Nesustabdomoji migracija: ar Lietuvoje gali atsirasti migrantų getai ir paralelinės visuomenės?

Tokios bendruomenės paprastai socializuojasi uždaroje erdvėje ir neretai užima žemesnius socialinės gerovės laiptelius, palyginti su vietos gyventojais. Saviškių laikytis linkę migrantai stengiasi gyventi kompaktiškai, kad galėtų paremti vieni kitus, ir neretai taip formuojasi savotiški getai.

Toks procesas pastebimas Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kai kuriose kitose Europos šalyse.

Dažnai manoma, kad paralelinės visuomenės ima formuotis tada, kai viena ar kita atvykėlių grupė pasidaro gan gausi. Tačiau tai nėra būtinas faktorius – net ir negausios bendruomenės gali getizuotis ir pastebimai atsiriboti nuo juos supančios daugumos.

Vienų šalių visuomenės į migraciją žiūri gana teigiamai, kitų – įtariai ir priešiškai.

Koks bebūtų požiūris, aišku viena – ekonominę migraciją skatinančios globalios priežastys niekur nedingsta ir net gausėja, prisidedant klimato kaitos problemoms.

Nors šiuo metu Lietuva nėra geidžiama migrantų valstybė, ilgainiui, ypač jei kils pragyvenimo lygis, tai gali pasikeisti.

Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriumi dr. Vainiumi Bartasevičiumi.

Integracija ar uždaros bendruomenės?

– Vakaruose ginčijamasi, ar paralelinės visuomenės yra legitimus terminas. Kritikai teigia, kad tokios net neegzistuoja. Kokia jūsų nuomonė?

– Manau, racijos šiame termine yra. Migrantai apskritai yra linkę burtis į atskiras kultūrines grupes.

Tai – natūralus ir savaime suprantamas procesas. Migracija šiuolaikiniame pasaulyje yra tinklinis procesas – migrantai dažniausiai vyksta ten, kur jau yra įsikūrę jų giminaičiai, draugai ar tiesiog tautiečiai, kurie padės įsikurti ir įsidarbinti.

– Migrantai paprastai renkasi turtingas šalis. Hipotetiškai, jei šiandien atvertume sienas iš Rytų plūstantiems migrantams, kiek jų liktų Lietuvoje?

– Tiksliau pasakyti būtų sunku, tačiau tikrai labai nedidelė dalis. Iš turimos informacijos galime spręsti, kad dauguma per Baltarusijos sieną einančių žmonių yra ekonominiai migrantai ir daugumos jų tikslas yra Vokietija.

Visgi noriu pabrėžti, kad tarp šių žmonių yra tikrų pabėgėlių, bėgančių nuo pavojingų sąlygų jų kilmės šalyse.

Šių žmonių atžvilgiu mūsų įsipareigojimai yra kitokie – kaip tarptautinių įsipareigojimų besilaikanti valstybė turime užtikrinti, kad jų teisė į prieglobstį būtų realizuota.

– Ar bendruomenės dydis lemia paralelinių visuomenių formavimąsi? Kokia yra demografinė riba, kai bendruomenė nebemato reikalo integruotis į vietos visuomenę?

– Manau, kad tai labiausiai priklauso ne nuo skaičiaus, o nuo priimančios valstybės pastangų integruoti migrantus.

Net ir didelė bendruomenė gali būti integruota, kai jos nariai gyvena plačiai pasklidę ir nesitelkia tam tikrose geografinėse zonose, jei jie greitai išmokomi kalbos ir integruojasi į darbo rinką, jei jų vaikai sėkmingai mokosi ugdymo įstaigose ir taip toliau. Jei pavyksta tai padaryti, paralelinė visuomenė veikiausiai nesiformuos.

Visgi dažnai iš tiesų formuojasi getai ir tai rodo integracijos politikos ribotumus. Turėtume kalbėti apie tai, ko siekiama integracijos politika. Tarkime, turbūt naivu būtų kelti sau tikslą, kad šie žmonės atsisakytų savo tikėjimo, kultūros arba papročių.

Bandymas priversti atsisakyti savo tapatybės arba jos dalies gali duoti visiškai priešingą rezultatą.

