėdami žemės mokestį (kaip ir kitus mokesčius) mokesčio mokėtojai įvykdo konstitucinę pareigą už tai gaudami vienokias ar kitokias viešąsias paslaugas“, – komentavo atstovai.

Finansų ministerija nurodė, kad esminiai mokesčio elementai, t. y. mokėtojai, tarifai, mokesčio bazė, lengvatos ir kita, yra nustatyti Žemės mokesčio įstatyme.

Taip pat daugiau aktualios informacijos galima rasti čia.