Lietuvos ir Kazachstano situacija beveik identiška: ar išeis į gatves ir lietuviai?

EPA-Eltos nuotr.

Nors Kazachstanas nuo mūsų gana toli. O ir jų kultūra labai skiriasi nuo baltiškos, tačiau gyvename globalizacijos (vis dar) periode, kur problemos labai supanašėja.

Visur teigiama, kad minimoje Vidurinės Azijos šalyje neramumus sukėlė pakilusios degalų kainos. Be abejo, tai turėjo įtakos, tačiau tai tik dalis viso vaizdo, nedidelė dalis problematikos, kuri jau seniai kėlė įtampą Kazachstane. Lygiai tas pats verda ir Lietuvoje.

Pernai Kazachstane prekių kainos pakilo 11,3% (Lietuvoje infliacija gruodį pasiekė 10%). Ypač brango maisto produktai ir 2021 metų spalį metinis daržovių kainų augimas sudarė 25,5%. Mėsa pabrango 10,3%, saulėgrąžų aliejus - 56,2%, cukrus - 32,1%.

Kaip jau žinote, nuo šių metų sausio pirmos, dvigubai brango dujos, tačiau dar praeitais metais stipriai kilo benzino (15,6%) ir dyzelino (24,4%) kainos.

Na, o spalį šalyje buvo dyzelino trūkumas. Tai sukėlė pavojų būtinoms komunalinėms ir transporto veikloms. Ir visa tai vyko nafta bei kitais ištekliais turtingoje šalyje! Negi „Žaliasis kursas" jau atvyko į Kazachstaną?

Tai nėra taip neįtikėtina, nes šioje šalyje vis dar veikia Sorošo fondas, USAID, National Endowment for Democracy, NED ir kiti. Per 15 metų nevyriausybinių organizacijų (NVO) išaugo net... 11 kartų!

Nuo 2003 metais egzistavusių 2000 iki 2018 metais išsikerojusių 22 000. Tiesiog pilietinės visuomenės festivalis. Tiesa, yra užfiksuota, jog apie 200 Kazachstano NVO gauna finansavimą iš užsienio. Didžioji dalis iš JAV.

Tad matome, jog ir Kazachstane jau yra suformuotos divizijos penktosios kolonos, kurios nuoširdžiai atidirba kitų šalių interesams. Lietuvoje tokių organizacijų per 30 metų yra prisiveisę tiek, jog jos savo inkubatoriuose jau išauklėjo ištisą generaciją „naujos kartos" politikų ir „įtakotukų".

Nieko nuostabaus, jog Kazachstanas (kaip ir Lietuva), turėdamas tokį kultūrinį „antstatą", vykdo antižmogišką kovidinę politiką. Viena iš svarbesnių dabar įsižiebusių protestų priežasčių buvo nuo 2022 metų sausio 5 dienos įsigalioję papildomi suvaržymai neskiepytiems piliečiams: draudimai lankytis masinio susibūrimo vietose, bankuose, pašto skyriuose, pirtyse, sporto centruose, prekybos centruose ir t. t.

Visai kaip ir Lietuvoje - neskiepytųjų karantinas.

Kazachstano valdžia, nuosekliai klausydama ten dirbančio vietinio Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skyriaus, vykdė žvėrišką politiką. Nuo 2022 metų pradžios, tie darbuotojai, kurie atsisakys skiepytis, turės būti baudžiami.

O nuo lapkričio mėnesio buvo pradėtas masinis paauglių, nėščiųjų ir žindančių moterų skiepijimas „Pfizer" vakcina.

Be to, artėjo jau ketvirto karantino paskelbimo data. Tad prie didelių socialinių sukrėtimų prisidėjo ir psichinis žmonių teroras, kas tikrai galėjo paskatinti žmonių pyktį. Verta paminėti, jog pati valdžia abejingai reagavo į pirminius sausio pradžios protestus manydama, kad jie kaip ir europiečiai „pasivaikščios ir grįš namo", tačiau gavosi kitaip.

Pakalbinome įvykiais Kazachijoje besidomintį ilgametį AOR ARAS pareigūną Rimą Armaitį.

- Kaip manote, kas inspiravo protestus Kazachijoje? Nors visur akcentuojama tik pakilusi dujų kaina, tačiau šalies valdžia vykdė agresyvią kovidinę politiką. Ar negali būti taip, kad mes matome pirmą fizinį antikovidinį sukilimą?