– Ką daryti, jei bendruomenės tradicijos neatitinka priimančios šalies kultūros, o kartais netgi peržengia teisės ribas? Pavyzdžiui, prievartinis merginų ištekinimas?

– Pasitaiko radikalesnių atvejų, kai imigrantų kultūrinės nuostatos, ypač kalbant apie atvykėlius iš musulmoniškų šalių, tiesiog prieštarauja vakarietiškos valstybės principams. Todėl, kai kalbame apie integraciją, svarbus veiksnys yra ugdyti lojalumą šalies konstituciniams principams.

Jei vertinsime Konstituciją kaip socialinę sutartį, svarbu, kad imigrantai jos taip pat laikytųsi, pritartų pamatinėms vertybėms. Jei taip nėra, gali kilti rimtų problemų.

Getizacija – iššūkis demokratijai

– Kokį poveikį valstybei bendrai daro uždaros paralelinės visuomenės?

– Demokratinėse valstybėse tai iššūkis pačiai demokratijai. Kalbame apie demokratinę visuomenę, kuri renka savo šalies valdžią, ir svarbu, kad šią visuomenę kažkas vienytų. Tuo metu, jei kalbame apie kelias bendruomenes, kurios beveik nekontaktuoja tarpusavyje ir laikosi skirtingų vertybių, kokią bendrą valdžią tokia visuomenė renka susibūrusi į rinkimų apylinkes.

Kitas dalykas – poveikis ekonomikai. Žinoma, vienas iš imigrantų integracijos tikslų yra jų įsiliejimas į darbo rinką ir nacionalinę ekonomiką, tačiau jei turime getus – daugeliui jų gyventojų gali būti sunku integruotis ir jų nedarbo lygis gali būti aukštesnis nei vidutinis. Tokiu atveju tai jau problema šalies ekonomikai, kelia problemų dėl biudžeto paskirstymo.

Jei kalbame apie gerovės valstybę klasikine prasme, turime omenyje didesnį solidarumą ir socialinės nelygybės mažinimą perskirstant biudžeto lėšas pažeidžiamiausių žmonių naudai.

Kyla klausimas, ar iš tiesų galime tikėtis tokio solidarumo.

Daug žmonių gali nenorėti dalytis savo sumokamais mokesčiais, kad pagerintų kažkurios etninės grupės socialinę padėtį, ypač jei pastarosios grupės nariai nerodo noro integruotis į visuomenę.

– Migracijos priešininkai dažnai mini etninio nusikalstamumo pavyzdį. Nusikalstamumo lygis migrantų bendruomenėse gali būti aukštesnis ne tik dėl prastų socioekonominių sąlygų, bet ir dėl to, kad atvykėliai „importuoja“ organizuotą nusikalstamumą iš kilmės šalių. Tai pagrįstas teiginys?

– Šiuo klausimu atliekami akademiniai tyrimai ir dėl jų rezultatų nėra bendro sutarimo. Yra įvairių vertinimų. Kai kurios studijos apskritai neigia teiginį, kad nusikalstamumas imigrantų bendruomenėse yra daug aukštesnis nei visuomenėje bendrai

. Kiti atvejai leidžia daryti prielaidą, kad taip visgi yra ir kad nusikalstamumas gali būti ir „importuotas“.

Apibendrinti labai sunku, ir šiuo atžvilgiu veikiausiai reikia nagrinėti kiekvienos konkrečios bendruomenės atvejį, nes viena bendruomenė anaiptol nelygu kitai ir tikrai ne visos jos linkusios atsivežti nusikalstamas struktūras.

Kas „nemyli“ migrantų?

– Imkime Danijos pavyzdį. Šalis iš esmės teigia, kad nebegali priimti daugiau migrantų, nes pasiekė ribą, kai jų nebebus įmanoma integruoti. Danų teigimu, reikia keisti pasenusius migracijos susitarimus, kontrolės mechanizmus ir ES požiūrį į migracijos procesus apskritai. Ar šie pasiūlymai racionalūs ir tokią poziciją gali palaikyti vis daugiau šalių?

– Laikyčiausi nuostatos, kad teiginiai apie pasiektą ribą ir integracijos negalimumą yra padiktuoti politinių nuostatų.

