Mero kadenciją baigiantis Remigijus Šimašius: „laisviečiai“ yra antra įtakingiausia partija Lietuvoje

(5)

Antrąją kadenciją mero poste baigiantis sostinės meras Remigijus Šimašius neabejoja – Laisvės partija yra antra įtakingiausia politinė jėga Lietuvoje. Nors, pasak mero, tai neatsispindi partijos turimų mandatų skaičiuje, politiko teigimu, viešojoje erdvėje apie „laisviečių“ svorį valdančiojoje koalicijoje kalbama per mažai.

„Jeigu ne Laisvės partijos aiški pozicija koalicijoje, tai tuoj čia tų mokesčių būtų prikurta ir pridėliota daugiau. Tai aš vienareikšmiai sakau, kad šiandienai tai yra antra įtakingiausia partija Lietuvoje“, – išskirtiniame interviu Eltai teigė sostinės meras.

Nepaisant pesimistiškų politologinių prognozių bei neigiamų visuomenės apklausų, meras mano, kad ateityje Laisvės partija tik stiprės – būtent dėl to, kad nesivaiko reitingų ir aklai nepaklūsta visuomenės įnoriams.

„Politika, kuri žiūri į tai, ko nori rinkėjai tik taip, kaip jie sako, kad nori – ji visada pasmerkta būti žiūrinti atgal ir stumdytis tarp išsakytų lūkesčių. Tuo tarpu autentiška politika, pagrįsta labai aiškiomis idėjomis ir aiškiais principais – ji gali vesti į priekį, rinkėjams to irgi reikia.

Nenoriu sakyti banalaus pavyzdžio, bet S. Džobsas „Iphone“ irgi nebūtų sukūręs, jeigu būtų visada klausęs vartotojų, ko jiems reikia. Visi kiti klausia. Tai šiuo atveju, (...) Laisvės partija yra Lietuvos „Iphone“, – aiškino sostinės lyderis.

Visgi, vertindamas kolegų santykius valdančiojoje koalicijoje, meras pastebėjo, kad kai kuriems partneriams trūksta noro kalbėtis.

„Dėl to, ar pakankamai šnekamasi, ar pakankamai deramasi, ar negalvojama, kad Laisvės partija visą laiką palaikys kad ir ką naujo bepasiūlytum, kas nebuvo sutarta koalicijos sutartyje – dėl to dar yra kur patobulėti“, – konstatavo jis.

Iš savivaldos dėmesio centro besitraukiantis politikas mįslingai kalba apie savo ateities planus. Meras tvirtina turįs „įdomių idėjų, ką darys po rinkimų“, tačiau jų nedetalizuoja. Be to, R. Šimašius neatvirauja ir apie asmenines politines ambicijas – pakeisti dabartinę partijos pirmininkę Aušrinę Armonaitę Vilniaus meras neketina. Anksti kalbėti ir apie galimą kelią į Daukanto aikštę, teigia jis.

– Dar užpernai pareiškėte, kad nesieksite trečios kadencijos sostinės mero poste. Pakankamai anksti tą pareiškimą padarėte. Ar nebuvo momentų, kai pagalvojote, kad gal paskubėjote? Nebuvo minčių persigalvoti?

– Jau 2021 m. pavasarį tą pasakiau. Iš tiesų, tai tokios mintys... Kaip ir tada minėjau jau kandidatuodamas antrai kadencijai, galvojau, kad greičiausiai taip bus. Jau pristatinėdamas dviejų metų ataskaitą galvojau, kad reikėtų taip pasakyti.

Kolegos atkalbėjo, sakė palaukti iki pavasario. Būtent tuo metu pasakiau, suėjus formaliam kadencijos viduriui. Tiesą sakant, aišku, kad visokių minčių buvo. Ir aišku ne vieną kartą pasidžiaugiau, kad apie tai aiškiai ir viešai pasakiau.

– Tikrai pasidžiaugėte, kad taip anksti ir viešai paskelbėte apie atsitraukimą?

– Pasidžiaugiau, nes būčiau nepasakęs viešai, tai, žiūrėk, dar būčiau ėmęs ir apsigalvojęs. Dar noriu vieną dalyką pasakyti – tikrai apsisprendžiau kandidatuoti į tarybą, bet ne į mero poziciją ne dėl to, kad jausčiausi, kad visus darbus padariau. Tikrai ne dėl to.

