Papasakojo daugiau apie mirusio kūdikio šeimą: joje auga dar vienas vaikas

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė pabrėžia, kad, nors šeima vaiko teisių gynėjams ir buvo žinoma, per pastaruosius metus nebuvo jokio signalo, kad namuose gali įvykti tragedija.

„Kol kas labai sunku vertinti, ką būtų galima padaryti. Yra sudaryta ministrės darbo grupė, ir kiekviena institucija, ir mes lygiai taip pat, analizuojame, ką dar galėjome padaryti, kas galėjo būti daugiau padaryta.

Atkreipsime dėmesį į visas aplinkybes“, – aiškino tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Pasak jos, šeimai buvo teikta pagalba – paskutinis atvejo vadybos posėdis dėl jos vyko rugpjūtį, artimiausias toks posėdis buvo numatytas vasario mėnesį.

Pateikė daugiau detalių apie iš balkono tėvo išmestą kūdikį: komentuoti sunku net medikams

Paklausta, ar tokie patikrinimai vyksta ne per retai, jeigu buvo žinoma kriminalinė kūdikio tėvo praeitis ir situacija namuose, I.Skuodienė nurodė, kad jokių neigiamų indikacijų pastaruoju metu pastebėta nebuvo.

„Paprastai kas pusę metų yra organizuojami atvejo vadybos posėdžiai, jeigu tuose tarpuose nėra papildomos informacijos apie galimą riziką šeimoje – jei lankantis socialiniam darbuotojui iškyla tam tikri klausimai, mato tam tikrą riziką, kokios papildomos pagalbos reikia, ar jis mato, kad pažeidžiamos vaiko teisės, vaikas yra nesaugioje aplinkoje, ir tuomet jis imasi veiksmų“, – vardijo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.

Pasak jos, prie tokių indikacijų priskiriamas ir artimųjų, kaimynų dėmesys – jei vaiką stebintys asmenys pamato, kad jis nelanko mokyklos, vaikšto po kiemą netinkamai apsirengęs ir panašiai.

„Paskutiniais metais mes jokios papildomos informacijos negavome nei iš Socialinių paslaugų centro, nei atvejo vadybininko, socialinio darbuotojo, nei iš policijos“, – pabrėžė I.Skuodienė.

Namuose, kuriuose nutiko tragedija, auga dar vienas vaikas. Kokių konkrečių veiksmų bus imamasi toliau, tarnybos direktorė kol kas neatsakė.

„Kol kas laukiame, kada mama sugrįš, kontaktuojame su vaiku, su vaiku besirūpinančiu, su vaiko tėvu, kalbamės su mama. Baigsime vertinti vaiko situaciją ir tada priimsime sprendimus“, – nurodė I.Skuodienė.

Pasak jos, šiemet vaiko teisių gynėjai sulaukė jau apie 50 tūkstančių pranešimų dėl galimų vaiko teisių pažeidimų. Palyginimui, 2021 metais tokių buvo apie 40 tūkstančių.

Po tragiškos tėvo pro langą išmesto kūdikio mirties prabilo socialinis darbuotojas: „To buvo galima išvengti“

Dabartinis mūsų šalies naujienų žemėlapis išties įvairialypis, tačiau neabejotina, jog pastarojo meto viena aktualiausių temų – vos tik penkerių mėnesių sulaukusio mažylio žiaurus sužalojimas Klaipėdoje, bei paskesnis jo dar ir išmetimas pro langą, nes už to stovėjo – tėvas. 

Ir šios išties dramatiškos istorijos sąlygotai – dabar jau vis ima kursuoti įvairialypiai kalbėjimai, kuriuos trimituoja įvairūs valdininkai, bei atskiri socialiniai darbuotojai arba tik simbolinę jų dalį vienijančios Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos aktyvistai ir panašu, jog pastarieji tik nevisai vykusiai dabar mėgina apginti profesinį mundurą.

