Viražai keliuose: apie „atsisėdimą ant užpakalio“ ir kada mandagumas daro meškos paslaugą?

Vieni vairuotojai kelyje elgiasi kultūringai, kiti susigalvoja savo taisykles ir bando jas primesti kitiems, treti bet kurioje situacijoje elgiasi chuliganiškai. Nekultūringas vairavimas – daugiau konfliktų, eismo įvykių.

Bet ne viskas, kas siejama su kultūringu vairavimu, yra akivaizdu – kai kada situacijos būna dviprasmiškos. Akivaizdu tik tai, kad bet koks taisyklių pažeidinėjimas yra nekultūringo vairavimo bruožas.

Keturių taisyklių pakanka

Mandagumo kelyje pradžiamokslį galima suformuoti vos iš keturių taisyklių:

•     laikykitės Kelių eismo taisyklių;
•     nedemonstruokite nepagarbos kitiems eismo dalyviams;
•     nedemonstruokite kelyje agresyvumo;
•     netrukdykite kitiems kelyje.

Žinoma, šį sąrašą galima būtų plėsti, tačiau jei vairuotojas visada laikosi šių taisyklių, jo vairavimo tikrai nepavadinsi nekultūringu.

Jei vardinti smulkmeniškai, tai kultūringo vairavimo vadovą sudarytų labai ilgas taisyklių sąrašas, kaip:

•     lyjant, vairuokite taip, kad praeiviai nebūtų aptaškyti balų vandeniu;
•     važiuodami žvyrkeliu, nežarstykite iš po ratų akmenų;
•     nelaikykite pėsčiųjų ir dviratininkų priešais – jei juos praleidžiate, iš anksto mažinkite greitį, kad jie   suprastų ir nesijaustų nesaugiai;
•     neakinkite galiniais rūko žibintais, jei matomumas pakankamai geras;
•     staigiai stabdydami autostradoje (spūstis, kliūtis, ar pan.), įjunkite avarinį signalą, kad iš paskos dideliu greičiu važiuojantys vairuotojai įvertintų situaciją.

Šį sąrašą galima tęsti ir kiekvienas kultūringas vairuotojas galėtų įnešti savo indėlį.

Nepagarba ir agresyvumas dažnai susijęs su KET pažeidimais

Kelių eismo taisyklių pažeidimą kiti eismo dalyviai pagrįstai vertina kaip nepagarbos ženklą, juolab kad dažnai jų nesilaikoma dėl banalių priežasčių: noro greičiau pralėkti sankryžą, nepaisant, kad jau užsidegė raudonas šviesoforo signalas, siekio išvengti spūsties važiuojant ta kelio dalimi, kuria automobiliams negalima važiuoti, noro būti pirmesniam, greitesniam, kietesniam.

Paimkime, kad ir tokią, tikrai gana dažnai pasitaikančią situaciją Lietuvoje ir labai retą Vakarų Europos šalyse: važiuojate autostrada, lenkiate kelių sunkvežimių virtinę ir pažvelgę į veidrodėlį pamatote, kad link jūsų atlekia grėsmingai atrodantis visureigis, kuris priartėjęs paskui jus važiuoja tokiu atstumu, kad tarp jo ir jūsų automobilio lieka vos pora metrų. Visą laiką, kol pralenkiate sunkvežimių eilę ir pasitraukiate į pirmą juostą, važiuojate taip glaudžiai ir nervingai.

    KET aiškiai sako: vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.

Negana to, visureigio vairuotojas dar „muistosi“, pasuka link žaliosios juostos, tarsi ruoštųsi ja važiuodamas lenkti, žodžiu, elgiasi taip, tarsi norėtų jus pastumti, aprėkti „pasitrauk iš čia“.

Situacija ne tik erzinanti, bet labai grėsminga, ypač važiuojant dideliais greičiais.

Tai agresyvus, chuliganiškas, mūsų autostradose neretas vairavimas, deja, eismo įvykių statistikoje beveik neatsispindintis.

Statistikoje gali būti užfiksuota, kad susidūrė du ta pačia kryptimi važiavę automobiliai, kad nebuvo pasirinktas saugus greitis, bet neatsispindės, kad eismo įvykį sukėlė agresyvumas ir nepagarba kitiems eismo dalyviams.