Kaip tik tų darbų tik daugėja, kartelė kyla, ambicijos kyla, atsiranda naujų dalykų. Aišku, kad yra, kas padaryta, pakloti pamatai, toliau važiuoja. Bet ir miestui reikia persikrauti ir kilti aukštyn. Tas persikrovimas...

Labai svarbu, kad ir toliau būtų į priekį žiūrima ir aukštyn kylama. Man irgi reikia persikrauti. Labai džiaugiuosi, kad tą pasakiau beveik prieš du metus.

– Kauno meras Visvaldas Matijošaitis sieks trečios kadencijos. Nors tikina, kad jam to nereikia... Pasak mero, mieste nebūtų įgyvendinta tai, kas suplanuota. Jūs vadovaujatės kitokia filosofija?

– Nenoriu nieko sakyti apie kitus, nes tada, kai paskelbiau, kad nekandidatuosiu, man irgi sakė, kad turbūt manot, kad reikia riboti kadencijas. Nemanau. Manau, kad situacija yra labai įvairi ir labai priklauso nuo žmogaus, nuo visko. (...)

O tie dalykai gana „štampiškai“ skamba, kad liko nepadarytų darbų arba kad miestiečiai įtikinėja. Aišku, kad visą laiką to yra. Ir man liko nepabaigtų darbų, ir mane įtikinėja. Bet turbūt vis tiek reikia sau labai aiškiai pasakyti, kad nepakeičiamų nėra.

Vienas iš dalykų, labai svarbus – reikia auginti ir augti kitiems žmonėms. Labai svarbu suvokti, kad nuo mero mieste priklauso labai daug, bet tikrai ne tik nuo mero. Labai svarbu ir tai, kad miestui ir žmogui visą laiką reikia persikrauti. Ir man atrodo, kad tai yra labai sveika ir gerai šiandien ir Vilniui, ir man (...).

– Pokyčių Vilniuje per jūsų dvi kadencijas tikrai buvo nemažai, tačiau viešojoje erdvėje verda diskusijos ir miestiečiai negaili kritikos savivaldybei ir jums, kaip merui...

– Jeigu verda diskusijos, tai vadinasi, kad yra bent dvi skirtingos nuomonės – bent dvi. Retai kitaip būna. Būna viena nuomonė, kad labai blogai, o kita – kad nuostabiai puikiai.

– Bet skundžiamasi praktiškai dėl visko – dėl siaurinamų kelių, prastai valomų gatvių ir šaligatvių. Bedama pirštu į nebaigtus Nacionalinio stadiono darbus, vis dar transformacijos nepatyrusį stoties rajoną. Energetikos klausimams irgi pritrūko dėmesio – mažinant šildymo sąskaitas sostinėje deginamas mazutas, nors planai buvo kitokie. Ar nėra taip, kad užsigriebta padaryti pernelyg daug reformų, bet jų kokybė ir net išbaigtumas yra kvestionuotinas? Todėl ir vilniečiai nepatenkinti.

– Platus klausimas. Natūralu, kad atsakant už miestą, o mieste labai daug visko – pokyčių, iššūkių, problemų, galimybių – visada iškyla klausimas, ar viskas puikiai padaryta. Ir turbūt naivu būtų manyti, kad viską galima puikiai padaryti.

Visą laiką yra prioritetų klausimas, sprendimų, ribotų išteklių klausimas. Tai faktas. Kalbant apie diskusijas, labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie sako, kad pagaliau tie pokyčiai vyksta.

Yra žmonių, kurie sako, kad pagaliau išsivalyta nuo korupcinių dalykų. Yra daug „pagaliau“ – ir kad Vilnius auga, neįtikėtini augimo metai. (...) Pagal daugybę dalykų mes tikrai esame lyderiai. Paradoksas, kad užsienyje pasakoju apie tai, kaip tapome lyderiais, o Vilniuje daugiau diskutuojame, ko trūksta.

Aš matau kelių rūšių diskusijas ir kritikas. Viena, tai yra labai natūrali diskusija kai išsiskiria nuomonės. Vieniems atrodo vienaip, kitiems kitaip. Kartais tai yra vertybiniai dalykai, kartais praktiniai dalykai.

Apie vertybinius dalykus – galima kalbėti apie žmogaus teises. Netgi meninė instaliacija – vaivorykštės perėjos piešimas – kažkam buvo dviejų mėnesių diskusija. Man tai buvo vienos minutės darbas – gerai, darykite. Kažkam tai yra didelė diskusija, teismai... Gera iliustracija.