Nes visi, kurie jau iš pastarųjų kažką viešai bylojo šia skaudžia tema, tai man regis, tarsi laiko ir tikrovės tėkmėje užstrigę varpų gausmai. Jų pasisakymai byloja, jog pastarieji visiškai negeidauja pažvelgti į to Klaipėdos socialinių paslaugų centro nuveiktus arba, atvirkščiai, nenuveiktus darbus kritiniu rakursu.

Tad manoji šio teksto intencija ir esti užpildyti tos loginės socialinių darbuotojų darbo sekos spragą, o ne vien tik guostis, kokie mes visgi, tie socialiniai darbuotojai, nelaimingi ir nuskriausti. Mat visi iki šiol kažką viešai bandę kontempliuoti kolegos net neišreiškė bent jau apgailestavimo dėl taip skausmingai susiklosčiusios istorijos. Tik bandė sau iššaukti aplinkinių gailesčio.

O aš, visgi, išreikšiu tą gilų apgailestavimą dėl taip skausmingai susiklosčiusios situacijos ir aptarti tuo pačiu visus tuos apverktinus kolegų argumentus, kuriais vis bandoma pateisinti galimą neveiklumą.

Ir, pirmiausiai, aš gal pradėsiu nuo tų, kurie kažkodėl jaučiasi įgalinti kalbėti visų socialinių darbuotojų vardu ir postringauti, jog jei socialinis darbuotojas esti neįleidžiamas į sunkumus patiriančios šeimos būstą, tai jam belieka tiktai melsti geriausio? Bet ar išties? Ir šiame kontekste aš jiems ir kitiems noriu parašyti ir pasmalsausiu tuo pačiu metu, kam jiems toks darbas, jei stokoja absoliučiai vaizduotės?

Mat aš, dirbdamas su analogiškomis šeimomis ir iškilus tokio pobūdžio dilemai, niekuomet nesibodėdavau ir drąsiai į talką pasitelkdavau ir bendruomenės policijos pareigūnę, ir tų bendrų pastangų pagalba į būstą neįleidimo problemos tapdavo negajos. Ir apskritai, aš šiame kontekste dar geidaučiau paklausti, jei kažkas tai kažko tai neįsileido, tai kodėl tai tampa nuosprendžiu trečiajam asmeniui ir dar mažiausiai kažkuo dėtam?

Jei socialinio darbuotojo šeima neįsileido, tai kaip ir pagalbos misija baigta ir atiduota likimo valiai? Ale baikit! O kur dar ta pigaus popso stiliaus dainos dalis apie darbo daug? Bet čia, vėlgi, jei kažkam tai darbo atrodo per daug, tai ar tiesiog derėtų jo neatlikinėti, ar geriau jau sau susirasti darbo pastato duris? O Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos vadovės laikysena...

O kur dar viceministrės viešas išsireiškimas, kad jokia reforma neapsaugos nuo nelaimės ir čia, matyt, jog sunku man būtų pasiginčyti ir visų geriausiai jai būtų tik priminti, jog tai ne šiaip šeima, o šeima, kuriai buvo teikiamos ir socialinės paslaugos, kad tokio pobūdžio nelaimė ir neįvyktų.

Todėl, man regis, jog čia esmės painioti irgi nederėtų, nes netikėtumo faktoriaus čia gi nebuvo, o atvirkščiai – nelaimė galėjo būti numanoma.

Ir jei apibendrinus, tai man, kaip socialiniam darbuotojui, kuris tiesiogiai esti prisilietęs prie darbo su rizikos grupės šeimomis labiau nei akivaizdu, kad to buvo galima išvengti, jei nebūtų į viską žvelgiama per formalumo prizmę ir nesigailint pirmiausiai savęs, dėl darbo krūvio – finansinio atlygio ir panašių momentų, nes čia svarbu ne aš ir mano, o empatinė dedamoji.

Pabaigai, labai geidauju atsiprašyti visų, jei juos užgavo mano tiesmukumas, tačiau niekuomet ir nieko aš nedariau nei dėl bandos, nei dėl mados...

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos