Putino energetinis karas prieš Vakarus paspartino žaliąją revoliuciją Europoje, o Lietuva – šių permainų priešakyje

Europai pavyko sėkmingai susidoroti su dirbtinai sukelta energetikos tiekimo krize po to, kai Kremliaus šeimininkas nurodė smarkiai sumažinti, o vėliau visai užsukti dujų kranelį daugeliui Europos šalių. 

Putinui nepavyko nei išgąsdinti ir sušaldyti europiečių, nei pasiekti, kad jie nuolankiai susitaikytų su Rusijos agresija prieš Ukrainą. 

Europos Sąjunga (ES) ne tik atlaikė Putino sukeltą energetikos kainų smūgį, bet ir sėkmingai vamzdynais tiekiamas rusiškas dujas pakeitė suskystintosiomis dujomis iš kitų šaltinių. 

Putinui užsukus kranelį dujų Europai nepritrūko – ES saugyklos dar niekada nebuvo tokios pilnos. 

Antra Putino paskelbto energetinio karo Vakarams pasekmė – spartesnė, nei anksčiau planuota, atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) plėtra bei atnaujinti planai per palyginti trumpą laiką paversti ES  klimato kaitai neutralia ekonomika. 

Žinomas energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas mano, kad Lietuvoje atsinaujinančioji išteklių energetika plėtojama gal net sparčiau nei daugelyje ES šalių. 

Vėjas aplenkė dujas 

Spartūs ES energetikos sektoriaus pokyčiai gali stebinti. Praėjusiais metais Europoje pirmą kartą daugiau elektros energijos buvo pagaminta iš vėjo energijos nei iš dujų.

Naujausia metinė švarios energijos ekspertų grupės „Ember“ apžvalga pateikia nemažai tai įrodančių duomenų. 

Ataskaitoje nurodoma, kad vėjo ir saulės energija 2023 m. pagamino rekordiškai daug – 27 proc. visos ES elektros energijos. Tai pirmas kartas, kai energijos gamyba iš AEI sudarė daugiau kaip ketvirtadalį viso energetikos balanso. 

Energijos gamyba iš iškastinių išteklių ES atitinkamai sumažėjo ir nukrito iki visų laikų žemiausio lygo – 12 proc. 

Tai didžiausias elektros energijos gamybos iš iškastinių dujų sumažėjimas nuo 1990 m. 

Komentuodama naujausius duomenis „Ember“ Europos programos direktorė Europos programos direktorė Sarah Brown pabrėžė, kad ES energetikos sektoriuje vyksta didžiuliai pokyčiai.

„Iškastinis kuras vaidina mažesnį vaidmenį nei bet kada anksčiau, o energetikos sistemos pagrindu tampa vėjas ir saulė“, – sakė ji. 

Vis dėlto analitikai teigia, kad naujausius pozityvius pokyčius sukėlė ne tik natūrali transformacija iš iškastinių energijos šaltinių į AEI.

Prie ryškaus anglies ir dujų elektros gamyboje sumažėjimo prisidėjo ir susitraukusi energijos paklausa dėl ES krėtusios kainų krizės Putinui paskelbus Europai energetinį karą. 

Energijos pyrago dalys 

„Ember“ duomenimis, pernai ES energijos gamyba iš vėjo išaugo 13 proc. ir pasiekė 18 proc. Tai 475 teravatvalandžių (TWh), arba maždaug tiek, kiek reikia elektros energija aprūpinti visą Prancūziją.

Iš dujų elektros energijos pagaminta mažiau – 17 proc., o iš saulės – 9 proc. viso ES energijos kiekio. 

2023 m. elektros gamyba iš AEI pakilo iki rekordinio lygio ir sudarė 44 proc. Prie to prisidėjo ir išaugusi hidroelektrinių tiekiamos energijos dalis. 

Daugiausia energijos iš vėjo gamino šiaurės Europos šalys. Danijoje vėjo jėgainė į rinką patiekė 58 proc. elektros energijos. 

Vokietijoje vėjo turbinos pagamina didžiausią energijos kiekį – 141 TWh. O Švedija gali pasigirti didžiausia vėjo energijos dalimi, tenkančia vienam gyventojui. 

Vėjo energijos generacija pernai labiausiai augo Vokietijoje, po jos – Prancūzija ir Nyderlandai.