- Sprogstamasis mišinys ten sodrinosi ilgai. Prie agresyvios kovidinės politikos, prie korupcijos, skurdo, teroro, neteisingumo, detonatoriumi tapo dujų kainų pakilimas, būtent jis tapo detonatoriumi.

Ten įdomiai gavosi. 70% Kazachstano dujų eina eksportui per Rusiją, Ukrainą į Vakarus. 30% lieka vidaus rinkai.

Valdžia nutarė atsisakyti kainų reguliavimo ir viską palikti rinkai. O rinka pakėlė kainas iki eksportinių aukštumų. O ten apie 70-80% transporto yra ant dujų, vandens šildymas ir kita - ant dujų.

Dujų kainų pakilimas pakėlė automatiškai ir prekių kainas, nes tai, visų pirma, ne tik gamyba, bet ir logistika. Viename iš regionų žmonės užblokavo kelią, režimas nusiuntė omon‘ą (riaušių policiją) išvaikyti protestuotojus, o tie omon‘ui atsakė pagaliais.

Tai Azija, veiksmas - atoveiksmis, ten tai yra natūralus dalykas. Valdžia išsigando ir tam regionui sumažino kainas, o tai ir pažadino sukilti kitus regionus, gavosi grandininė reakcija, jie pasakė, kad nėra kvailesni už kitus.

Nėra blogiau, nei valdžios idiotiškumas. Su tokia valdžia jokių išorės priešų nereikia.

Ar tai buvo padaryta specialiai, norint sukelti chaosą ir iš politikos išstumti Nazarbajevo klaną, ar iš kvailumo, kol kas sudėtinga atsakyti.

Bet A. Tokajevas jau nuo vakar skubiai keičia savo aplinką.

Matyt, „Nazarbajevo klanas" visus užkniso. Tokajevo užduotis dabar yra kuo greičiau pakeisti savo aplinką ir visą vertikalę į lojalią ir ištikimą jam aplinką ir pradėti kurti savo „demokratiją" ir jei jis išsilaikys, tai neilgam. Bet šiandienos kontekste, kitokio formato jo atveju išrasti neįmanoma.

Apskritai, jei tai, kas įvyko Kazachstane tėra tylus klaninis perversmas, kurio metu buvęs batirius Nazarbajevas buvo išstumtas iš politikos, bet realybėje niekaip nenorėjo užleisti vietos kitiems. Ir tam reikėjo tiek nuostolių ir aukų, vadinasi, mane dar yra kuo nustebinti.

Kartais atrodo, kad čia viskas buvo tik dėl klanų tarpusavio karo... nors ką čia stebėtis, tai Azija, mums juos suprasti sudėtinga.

- Lietuva ir Kazachija turi daug bendrumų: kylančios kainos, bendra infliacija, valdžios nesiskaitymas su žmonėmis ir diskriminacinė politika neskubančių skiepytis atžvilgiu. Ar yra bent teorinių šansų, jog ir Lietuvoje protestai gali įgyti aštresnes formas?

- Matyt, mes tam dar nesubrendome. Dar, matyt, kaip reikia neprisvilo mūsų užpakaliai, o be to, mentalitetas, mes - ne aziatai. Mes daugiau linkę kaip nors susitarti, duoti kyšį, kažkaip prisitaikyti, apeiti nei atsakyti tuo pačiu, kaip Kazachai. Nors 2009 sukilom ir priežastis panaši buvo, po naktinių reformų kainų kilimo.

O Garliavos šturmas - irgi sukilom. Tik kad abiem atvejais nebuvo sistemai adekvataus atsako. Ir dabar žmonės tikrai išeitų, jei būtų kam išvesti, bet visi sėdim drebindami kinkas ir ieškom, kas slypi už visų įvykių Kazachstane, kas ten taip profesionaliai diriguoja.

O kazachai sugebėjo atsakyti adekvačiai, tai ir buvo jų sėkmė, arba pražūtis, dar neaišku, nes dar kaip ir ne pabaiga. Bet jei jų revoliucija taps jų pražūtimi, tai visi tie „osvoboditeliai" savo rankas susiteps kazachų krauju. Vietoje draugiško Kazachstano gaus jų nekenčiantį Kazachstaną.

Kazachstano atveju mes ir pamatysime, ar kas ateis protestuotojams į pagalbą, ar ne, ar jie pakels rankas po to, kai pora šimtų bus nušauta, ar visgi tai virs pilietiniu karu.

Čia tik laikas teisėjas, tik jis sudėlioja viską į savo vietas.