Aišku, gatvių pertvarkymas, nauji standartai – tai yra turinio diskusija. Ji yra labai produktyvi daugeliu atvejų ir ją vertinu teigiamai. Dalis diskusijų aišku būna visiškai kita. Tiesiai pasakysiu – žmonės, kurie gyvenime nelabai ką yra nuveikę, pasiekę ar pakeitę, dažniausiai tokiems žmonėms atrodo, kad viską labai lengva padaryti, užtenka tik užsinorėti.

Būna taip, kad mane kur nors už rankos pagauna pagyvenusi moteris ir sako – mere, čia tiktai jūsų dėmesio ir žodžio reikia, tada viskas bus gerai. Yra tokių irgi žmonių tikrai nemažai, nes tie žmonės, kurie patys labai daug daro ir yra padarę, jie atvirkščiai sako – aš puikiai suprantu, ką tai kainuoja ir kiek tai reiškia. Yra ir tokių diskusijų. Visko yra mieste. (...).

Dabar diskusija yra žymiai įdomesnė ir sudėtingesnė, nes darome didelius pokyčius. Jeigu prieš dar ketverius metus buvo klausimas, o kur tie radikalūs pokyčiai, nes miestas galbūt nebuvo pribrendęs labai radikaliems, tai šiandien jau daugiau yra „ei, gal užtenka jau tų pokyčių, jų yra labai daug“.

Tikrai labai nesigailiu dėl kiekvieno iš tų pokyčių, gal tik sakyčiau, kad 2022-ieji metai buvo tokie specifiniai, kadangi aš sąmoningai suplanavęs buvau, kad dar 2021 m. buvo daug tokių sąmoningai ryškių žingsnių, kur reikėjo daug politinės valios, daug pastangos ir daug žmonėms pasakojimo, kaip turi būti.

Planavau, kad 2022 metais tokių pokyčių radikalių nebus, bus tik įtvirtinimas iki 2021 m. įvykusių pokyčių. Bet taip jau kažkaip įvyko, kad žolės ilgis kažkokiu keistu būdu tapo keistu masiniu diskusijų objektu. (...)

– Jeigu tos dvi nuomonių stovyklos pasireiškė praktiškai kiekvienu klausimu – nuo žolės pjovimo iki vaivorykštinės perėjos – jūsų akimis, ar savivaldybė abi nuomonių puses išklausė ir atliepė? Ar yra dialogas su visais?

– Išklausyti tai tikrai išklausau. Dedu visas įmanomas pastangas, kad išklausyčiau. Aišku, gali atsitikti taip, kad kokia nors mintis nepasiekia, bet iš principo pastangas tikrai dedu.

Apskritai žmonėms noriu palinkėti – prieš komentuojant, reikalaujant, pasisakant, valdžiai kažką siūlant, irgi išklausyti, kas ir dėl ko daroma. Visos temos – pavyzdžiui, apie gatves daug diskutuojama, įdomumo dėlei galima paguglinti ar siauros, ar plačios gatvės yra geriau eismo sklandumui – ir mus iš karto „Google“ nuves į dvi skirtingas nuomones.

Svarbu suprasti abi puses ir suprasti, kas ir kur yra taikoma, norint turėti produktyvią diskusiją. Aišku, taip jau yra, kad vadovo pareiga yra išklausius nuomones vis tiek priimti sprendimą, nes jeigu gyvenime yra dvi skirtingos nuomonės ir jokio sprendimo nepriimsime, reiškiasi pasirinksime nieko nekeisti (...).

– Kritikos sulaukėte ir dėl gruodį sostinėje vykusio viešojo transporto vairuotojų streiko. Atrodo, kad sostinės gyventojai visame streiko kontekste apskritai pasigedo savivaldybės ir konkrečiai jūsų vaidmens – gruodžio 5 d. komunikavote apie streiko pradžią, vėliau jūsų pasisakymai socialinėje erdvėje suaktyvėjo tik gerokai vėliau, jau deryboms einant į pabaigą. Kodėl buvote nusišalinęs nuo šių klausimų?

– Reikėtų klausti tų žmonių, kurie taip sako, nes sakančių, vėlgi, yra įvairiai. Kažkas sako, kodėl nepakankamai dalyvauju, kiti sako, kodėl dalyvauju, kai tai įmonės reikalas. Teisūs, iš tikrųjų, antrieji asmenys. (...)