Ne visos šalys laikosi tokios pozicijos, ir net pačioje Danijoje nuomonės išsiskiria, nors šiuo metu ir dominuoja antiimigrantiškos nuostatos.

Sutinku, kad Danijos požiūris į migraciją yra griežtas, ir sakyčiau, kad tai lemia giluminiai, istoriniai veiksniai. Kadaise buvusioje imperija, o vėliau virtusioje nedidele valstybe Danijoje tautos suvokimas per etninę ir kultūrinę prizmę per laiką įgavo vis didesnę reikšmę. Kultūriškai homogeniškos šalies samprata laikui bėgant darėsi vis reikšmingesnė ir populiaresnė.

Kalbant apie poreikį keisti tarptautinius migraciją reguliuojančius susitarimus, sunku pasakyti, ar tikrai toks poreikis yra. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis šalių susiduria su problemomis atskiriant ekonominius migrantus nuo pabėgėlių

. Prieglobsčio suteikimą reglamentuojantys tarptautiniai susitarimai tebėra svarbūs ir aktualūs, ir tikrai nesiūlyčiau jų atsisakyti.

Problema yra labiau praktinio pobūdžio, kai susidaro didelis skaičius migrantų, kurie tik prisidengia prieglobsčio prašymu. Ir taip, šią problemą spręsti labai sunku, bet labai svarbu, kad griežtinant migracijos politiką nenukentėtų tikrieji pabėgėliai, gelbstintys savo gyvybes.

Tai vertybinis klausimas, kurį sau turime užduoti ir Lietuvoje: ar, siekdami mažinti ekonominę migraciją, esame pasiryžę aukoti pabėgėlių gyvybes, grąžindami juos į kilmės šalis?

– Yra valstybių, besilaikančių ypač griežtos imigracijos politikos, pavyzdžiui, Japonija ar Šveicarija. Natūralizuotis jose beveik nėra galimybių. Jų gerovės politika orientuota išskirtinai į savus piliečius. Tačiau jos nesulaukia dėl to pasmerkimo.

– Taip, tokios šalys nors ir įsileidžia migrantus, nesiūlo jiems jokių ilgalaikių perspektyvų. Migrantai įsileidžiami siekiant ekonominės naudos, tačiau tuo pat metu užtikrinama, kad jie nepakeistų šalies kultūrinio audinio.

Japonijos pavyzdys yra geras, nes, viena vertus, šalis jau kurį laiką susiduria su tokiomis problemomis kaip senėjanti visuomenė, ir atrodytų, kad imigracija galėtų būti jai naudinga. Tačiau migracijos politiką ji keičia labai pamažu ir migracijos lygis lieka labai žemas.

Nesustabdomi procesai

– Lietuvoje nuolat kalbama apie emigracijos problemą, o verslas skatina darbuotojų įsivežimą. Kam tuomet skirta mūsų gerovės valstybės vizija – piliečiams ar imigrantams? Renkamės lengvą variantą nesulaikyti savų piliečių, o pakeičiame juos atvykėliais?

– Toks požiūris tam tikra prasme suprantamas, bet negalime ignoruoti globalių migraciją veikiančių jėgų. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuva iš esmės nebuvo pajėgi riboti emigracijos srautų ir tam yra objektyvių priežasčių. Lietuva per šį laikotarpį sparčiai vystėsi, tačiau kai šalis yra vystymosi procese, jį lydi emigracija.

Atsiranda žmonių, kurie nėra patenkinti savo gerove, ypač kai mato didėjančią socialinę atskirtį, o tuo pačiu metu jie mato traukos centrus, tokius kaip Jungtinė Karalystė arba Norvegija, kur galimybės užsidirbti yra daug geresnės.

Situacija šiek tiek keičiasi – pastaruosius porą metų matome, kad emigracijos ir imigracijos balansas keičiasi į teigiamą pusę, prie to smarkiai prisideda reemigracija.

O auganti imigracija taip pat yra natūrali – darbo rinkoje atsiranda laisvų vietų, kurias reikia užimti. Todėl ir matome aktyvią ukrainiečių ir baltarusių migraciją į tam tikrus mūsų ekonomikos sektorius. Šių žmonių migraciją į Lietuvą lemia tie patys veiksniai, kokie nulėmė lietuvių emigraciją į kitas šalis.