Kitas pernai įvykęs svarbus pokytis – rekordiškai (26 proc.) sumažėjusi energijos gamyba iš akmens anglies. Bet gamyba iš dujų dėl to nepadidėjo, o sumažėjo 15 proc. 

„Ember“ ataskaitoje teigiama, kad elektros energijos poreikis 2023 m., palyginti su 2022 m. sumažėjo 3,4 proc., o palyginti su 2021 m., kai prasidėjo energetikos krizė, – 6,4 proc. 

Analitikų nuomone, labiausiai šį nuosmukį lėmė sumažėjusi elektros energijos paklausa pramonėje, ypač geležies ir plieno bei chemijos ir popieriaus. 

Palyginti šilta žiema ir padidėjęs taupymas taip pat sumažino elektros energijos paklausą. 

Nelengvas iššūkis 

Tarptautinis energetikos ekspertas prof. Vidmantas Jankauskas mano, kad perėjimas nuo vamzdynais tiekiamų rusiškų dujų prie suskystintųjų gamtinių dujų Europai buvo nelengvas iššūkis. 

Ekspertas pastebėjo, kad dujos vartojamos ne tik elektrai, bet ir šilumai gaminti, taip pat kaip ir žaliava kai kuriose pramonės šakose (pavyzdžiui, trąšų).

„Europai, persiorientuojančiai nuo rusiškų, vamzdynais tiekiamų dujų prie suskystintųjų gamtinių dujų, buvo nelengvas iššūkis patenkinti visus poreikius“, – sakė V. Jankauskas. 

Ekspertas priminė, kad dujų kainos 2022 m. buvo pasiekusios fantastines aukštumas, o ir pernai vartotojams dar teko brangiai mokėti už iš anksto nupirktas dujas.

„Prisiminkime, kaip „Ignitis“ prisipirko tokių brangių dujų visiems metams, o už jas, suprantama, teko sumokėti vartotojams. Dujų suvartojimas mažėjo ir dėl griežtų energijos taupymo priemonių bei stagnuojančios ekonomikos“, – sakė V. Jankauskas.

Dujų poreikis išliks 

Ekspertas atkreipė dėmesį, kad gamtinės dujos elektros šilumos gamyboje greitai ir patikimai gali pakeisti anglis, kurių dėl didelės taršos visos ES narės turės palaipsniui atsisakyti. 

„Gamtinės dujos gerai papildo saulės ir vėjo elektrinių neprognozuojamą ir nestabilią veiklą, todėl elektros gamyba dujinėse elektrinėse per artimiausią dešimtmetį dar augs. Tuo labiau kad ES šalys, skubėdamos vaduotis iš rusiškų dujų, sudarė ilgalaikes (15–20 metų trukmės) suskystintųjų dujų tiekimo sutartis su JAV, Kataro ir kitais tiekėjais“, – pastebėjo ekspertas. 

Tolimesnėje perspektyvoje, V. Jankausko nuomone, gamtines dujas turbūt galės pakeisti atominė energetika, kuri atgimsta daugelyje ES šalių, įskaitant visas Vidurio ir Rytų Europos šalis (be Austrijos), Prancūziją ir net Švediją. 

„Energijos kaupikliai, vandenilis ir kiti sintetiniai kurai taip pat padės palaipsniui mažinti gamtinių dujų vartojimą, siekiant įgyvendinti ambicingus ES tikslus“, – sakė V. Jankauskas.

Sparčiais tempais 

Siekdama iki 2050 m. pasiekti, kad ES taptų klimato kaitai neutralia ekonomika, Europos Komisija vasario mėn. pradžioje paskelbė naują tikslą – iki 2040 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisiją 90 proc.

Naujam planui dar turėtų pritarti Europos Parlamentas. Taigi planas taptų teisiškai privalomas tik po birželį vyksiančių parlamento rinkimų, kai bus suformuota nauja Komisija. 

„Atrodo, kad atsinaujinančios energetikos plėtra ES vyksta labai sparčiais tempais: per praėjusius trejus metus saulės elektrinių galia kasmet išaugdavo daugiau nei 40 proc., – vien praėjusiais metais jų įrengta 56 GW“, – teigė V. Jankauskas. 

Ekspertas nurodė, kad auga, nors ir lėčiau, vėjo elektrinių galia. O jūrinių vėjo parkų plėtra kiek sulėtėjo, nes gerokai išaugo jų statybos kaštai, taigi ir jų planuojamos gaminti elektros kainos. Dėl to keletas suplanuotų projektų netgi buvo nutraukta. 

V. Jankauskas norėtų tikėtis, kad jūriniai vėjo parkai bus toliau plėtojami, gal tik labiau įvertinant jų kaštus. Mat norint pasiekti ambicingus tikslus, numatytus ES Žaliajame kurse, reikalingos milžiniškos investicijos ne tik į atsinaujinančios energijos elektrines, bet ir į tinklus, o tai kelia nemažai problemų. 

„Sunku nutiesti naują elektros liniją, nes visada atsiranda prieštaraujančių, kad ji eis netoli kokio kaimo ar saugomos teritorijos, ar pan. Sunku parinkti vietas naujoms vėjo elektrinėms, sintetinio kuro, vandenilio gamykloms – visada bus reikalaujančių „kad tik ne mano kieme“ (angl. not in my back yard, NIMBY). Tai mes matome ir Lietuvoje: koks pasipriešinimas metanolio gamyklai“, – pastebėjo V. Jankauskas.

Kaip sekasi Lietuvoje? 

Ar pokyčiai Lietuvoje atitinka bendrą ES energetikos paveikslą, kokios mūsų didesnės problemos pereinant prie AEI ir siekiant ES tikslų?

V. Jankauskas mano, kad Lietuvoje atsinaujinanti energetika plėtojama gal net sparčiau nei daugelyje ES šalių: turime daug gaminančių vartotojų, jų skaičius toliau auga, įrengiami nauji saulės ir vėjo parkai, planuojami jūriniai vėjo parkai. 

„O problemos tos pačios kaip ir kitur: kaip rasti vietas naujoms saulės ir vėjo elektrinėms, kaip pakankamai investuoti į tinklų pertvarkymą, prijungti naujus vartotojus (taip pat ir gaminančius). Aišku, turime ir vietinių problemų, tokių kaip kai vyriausybė, pasižadėjusi remti saulės elektrinių pas vartotojus plėtrą, skiria tai plėtrai gerokai per mažai“, – pabrėžė energetikos ekspertas.

Yra nepatenkintų 

Sparčiais pokyčiais energetikoje ir ambicingais ES žaliojo kurso tikslais patenkinti ne visi. 

Antai Europos Komisijos ir Europos Pralamento pasiektas susitarimas artimiausiais dešimtmečiais smarkiai sumažinti CO2 išmetimą sunkiajame transporte sukėlė pramonės atstovų neslepiamą nepasitenkinimą. 

Alfa.lt rašė, kad šį mėn. Briuselyje vykusiame Europos Komisijos ir Europos Parlamento narių susitikime pasiektas principinis sutarimas, kad iki 2040 m. sunkvežimių ir tolimojo susisiekimo autobusų išmetamo CO2 lygis turės būti 90 proc. mažesnis už buvusį 1990 m. 

Projektui dar turės pritarti ES Vadovų Taryba ir naujai išrinktas Europos Parlamentas. 

Reaguodama į atnaujintus tikslus, Europos automobilių gamintojų asociacija pabrėžė, kad ES standartai yra griežčiausi pasaulyje, ir teigė, kad žaliojo kurso įgyvendinimo terminai yra „labai sudėtingi sąlygomis, kai nėra gyvybiškai svarbių priežasčių nustatyti tokius tikslus“.

Ar pramonės baimės ir priekaištai pagrįsti?

V. Jankauskas mano, kad įgyvendinant ES Žaliąjį kursą sunkiausiai sekasi mažinti transporto ir pastatų ŠESD emisijas. 

„Šiuo metu transporto sektoriuje išmetamas teršalų kiekis sudaro apie 25 proc. viso ES išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, o pastaraisiais metais šis išmetamas teršalų kiekis netgi padidėjo“, – teigė jis. 

Eksperto nuomone, pasiekti ambicingus tikslus transporto sektoriuje bus labai sunku tiek dėl lėtesnės, nei planuota, elektrinių automobilių parko plėtros, tiek dėl inercijos („juk netaps staiga visos transporto priemonės nenaudojančios iškastinio kuro – elektrinės ar varomos sintetiniu kuru“). Be to, dideli iššūkiai laukia laivininkystės ir oro transporto.