Buvo visokių papildomų (profsąjungos – ELTA) reikalavimų. Buvo manoma, kad prieš rinkimus tai tikrai jie mums nusileis ir tikrai duos bet ką. Mano principinis reikalas yra ar prieš rinkimus, ar po rinkimų – tai nėra rinkiminis dalykas, turi būti solidžiai sprendžiami tie klausimai.

Būtent taip ir vyko. Ir matėme, kad iš tikrųjų racionalus susitarimas galiausiai įvyko. Nebuvo mokesčių mokėtojai išprievartauti netinkamomis sąlygomis ir nebuvo pasiduota šantažui. Tai vertinu kaip teigiamą dalyką. (...)

Aišku, labai apgailestauju, kad tris savaites teko miestiečiams nepatogumų patirti. Pats, tiesa sakant, esu iš tų vartotojų, kurie tuo metu tik vieną kartą viešuoju transportu tevažiavau, nors esu dažnas vartotojas, ir atkakliai myniau dviratį netgi per pusnis.

Tikrai nepatogumų visiems mums buvo, bet, manau, kad galiausiai viskas į gerą gavosi. Ir labai džiaugiuosi ir savo komanda, kad pavyko tai suvaldyti, ir manau, kad mano dalyvavimas buvo toks, kokio reikėjo.

– O buvote išėjęs pakalbėti su vilniečiais, kurie viešojo transporto stotelėse laukė autobusų? Jau pirmąją streiko dieną spaudoje buvo eilė reportažų apie tai, kad miestiečiai skundžiasi dėl streiko.

– Kaip čia teigiamai kalbėsi, kai tau reikia šalti stotelėje. Ir buvo tokių atvejų, kai žmonės negalėjo įlipti į autobusą, buvo tokių atvejų, kai negalėjo išlipti iš autobuso, nes žmonės, stovintys prie durų ir turintys išleisti giliau esantį žmogų, nenori išlipti, nes nėra tikri, ar vėl įlips.

Tikrai tokių atvejų buvo. Ir tos situacijos yra žinomos. Aišku, kad kalbėjausi su žmonėmis. Bet labai nesinorėjo daryti to... Koks čia lietuviškas žodis...

– Viešųjų ryšių akcijos?

– „Pakazūchos“. Nežinau, kaip pasakyti. Aišku, kad šnekėjomės su žmonėmis. Net toli nereikia eiti, visi mes esame vartotojai to – bet aišku ir lauke, ir gatvėje šnekėjausi su žmonėmis. Vėlgi, mes dar duomenis analizuojame, kiek tų atvejų yra. Nes viena yra tas asmeninis potyris, kita yra ir suvokti, kokio masto tie nepatogumai yra (...).

– Pereikime šiek tiek prie nacionalinės politikos klausimų. Laisvės partija yra valdančiosios koalicijos ir šios Vyriausybės partnerė. Jūsų akimis, vertinant pastaruosius du metus ir pasiekus kadencijos pusiaukelę – „laisviečiai“ yra lygiaverčiai šitos koalicijos žaidėjai?

– Akivaizdu, kad Laisvės partija turi solidų atstovavimą Seime, bet mažesnį negu konservatoriai. Natūralu, kad tai atsispindi ir įtaka Vyriausybėje. Akivaizdu, kad ta įtaka mažesnė nei konservatorių. Tai yra ir dėsninga dėl rinkimų rezultatų.

Kita vertus, kai vyko koalicinis susitarimas ir dėl to, ar pakankamai šnekamasi, ar pakankamai deramasi, ar negalvojama, kad Laisvės partija visą laiką palaikys, kad ir ką naujo bepasiūlytum, kas nebuvo sutarta koalicijos sutartyje – dėl to dar yra kur patobulėti.

Ir čia ne tiek apie įtakos dydį reikėtų kalbėti, bet apie patį veikimo stilių. Aš tikrai vertinu iš esmės teigiamai dabartinę Vyriausybę, bet apie veikimo būdą... Mes irgi Vilniuje koalicijoje taikome tam tikrus metodus, kurie, man atrodo, yra labai sveiki politikoje.

Kad ir dėl biudžeto – yra diskusija, mes atsiverčiame koalicijos programą, žiūrime, kaip sekasi ją realizuoti. Ir jeigu kažkur judame ne taip greitai, kaip norėtųsi, ir ne dėl kokių nors biurokratinių, nacionalinių dalykų, o dėl to, kad trūksta pinigų – tai ir sakome, kad štai, papildomi pinigai turi eiti į tą sritį, arba kokie nors nauji iššūkiai iškyla.