Jei visi elgtųsi kultūringai, autostradose tokių eismo įvykių, kai susiduria du ta pačia kryptimi važiuojantys automobiliai apskritai neturėtų būti. Deja agresyvumo jose netrūksta ir jį dažniausiai demonstruoja didelių ir galingų automobilių savininkai.

Minėtame pavyzdyje pažeidžiamos ir eismo taisyklės. Juk vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma.

Rekomenduojamas atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės būtų ne mažesnis kaip pusė spidometro rodmens, paversto metrais, pavyzdžiui, jei autostradoje važiuojate 110 km/h, atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio turi būti ne mažesnis kaip 55 m.

Galbūt ne visada yra tikslinga išlaikyti tokį atstumą, galbūt ne kiekvienas geba tiksliai vertinti atstumą metrais, tačiau kultūringas vairuotojas išlaiko tokį atstumą, kad priešais važiuojančio automobilio vairuotojas jus traktuoja kaip eismo partnerį, o ne kaip kumščiu mosikuojanti agresyvų asmenį.

Nevažiuoju kaip noriu

KET aiškiai sako: vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Taigi jei važiuojame autostrada ir dešinė juosta laisva, mes ja ir turime važiuoti.

Bet autostradose neretai matome vairuotojų, kurie net esant tuščiam keliui važiuoja kaire juosta.

Vieni gūžčioja pečiais, sako, kad nieko blogo nedaro, nes važiuoja maksimaliu leistinu greičiu (suprask, tas, kas nori juos lenkti, jau pažeidinėja eismo taisykles), o kai kurie iš jų net nesitraukia, jei juos paveja kitas automobilis.

Kiti aiškina, kad kairėje juostoje asfaltas geresnis, nes dešinėje kelio dangą subjauroja sunkvežimiai. Vis tik visada mažiau konfliktinių situacijų, nesusipratimų ir nepagarbos būtų, jei vairuotojai laikytųsi taisyklių reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.

Kultūringo vairavimo bruožas – aplenkus autostradoje automobilį pasitraukti į dešinę, o ne toliau važiuoti kairiąja eile, nes už kilometro matosi kitas automobilis, kurį reiks lenkti.

Kada būti ir kada nebūti mandagiam

Kelyje būna įvairiausių situacijų ir ne visais atvejais reikia demonstruoti išskirtinį mandagumą.

Visada turite priimti saugiausią sprendimą ir tai pasakytina ne tik apie avarines situacijas, kai išvengiant susidūrimo gali tekti kirsti dvigubą juostą, bet ir apie saugaus greičio pasirinkimą ir kitus saugumą didinančius veiksmus.

Eismą pakankamai reguliuoja Kelių eismo taisyklės, todėl abipusis mandagumas tampa pageidautinas tada, kai taisyklių ir ženklų nebepakanka.

Pavyzdžiui, kai gali būti neįmanoma išvažiuoti iš šalutinio kelio į judrią gatvę be kitų vairuotojų pagalbos.

Tokioje situacijoje visada stenkitės padėti tam, kuriam to reikia, tačiau tik ne taip, kad nustebintumėte už jūsų važiuojančius vairuotojus netikėtu ir labai staigiu stabdymu – už jūsų važiuojantys automobiliai irgi pradės staigiai stabdyti ir gali būti, kad kažkurie iš jų neišvengs susidūrimo.

Jei manome, kad reikia sulėtinti greitį, nes kitam automobiliui būtų lengviau įsilieti į eismą, greitį reikia sumažinti iš anksto, aiškiai ir sklandžiai. Kiti eismo dalyviai turės pakankamai laiko reaguoti į jūsų veiksmus.

    Posūkiai, kaip ir bet kuris kitas signalas, negali klaidinti eismo dalyvių, be to signalas turi būti rodomas laiku, o ne pavėluotai.

Žibintai – automobilio kalba

Tarpusavio komunikacija kelyje yra labai svarbus dalykas. Automobiliai „kalba“ savo žibintais, o posūkio signalai buvo išrasti tam, kad eismo dalyviams būtų lengviau sugyventi kelyje.

