Seimas atleido LGGRTC direktorių A. Jakubauską

Savo kalboje Seime, A. Jakubauskas akcentavo, kad vykdo praėjusios kadencijos Seimo valdybos jam suformuotus ir iškeltus tikslus. Todėl dabartinių valdančiųjų noras jį atleisti už jo įgyvendinamus tikslus, reiškia, kad jis atsidūrė tarp dviejų skirtingų Seimo valdžių politinių girnų.

„Priežastis, kodėl stoviu čia, yra bandytos pradėti centre reformos. Jas daryti mane įpareigojo prieš tai buvusio Seimo valdybos sudarytos darbo grupės išvados.

Todėl jaučiuosi lyg būčiau patekęs tarp politinių girnų. Tiksliau, tarp dviejų Seimo valdybų: anos kadencijos Seimo valdybos ir šios valdybos girnų“, – iš Seimo tribūnos prieš balsavimą dėl atleidimo kalbėjo LGGRTC direktorius, tvirtinęs, kad dabartinė Seimo vadovybė, teikusi siūlymą atleisti A. Jakubauską, išgirdo tik 17 centro darbuotojų, bet neišgirdo 61 jį palaikančio darbuotojo, o į kvietimą atlikti Genocido tyrimo centro auditus neva nebuvo atsižvelgta.  

A. Jakubauskas pažymi, kad vienas iš pagrindinių jo tikslų tampant centro vadovu buvo objektyvių ir nešališkų tyrimų organizavimas ir depolitizacija.

„Jeigu pamenate, buvusioje Seimo kadencijoje aš sakiau, kad jeigu būsiu paskirtas, aš sieksiu centro depolitizacijos. Kad jokia politinė jėga negalėtų diktuoti centrui, neprašytų išbalinti arba išjuodinti personalijos arba tam tikro istorinio įvykio“, – tvirtino jis.

Jis pabrėžė, kad prieš jam perimant vadovavimą LGGRTC, centrą per 24 jo veiklos metus paliko 543 darbuotojai, tai yra vidutiniškai 16 darbuotojų per metus. Todėl jis akcentavo, kad sieks gerinti šios įstaigos psichologinį klimatą ir stiprins vadybą.

A. Jakubauskas atmetė kaltinimus dėl neva taikomo mobingo centro darbuotojams, pažymėdamas, kad dr. Mingailę Jurkutę jis atleido vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais dėl Genocido tyrimo centro menkinimo. Tačiau, centro direktorius pažymi, kad mobingas neva taikomas jam.

„Mobingas du mėnesius taikomas man ir mano šeimai“, – tvirtino A. Jakubauskas.

Primename, kad centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Kreipimesi teigta, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme. Pažymėta, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“.

Darbuotojai taip pat pareiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko, ir jau iš pareigų pasitraukusio vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitrauksiąs iš einamų pareigų.

Pastaruoju metu įtampas pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę dr. M. Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.

Mindaugo Puidoko komentaras:



„Frakcijose buvome užprašę įrodymų apie teisės aktų pažeidimus. Atsakymų nesulaukėme, pasiteiravus A. Jakubausko, šis taip pat atsakė, kad nebuvo pateikta jokių įrodymų. Šiandien balsuojame ne dėl profesoriaus Ado Jakubausko, o dėl to, kaip elgsimės su Lietuvos laisvės kovų istorija. Profesorius Jakubauskas tiesiog atsidūrė, kaip sakoma, ne laiku ir ne vietoje - skersai kelio visiems norintiems, kad Lietuva išsižadėtų savo didvyrių ir istoriją rašytų „politkorektiškai" bei kažkam naudingai.



Ilgus metus Genocido ir rezistencijos tyrimų centras patiria tiek viešą, tiek teisinį spaudimą pasmerkti įvairius mūsų tautos laisvės kovų dalyvius. Tai ir pirmąjį savanorį, diplomatą Kazį Škirpą.

Tai ir nacių Štuthofe kalintą, o sovietų galiausiai nukankintą generolą Joną Noreiką. Tai ir Laikinosios Vyriausybės vadovą Juozą Brazaitį, apie kurį nevengiama net meluoti neva JAV Senatas nebuvo priėmęs jį nuo bet kokių kaltinimu kolaboravimu su naciais išteisinančios išvados.