Bet tada turime vienodai suprasti arba dauguma turi suprasti. Man tokio racionalaus ir konstruktyvaus dialogo, atrodo, niekada nepakenktų, kad būtų daugiau.

– Manote, kad įmanoma tą dialogą sukurti, žinant tai, kad Laisvės partijos programiniams klausimams pritrūksta palaikymo ir pačioje koalicijoje?

– Visiškai įmanoma turėti racionalų dialogą, reikia tik norėti. Būtent apie tai dabar ta diskusija ir vyksta. O tie klausimai – matot, kaip buvo kalbama, kad Laisvės partija yra dviejų klausimų partija, dažniausiai sakydavo tie politikai, kurie yra nė vieno klausimo politikai.

Iš tikrųjų, Laisvės partija yra žymiai didesnių klausimų partija – apskritai apie žmogaus laisvę, veikimo galimybes, ekonominė ir švietimo programa. Partija irgi yra apie tai, tik ten mažiau sukeliama diskusijų ir mažiau apie tai kalbama.

Bet lygiai taip pat ir švietime stringama, ir ekonominių laisvių prasme stringama. Ir tos naujos iniciatyvos dėl mokesčių, kurios vis išlenda... Tokios nesuprasi, kodėl. Padarykime mokesčių sistemą teisingesne, padidinkime kažkam mokesčius.

Ne, gal padarykime mokesčių sistemą teisingesne tam, kam reikia padidinkime, o tam, kam reikia, sumažinkime. Nebuvo Vyriausybėje sutarta dėl mokesčių naštos didinimo, atvirkščiai – buvo labai aiškiai indikuojama, kad neturėtų augti mokesčių našta. Man atrodo, šitie dalykai irgi labai svarbūs (...).

– Sakote, reikia turėti noro, kad dialogas ir diskusijos būtų įmanomos. Tai, jūsų manymu, „laisviečiai“ nori kalbėtis, o kas iš koalicijos partnerių nenori?

– Žinot, nenoriu spekuliuoti. Aš matau, kad „laisviečiai“ noro turi. Kiti irgi, manau, daugelis turi. Kaip ir trūksta... Klausimas ar įmanoma – įmanoma. Tikiuosi, kad to noro ir bus.

– Pastebima, kad kai kurie nacionalinės politikos aspektai persikelia į savivaldos rinkimų kontekstą. Pavyzdžiui, Vilniuje dabartinis vicemeras, konservatorių kandidatas į mero postą Valdas Benkunskas į rinkimus eina su šūkiu „meras be cirkų“. Tarsi nuoroda, kad dabartinis meras tai kažkokius cirkus su miestu darė. Jus įžeidė toks kolegos šūkis?

– Aš tai Valdą Benkunską kaip vicemerą vertinu gerai, jis gerai dirba. Mero rinkimuose agituoju už Tomą Vytautą Raskevičių, manau jis būtų geresnis meras. Dėl to šūkio – man jis keistas.

Čia turbūt kaip poezija – daug kas įžiūri skirtingus dalykus. Turbūt Valdas ir turėtų komentuoti, ką turėjo omenyje. Nemanau, kad jis turėjo omenyje dabartinę veiklą, nes tai reikštų, kad pats dalyvavo joje. Tiesiog jis racionalus žmogus, turbūt ne tą turėjo omenyje. Jį kaip vicemerą vertinu gerai, gera dirbti šioje koalicijoje.

– Tai asmeniškai nepriėmėte?

– Oi, kaip su tais asmeniškumais... Man atrodo, labai svarbu racionaliai žiūrėti. Man apmaudu, kad politikoje – ypač prieš rinkimus – kai kurie politikai nutrūksta nuo moralinių saitų ir pradeda iš tikrųjų drabstytis purvais, o ne argumentais.

Šitas atvejis nemanau, kad toks. Tų asmeniškumų, įsižeidimų atsiranda labai daug. Mano pareiga šiuo atveju ne per asmeniškumus žiūrėti, o per kažką kitą – net jeigu ir kas nors žiūri per asmeniškumus. Bet su politikais, aišku visi yra žmonės, visi yra įnoringi (...).

– Dar grįžkime prie Laisvės partijos. Jauna politinė jėga, ne per seniausiai įsisteigusi. Kokią iš viso ateitį matote partijai – nebūtinai kalbant apie rezultatus savivaldos rinkimuose?