Kas nesivargina rodyti posūkių, tiesiog demonstruoja nepagarbą kitiems eismo dalyviams, o kartais tokie veiksmai galėtų būti vertinti ir kaip agresyvus vairavimas.

Kelių eismo taisyklės labai aiškiai nurodo kokiais atvejais reikia įjungti posūkio signalą, kad kiti eismo dalyviai galėtų prisitaikyti prie jūsų planuojamo manevro.

Bet posūkiai, kaip ir bet kuris kitas signalas, negali klaidinti eismo dalyvių, be to signalas turi būti rodomas laiku, o ne pavėluotai.

Vairuotojai kelyje naudoja ir kitus įspėjamuosius signalus, kurie nors ir neaprašyti taisyklėse, tačiau yra kultūringo vairavimo bruožas: norint padėkoti iš paskos važiuojančiam automobiliui – trumpam įjunkite avarinės šviesos signalizaciją. Jei dėkojate iš priekio važiuojančiam automobiliui – galite pakelti ranką.

Dėkojama paprastai tada, kai koks nors vairuotojas padarė jums paslaugą, pavyzdžiui, leido įvažiuoti į kiemą arba persirikiuoti į eismo juostą piko metu.

Jei norite praleisti priekyje esantį automobilį – 1–2 kartus greitai perjunkite šviesas iš trumpųjų į ilgąsias. Kai kuriais atvejais galima tiesiog parodyti leidžiamą kryptį ranka, tai galioja ir praleidžiant pėsčiuosius.

Šie signalai naudojami tada, kai kitas automobilis neturi pirmenybės važiuoti, o jūs jam leidžiate.

Tačiau paslauga kitam vairuotojui turi būti apgalvota ir atliekama tik tais atvejais, kai nekelia grėsmės eismo saugumui. Tad prieš siūlydami tokią paslaugą, įvertinkite situaciją, pažiūrėkite į veidrodėlius.

Dar vienas labai svarbus dalykas – akių kontaktas (tarp vairuotojų ir pėsčiųjų perėjose, tarp vairuotojų sankryžose), kartais labai padedantis komunikuoti.

Vienas geriausių akių kontakto pavyzdžių yra Kauno Laisvės alėjos perėjos – be akių kontakto, jas įveikti vairuotojams būtų labai sunku.

Tai atrodo savaime suprantama, ir džiugu, kad Lietuvos vairuotojai leidžia kitiems persirikiuoti, įsilieti į eismą. Ne kiekvienas įleidžia, kiti piktybiškai nepalieka jokių šansų, tačiau, ilgai laukti, norint persirikiuoti tikrai nereikia.

Yra vairuotojų, kurie norėdami persirikiuoti tiesiog lenda į eilę nerodydami jokio posūkio signalo. Kultūringas vairuotojas tokioje situacijoje visada rodo posūkio signalą, kuris yra žodžio „prašau“ atitikmuo.

Kitas kultūringas keturių ratų savininkas šio „prašau“ neignoruoja. Žinoma, su sąlyga, kad tai darydami nerizikuojate savo ar kitų saugumu.

Džiugu, kad keliuose, kur eismo juostų skaičius, dėl remonto ar kitų priežasčių, staiga sumažėja, pavyzdžiui iš dviejų juostų lieka viena,

Lietuvos vairuotojai jau vadovaujasi kelių eismo etiketo taisykle „užtrauktuko principu“ – kai iš dviejų juostų į vieną automobiliai suvažiuoja pakaitomis po vieną transporto priemonę iš kiekvienos juostos.

Tinkamas nusiteikimas

Vienas iš svarbių kultūringo vairavimo momentų yra tai, kad sėsdami prie vairo turime prisiminti, jog kelyje susiduriame ne su daiktais – automobiliais, motociklais, dviračiais, o su konkrečiais žmonėmis. Kiekvienas iš jų, kaip ir mes, turi vardą, temperamentą, namus, šeimą, darbą ir neretai yra skubantis.

Tai iš tiesų keičia požiūrį ir leidžia į kitus eismo dalyvius žiūrėti kaip į partnerius. Nedarykite kitiems vairuotojams to, ko norėtumėte, kad jie darytų jums!