Žadeikiai: žvilgsnis į 455 metų istoriją

Seniausias kaimo žemėlapis, kurį 1771 m. parengė matininkas Pranciškus Jodka. Ištrauka iš Kretingos grafystės žemėlapio, saugomo Lietuvos valstybės istorijos archyve

Pradžią liudija akmeninis kirvis

Pats kaimas pradėjo formuotis XVI amžiuje Kretingos dvarui priklausančioje žemėje, greta Kartenos miestelio. Jo vardas kilo nuo pirmojo naujakurio Žadeikio vaikų ir vaikaičių – Žadeikaičių pavardės. Todėl XVI–XVII a. kaimas vadintas Žadeikaičiais, o nuo XVIII a. – Žadeikiais.

Pravedus Valakų reformą, 1566 m. Žadeikaičiams priklausė per 962 ha žemės, kuri tęsėsi nuo Aukštkalvių miško į pietus iki pat Minijos upės, rytuose ribojosi su Kartenos miesteliu, o vakaruose – su Rubulių kaimu.

Šiaurėje ir rytuose plytėjo pelkės, pietuose Minijos slėnyje driekėsi šienaujamos pievos ir ganyklos, o likusi žemė – 684 ha – buvo ariama. Ją iš dvaro nuomojosi 33 žemdirbių šeimos.

Priešistorinis akmens kirvis, rastas kaimo laukuose. Fot. Antanas Lūža, 2003 m.

XVI a. trečiajame ketvirtyje kaime praūžė maras, į kapus nusinešęs apie pusę gyventojų. Todėl 1572 m. trečdalis dirbamos žemės laukų stovėjo tušti, o kitus dirbo 21 žemdirbių šeima. Kaimui atsigavus, prie Minijos išaugo Žadeikaičių užusienis, t. y. naujakurių vienkiemis.

Mirusius artimuosius kaimiečiai laidojo ganyklose, Minijos slėnio kalvelėje prie senojo Kartenos–Kretingos kelio. Čia 1993 m. buvo aptiktas griautinis kapas su 2 monetomis – Žygimanto Augusto (valdė 1544–1572 m.) pusgrašiais.

Kaimą alinant maro ir kitų ligų epidemijoms, arčiau gyvenvietės Palties kairiajame krante buvo įrengtos naujos kapinės.

Abejos jos naudotos iki XVIII a. pabaigos, kai valdžia sanitariniais sumetimais uždraudė jose laidoti, liepdama mirusiuosius vežti į naujai įrengtas parapines kapines.

Tokiu būdu iki XX a. pradžios kapinaitėse retsykiais amžinybėn buvo išlydimi tik savižudžiai, nekrikštai, skenduoliai, nuo epideminių ligų mirę vaikai ir seneliai.

XVIII a. kaimo ribos prasiplėtė, todėl 1771 m. Žadeikiams priklausė 1 004,86 ha žemės, kurią nuomojosi 37 valstiečiai. Žadeikaičių užusienio prie Minijos jau nebebuvo, tačiau šiaurės vakarinėje žemių dalyje, pamiškėje, kūrėsi kitas užusienis.

Partizanas Adolfas Jonauskas-Pagirys. Lietuvos ypatingasis archyvas / Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Kretingos ir Mažeikių apskričių atstovai Jonas Raudonis (kairėje) ir Aleksandras Kniuipys atgautame Vilniuje prie Gedimino pilies, 1939 m. Iš Mildos Raudonytės asmeninio archyvo

Pavadino Raudonių dvaru

Plintant palivarkinei lažinei ūkio sistemai, dvarininkas Nikolajus Zubovas apie 1841 m. kaimo žemėje įsteigė palivarką – savarankišką dvaro ūkinį padalinį. Kaimo sodybos buvo nugriautos, o žemių centrinėje dalyje pradėta statyti palivarko sodyba, kurią sudarė apie 10 gyvenamųjų ir ūkinių pastatų.

Žemdirbiai buvo iškeldinti į kitus kaimus, o palivarke gyventi pasiliko tik kumečiai ir kampininkai (trobelninkai). Kampininkai apsigyveno į šiaurės vakarus nuo palivarko sodybos buvusioje kelių kiemų gyvenvietėje, neoficialiai vadintoje Kutnikais.

