Vilniaus politikai pritarė Petro Cvirkos paminklo nukėlimui

Ši skulptūra, taip pat trečiadienį priimtu tarybos sprendimu, bus perduota Lietuvos nacionaliniam muziejui, kartu su 2015-aisiais nukeltomis keturiomis sovietinėmis Žaliojo tilto skulptūromis.

„Visos formalios procedūros kaip ir išspręstos, daugiau nei politinių, nei administracinių sprendimų nereikės priiminėti, lieka tik techninis pasirengimas ir sprendimo įgyvendinimas. Čia, matyt, bus „Grindos“ pareiga pasiruošti ir suorganizuoti iš techninės pusės patį nukėlimą. Grafiko nesame gavę, bet, manau, kad iki Naujųjų metų tai bus padaryta“, – BNS sakė sostinės vicemeras Valdas Benkunskas.

Anot jo, su Lietuvos nacionaliniu muziejumi sutarta, kad rengiantis ekspozicijai, kol kas skulptūras saugos savivaldybė. 

Galimybė nukelti paminklą atsirado po to, kai rugpjūtį nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba apsisprendė išbraukti paminklą iš kultūros vertybių registro. P. Cvirkos paminklo klausimas pastaraisiais dešimtmečiais kelia daug diskusijų visuomenėje.

Sostinės politikai vienbalsiai patvirtino rezoliuciją, jog sprendimas priimtas remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išvadomis. Jose nustatyta, kad Petras Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje „aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis“, o jo kolaboravimas „sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui“.

Dokumente taip pat pabrėžiama, jog politikai įvertino P. Cvirkos „sąmoningą, reikšmingą ir savanorišką vaidmenį įtvirtinant sovietų okupaciją Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais ir Tėvynės išdavystę“.

Taryba, pasak sprendimo, siekia, jog istorinės atminties įamžinimo sostinėje sprendimai „ne priešintų visuomenę, bet telktų ją santarvei“, kad būtų užtikrinta Vilniaus, kaip „atviro, modernaus, urbanistiškai integralaus miesto tapatybė“.

Savivaldybės administracija taip pat įpareigota parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir, įtraukiant ekspertus, tęsti diskusijas su visuomene, kaip būtų tvarkomas visas kompleksas.

Savivaldybės vadovai tvirtino, kad P. Cvirkos skveras bus tvarkomas atsižvelgiant į paveldosaugininkų išvadas dėl to, kokios vertingosios skvero savybės turi būti saugomos – Nekilnojamojo  kultūros paveldo vertinimo taryba dėl to turėtų apsispręsti iki rugsėjo pabaigos.

A. Zuokas pasiūlė paminklą nupjauti

Opozicijos atstovas Artūras Zuokas siūlė neskubėti nugriauti paminklo „buldozeriniu principu“, o palikti jo dalį, taip paliekant galimybę diskutuoti. Anot jo, nekyla abejonių, jog paminklas P. Cvirkai pastatytas „ne kaip rašytojui, o kaip Komunistų partijos veikėjui“.

„Bet yra ir kitas faktas (...), kad Petras Cvirka dar 1931-1932 netgi gyvendamas Paryžiuje, dirbo leidinyje, kurį finansavo tuometinė Lietuvos komunistų partija. Tai rodo, kad žmogus turėjo savo pažiūras. Tiek Konstitucija, tiek mes, kaip civilizuoti žmonės, priimame žmonių teisę į pažiūras“, – teigė A. Zuokas.

Jis pateikė pavyzdį, jog Jean'as Paulis Sartre'as (Žanas Polis Sartras), ar nemaža dalis kitų to meto intelektualų, rašytojų visoje Europoje, buvo aktyvūs vienų ar kitų politinių pažiūrų šalininkai. Jis pasiūlė nuimti apatinę paminklo dalį, kuri „yra skirta kaip komunistų partijos veikėjui“.

„Mes galėtumėme nupjovę kojas, padėję jas į šoną, nuleidę biustą ant postamento, turėti paminklą gabiam rašytojui, plius, išlaikytumėme to istorinio laikotarpio tam tikrą ženklą. Miestas turi savo sluoksnius istorijos – geros, blogos, sudėtingos, bet jis turi apie tai kalbėti“, – dėstė buvęs meras. 

R. Šimašiaus frakcijos atstovas Audronis Imbrasas sakė, kad nuomonės net ir tarp rašytojų nėra vienodos, t.y. yra laikančių P. Cvirkos kūrybą vertinga, yra ir manančių priešingai.

„Diskusijos nežinau, kiek dar turėtų vykti, jos vyksta jau ne vienus metus (...), anksčiau ar vėliau bet kuriame ginče reikia padėti tašką. Tai turbūt tam taškui šiandien atėjo laikas“, – sakė jis.

Monumento nuėmimo šalininkai remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad P. Cvirka kolaboravo su sovietų valdžia ir prisidėjo prie kitų to meto rašytojų represijų.

Norintieji išsaugoti paminklą skvere teigia, kad siekis beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.