Šie kaltinimai niekada nesibaigs, kol Lietuva nepasakys jiems aiškaus ir griežto „ne". Mes jau matėme ne vieną atvejį, kai kaltintojai bandė mūsų kantrybės ir savigarbos ribas. Vienais metais Vanagaitė bandė teigti, kad žydšaudys buvo Ramanauskas-Vanagas.

Valstybė toliau remia jos knygas. Kitais metais Faina Kukliansky bandė teigti, kad žydšaudys buvo ir Lukša-Daumantas. Izraelio portaluose jau dabar buvo rašomas melas, kad žydšaudys buvo prof. Landsbergio tėvas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Mes naiviai žiūrime į tai kai į išsišokimus. Tai ne išsišokimai. Tai nuolatiniai patikrinimai, kiek labai galima spausti Lietuvą išsižadėti savo didvyrių.



Šie išpuoliai prieš Lietuvos didvyrius visada sutampa su priešiškų jėgų propaganda. Sutampa ir dėl pokario partizanų, ir dėl Birželio sukilėlių.



Genocido centras yra šio spaudimo centre. Jis kasmet spaudžiamas pasmerkti tuos, ką smerkia Kremlius ir minėti asmenys. Genocido centras iki šiol niekada nepasidavė spaudimui. Gindamas Lietuvos garbę jis net laimėjo teismus prieš etatinį Lietuvos juodintoją Grantą Gochiną.

Pagaliau Genocido centras net atrado ir paskelbė, kad pats Jonas Noreika buvo Šiaulių antinacinio žydų gelbėjimo tinklo organizatorius ir priedanga. Puolantieji centrą tada pradėjo aiškinti, kad tai ne istorikų išvada, nors ji suderinta su centro istorikais.



Adas Jakubauskas šioje situacijoje turi vienintelę nuodėmę. Jis nepasiduoda spaudimui ir visiems pakankamai aišku, kad jis nepasiduos. Jis netinka mūsų liberaliai koalicijai tuo, kad užkliūva „pažangiems" istorikams ir nacių medžiokle užsiimantiems įtakingiems veikėjams. Netinka ir Kremliui.

Jakubauską gina tokios asmenybės kaip kardinolas Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, daugybė rezistentų, tremtinių, laisvės kovotojų ir dauguma, pabrėžiu, dauguma pačio centro darbuotojų, nes jie tikriausiai supranta tai, kas jiems svarbu, bet visai nesvarbu čia Seime raginantiems prof. Jakubauską pašalinti iš jo užimamų pareigų.

Jie supranta, kad patraukus prof. Jakubauską ir matant šio Seimo sudėtį galima tikėtis paskyrimo tik tokio direktoriaus, kuris pradėtų dėti parašus po kaltinimais mūsų rezistentams.



Todėl šiandien balsuojame ne dėl Ado Jakubausko. Balsuojame dėl mūsų laisvės kovų istorijos ir jos dalyvių garbės išsaugojimo.



Kviečiu visus elgtis pagal sąžinę ir - Darbo partijos frakcija šiame balsavime nedalyvaus.", - teigė M. Puidokas.

Aido Jakubausko komentaras:

„Tai galbūt vienintelis atvejis parlamentarizmo istorijoje Lietuvoje, o gal ir visos Europos, o gal ir viso pasaulio, kada žmogus baudžiamas ir atleidžiamas avansu. Nes kadencija turėtų pasibaigti 2025 m. liepos 1 d., tačiau pradirbus 7 mėnesius nuspręsta, kad žmogus blogai administruoja ir nesugeba susitvarkyti. Neva taiko mobingą... iš principo tai, ko nebuvo", - žurnalistams po slapto Seimo narių balsavimo sakė A. Jakubauskas.

„Ne tas žmogus sėdėjo kėdėje ir reikėjo pakeisti žmogų", - pažymėjo jis.

Netekęs Genocido tyrimo centro direktoriaus pareigų, teigė A. Jakubauskas, jis tęs savo, kaip mokslininko, darbą.

„Aš esu akademinės bendruomenės žmogus, tad pratęsiu mokslininko karjerą. Esu profesorius, tai tyrinėsiu tai, kas dar neištirta, rašysiu knygas, kurios dar neparašytos", - sakė A. Jakubauskas.

Adas Jakubauskas. Eltos nuotr.