Palivarko žemių pietinėje dalyje, Minijos šlaite, apie 1855 m. grafas Nikolajus Zubovas suformavo terasas ir pasodino ąžuolyną, šiandien vadinamą Daigų mišku.

Šalia ąžuolyno išaugo nedidelis Miniuvkos (Mineikiškės) palivarkas, kurio medinė sodyba stovėjo šalia senojo Kartenos–Kretingos kelio. Manoma, kad šis palivarkas su ąžuolynu turėjo rekreacinę paskirtį – jame grafai kūrė poilsiavietę su medžioklės vila.

1902 m. Žadeikiuose buvo 83, o Miniuvkoje – 14 gyventojų. 1915 m. šalia abiejų palivarkų vyko nedideli, tačiau įnirtingi susirėmimai tarp vokiečių ir rusų. Jų metu žuvę abiejų kariaujančių pusių kariai okupacinės vokiečių valdžios įsakymu buvo palaidoti Daigų miške prie Palties upelio.

1923 m. Miniuvkoje buvo 10 gyventojų, o Žadeikių palivarke – 5 kiemai ir 129 gyventojai.

Per Lietuvos žemės reformą valstybė abu palivarkus iš grafų Tiškevičių nusavino, o jų žemes išdalino kumečiams, bežemiams Kartenos miestelėnams ir nepriklausomybės kovų dalyviams.

Išparceliuoto Žadeikių palivarko žemėje buvo suformuota apie 40 vienkieminių ūkių naujakurių gyvenvietė, 1927 m. pavadinta Žadeikių kaimu. Prie jo prijungta ir Miniuvka, kitaip vadinta Minijuoka arba Kačkelynu.

Žadeikių palivarko sodyba su 59 ha žemės buvo paversta pavyzdiniu valstybiniu ūkiu, kurį valstybė išnuomojo grafui Aleksandrui Tiškevičiui.

Vėliau, 1927 m. ūkio nuomininku tapo, o 1939 m. jį nusipirko Kretingos apskrities agronomas Kretingos valsčiaus tarybos narys Kretingos žiemos žemės ūkio mokyklos steigėjas ir dėstytojas Jonas Raudonis, 1936 m. išrinktas IV Seimo nariu.

Pagal naujojo valdytojo pavardę sodybą gyventojai ėmė vadinti Raudonių dvaru.

Šis dvaras tapo kaimo kultūrinio gyvenimo židiniu. Sofijos Raudonienės rūpesčiu čia rinkosi ūkininkai ir jų atžalos paminėti valstybinių, tautinių ir kalendorinių švenčių.

Karo metų išbandymai

Raudonajai armijai 1940 m. okupavus kraštą, Daigų miške stovyklą įsirengė sovietų karo dalinys: čia buvo suvežti sunkvežimiai ir tanketės. Dalinio štabas su karininkais įsikūrė Raudonių dvare.

O Raudonių šeimai teko glaustis pas kaimynus ir slapstytis nuo 1941 m. prasidėjusių trėmimų.

Siekdami išvengti represijų, kiti gyventojai bandė trauktis į Vakarus. Sovietų valdžiai leidus į Vokietiją repatrijuoti vokiškas šaknis turintiems Lietuvos piliečiams, 1941 m. iš Žadeikių išvyko Jonas Ilgaudas, Jokūbas Lekauzas, Jonas Žvilys ir Jurgis Skindorius su šeimomis.

Linarautis Žemaitės kolūkio Žadeikių brigados laukuose. 1955 m. Kretingos muziejus

Po karo sugrįžus sovietų valdžiai, Jonas Raudonis, broliai Petras ir Celestinas Jašinskai, kiti buvę šauliai ir visuomenininkai 1945 m. buvo suimti ir išvežti darbams prie Baltijos–Baltosios jūros (Belomoro) kanalo statybos, iš kur po metų sugrįžo nualinti katorginio darbo. Sovietų nemalonės susilaukė ir vokiečių kilmės kaimo kalvis Pranas Machtas.

Už tai, kad karo metais vertėjavo vokiečiams, su šeima 1945 m. balandžio 23 d. buvo išvežtas į Tadžikijos SSR Kurgan Tiubės rajoną.

Dalis kaimo vyrų pasitraukė į mišką ir tapo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanais.

Tarp jų buvo Kazys Žiobakas-Vilkas (1923–1947), žuvęs šalia ošiančiame Rubulių miške.

O ryškiausiai į partizaninio judėjimo istoriją įsirašė Adolfas Jonauskas-Pagirys (1921–?), kuris kartu su trimis kovos draugais 1949 m. per Karaliaučiaus kraštą ir Lenkiją pėsčiomis bandė pasiekti JAV okupacinę zoną Vokietijoje ir pranešti Vakarams apie partizaninio judėjimo būklę Žemaitijoje.

Lenkų saugumiečiams jį sulaikius, buvo grąžintas į Lietuvą ir Karo tribunolo 1950 m. nuteistas 25 metams pataisos darbų. Kalėjo Ozerlage, iš kurio paleistas iki 1958 m. gyveno tremtyje Irkutsko srityje.

Partizanų ryšininku tapo Juozapas Antanas Viluckas-Žirnis (1928–2015). Atgimimo pradžioje jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, organizavo partizanų perlaidojimą Kartenos kapinėse, statė paminklus žuvusiems partizanams.

Partizanų A. Jonausko ir K. Žiobako šeimos – tėvai, broliai, seserys, 1948 m. pradžioje buvo ištremtos į Tomską.

Naujų likimo išbandymų susilaukė ir iš priverstinių darbų grįžęs agronomas Jonas Raudonis, kuris su šeima buvo išvežtas į Krasnojarsko kraštą.

Ten pat 1948 m. buvo ištremta Prano Mineikio šeima bei broliai Petras ir Jonas Rutkauskai, nuo 1934 m. Kartenoje klebonavusio kunigo Jurgio Rutkausko (1890–1965) sūnėnai. Petrui Rutkauskui pavyko pabėgti iš tremties ir, apsimetus rusų kariškiu, grįžti į Lietuvą, kurioje teko slapstytis.

Kaimo neskubėjo palikti

Prasidėjus kolektyvizacijai, 1949 m. kaime buvo įkurtas Žemaitės kolūkis. Po ūkių stambinimo jo administracijai persikėlus į Karteną, Žadeikiai tapo kolūkio gamybiniu-ūkiniu padaliniu.

Kolūkietis Jonas Sakuotis aria žemę XX a. 6 deš. Kretingos muziejus

Lietuvos kaimo rykšte sovietmečiu tapęs sodybų tuštėjimas Žadeikius palietė nelabai skaudžiai. Gyventojai patogioje geografinėje vietoje esančio kaimo neskubėjo palikti. 1959 m. jame gyveno 201, o 1979 m. – 131 žmogus. 

1967 m. kaimas buvo elektrifikuotas. 1978 m. prasidėjus žemių melioracijai ir vienkieminių sodybų naikinimui, vieni gyventojai kėlėsi į Karteną, kiti išvyko į Kretingą ar dar toliau. Prasidėjus atgimimui 1989 m. Žadeikiuose tebegyveno 115 žmonių.

Po įvairių administracinių reformų Žadeikiai neteko dalies savo žemių. Daigų miško savininku tapo Valstybinių miškų urėdija, o tarp šio miško ir Minijos plytėjusi kaimo žemė buvo prijungta prie Kartenos miestelio.

Šiandien kaimui priklauso 574,18 ha žemės, kurioje stovi 42 sodybos, o 2011 m. gyveno 81 žmogus: 38 vyrai ir 43 moterys.

Lankytinu kaimo objektu tapo sugrįžusių teisėtų savininkų sulaukęs Raudonių dvaras, įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 326).

Jame išliko palivarko fundacinis akmuo su įrašu. (Grafo N. D. Zubovo 1846 m.), ūkvedžio namas (administracinis pastatas), kumetynas, daržinė, tvartas, ledainė su rūsiu.

 Julius KANARSKAS, Kretingos muziejus