– Dar vienas populiarus naratyvas, kad imigrantų bendruomenės yra nepalyginamai vieningesnės už vietos visuomenes, todėl turi pranašumą kovodamos už savo interesus. Be to, dažnai atkreipiamas dėmesys, kad imigrantų procentas Europos valstybėse nuolat auga ir galiausiai jie demografiškai nurungs vietinius gyventojus. Ar tokiuose teiginiuose yra pagrindo?

– Nesiimsiu spekuliuoti, ar įmanomi tokie demografiniai scenarijai, tačiau galiu bent iš dalies sutikti su teiginiais apie migrantų bendruomenių vieningumą. Daugelis jų iš tiesų yra tokios.

Svetimoje kultūroje atsidūrusiems žmonėms natūralu „kabintis“ į tokias pačias vertybes puoselėjančius žmones. Tuo pat metu nepulčiau daryti išvados, kad tokios bendruomenės gali įsigalėti ir nustelbti dabartinę daugumą. Kol kas apie tai kalbėti yra per anksti, ir panašius teiginius siūlyčiau vertinti labai atsargiai.

– Dabartinė Lietuvos situacija ypatinga tuo, kad migrantų srautas nukreipiamas valstybiniu lygmeniu. Viena vertus, galima suprasti nevyriausybininkus, besišaukiančius žmogiško pasienyje įstrigusių migrantų atjautimo. Tačiau, jei mes juos įsileisime, išeis, kad laimėjo Lukašenkos režimas?

– Lietuvos Vyriausybės reakcija į šią krizę tuo ir yra paremta – diktatoriui negalima nusileisti. Prieš mūsų valstybę vykdoma ataka, vadinasi, ir atsakas turi būti griežtas. Įprastomis sąlygomis apgręžimo politika Europai nebūtų priimtina, bet šį sykį situacija yra specifinė, ir ES tai supranta.

Beje, stebėdamas Lietuvos viešąją erdvę, nepastebėjau, kad būtų aktyviai raginama dėl humanistinių priežasčių įsileisti migrantus. Tai daro kelios nevyriausybinės organizacijos, bet daug kritikos šiai politikai Lietuvoje nepastebėjau.

Dar sykį norėčiau pabrėžti, kad bent jau Lietuvoje esančiais migrantais turime tinkamai pasirūpinti ir neignoruoti pareigos atidžiai ir objektyviai nagrinėti atvejus, kad tikrieji pabėgėliai nebūtų išvyti. Nors tai didelis ir sudėtingas iššūkis, negalime numoti ranka į tarptautinius įsipareigojimus ir žmogaus teises.

– Migrantų pergabenimas virto tarptautiniu šešėliniu verslu, industrija. Be to, šiuolaikiniame pasaulyje masinis žmonių judėjimas yra technologiškai paprastas. Ar šie veiksniai nepaverčia kalbų apie migracijos sustabdymą tiesiog naiviomis ir prieštaraujančiomis objektyviai tikrovei?

– Migraciją skatinančios priežastys seniai nesikeičia. Pirmiausia tai ekonominė nelygybė tarp valstybių. Šiam migracijos varikliui labai sunku pasipriešinti.

Bandymai teikti paramą besivystančioms šalims ir taip stabdyti migraciją visai nebūtinai lems mažesnius migrantų srautus. Kaip jau minėjau anksčiau, spartus šalies vystymasis kaip tik gali lemti didesnę migraciją. Tiesą sakant, nežinia, ką iš tiesų galėtų padaryti Vakarų šalys, kad sumažintų tarptautinį disbalansą ir stabdytų dabartinius migracijos srautus.

Klausimą neretai mėginama spręsti fizinių barjerų statymu. Bet ar tokia priemonė gali išspręsti klausimą? Veikiausiai ne, nes turbūt nebūna tokių fizinių barjerų, kurių neįmanoma įveikti.

Svarbiausias veiksnys yra tas, kad giluminės migracijos priežastys niekur nedingsta ir nedings ateityje, o prie jų prisidės nauji migraciją skatinantys veiksniai, pavyzdžiui, klimato kaita. Tad prielaidų kalbėti apie migracijos mažinimo perspektyvas šiuo metu nėra.