– Pirmiausiai pasakyčiau apie dabartinę situaciją – būkim biedni, bet teisingi. Tai nėra ta partija, kuri labiausiai keičia Lietuvą. Vis tiek dabar įtaką daro daugiausiai balsų laimėjusi konservatorių partija.

Bet antroje vietoje net neabejoju, kad yra Laisvės partija. Nors pagal balsus taip nebūtų, bet tai yra Laisvės partija. Mes įsivaizduokime Seimą, jeigu nebūtų Laisvės partijos – kokia programa vyrautų, kokios idėjos, kokie dalykai.

Tai, kad dabar yra keliami klausimai, surenkamas palaikymas su vieno balso persvara, tai yra didžiulis laimėjimas. Mes dažnai priimame, kad vieno balso klausimas yra sunkus dalykas – ne, tai yra laimėjimas.

Mes jau atėjome į tą stadiją, kai mes galime rimtai diskutuoti apie visokius dalykus, kurie buvo tabu ankstesniais laikais. Aš pats ministras buvau ir atsimenu, kas buvo, kai rengiau įstatymo projektus dėl trijų raidžių – w, x, q – įteisinimo.

Tai buvo tiesiog pačių konservatorių ir visų kitų beviltiškai nušluota. O dabar tai yra priimta Seime. Eina kalba apie žmogaus teisių, kitus klausimus – netgi mokesčių politikos klausimas. Mes turbūt netgi nepakankamai viešumoje vertiname, kokią įtaką Laisvės partija čia daro.

Jeigu ne Laisvės partijos aiški pozicija koalicijoje, tai tuoj čia tų mokesčių būtų prikurta ir pridėliota daugiau. Tai aš vienareikšmiai sakau, kad šiandienai tai yra antra įtakingiausia partija Lietuvoje, nors balsais ir neatsispindi.

Ateityje manau, kad ta įtaka išliks, nes tai yra, nevyniojant į vatą, tiesiai sakomos idėjos, nesidangstoma ir nebandoma pataikauti. Iš tikrųjų einama su idėjomis ir telkiami rinkėjai. Aš manau, kad tas vaidmuo labai labai stiprus.

Dienos pabaigoje, kai ateina rinkimų laikas, žmonės atsigręžia į tuos dalykus. Nes politikų, kurie žiūri į sociologines apklausas, ko žmonės nori, ir tai atkartoja – nė per vienus rinkimus netrūksta.

O politikų, kurie būtų autentiški, turėtų savo mintis ir programą, siūlytų tai, kas žmonėms aktualu iš tikrųjų, jų nėra tiek daug. Ir Laisvės partija būtent tokia ir yra.

– Bet visuomenės apklausos rodo kitokią realybę. Naujausių „Baltijos tyrimų“ duomenimis, Laisvės partija renka vos 2,5 proc. rinkėjų balsų, o partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė vertinama itin neigiamai – 78 proc. apklaustųjų apie ministrę atsiliepia nepalankiai. Tai ar tikrai „laisviečiai“ yra antra įtakingiausia partija Lietuvoje?

– „Baltijos tyrimų“ apklausas padėsiu į atskirą lentyną. Galime pasižiūrėti į istorinius duomenis apie tai, kaip jiems sekėsi prognozuoti įvairius dalykus. Iš tikrųjų, rinkėjų apklausa vyksta per rinkimus. Tas yra labai aišku. Ir prieš Seimo rinkimus buvo tas pats svarstoma – peržengs ar neperžengs Laisvės partija barjerą. Ir staiga dvigubai peržengė.

Tikrai nenoriu fatalistiškai sakyti, kad kartosis ta pati istorija, bet aš žinau viena, kad politika, kuri žiūri į tai, ko nori rinkėjai tik taip, kaip jie sako, kad nori – ji visada pasmerkta būti žiūrinti atgal ir stumdytis tarp išsakytų lūkesčių.

Tuo tarpu autentiška politika, pagrįsta labai aiškiomis idėjomis ir aiškiais principais – ji gali vesti į priekį, rinkėjams to irgi reikia. Nenoriu sakyti banalaus pavyzdžio, bet S. Džobsas „Iphone“ irgi nebūtų sukūręs, jeigu būtų visada klausęs vartotojų, ko jiems reikia.

Visi kiti klausia. Tai šiuo atveju, nors pats turiu ne „Iphone“ telefoną, bet Laisvės partija yra Lietuvos „Iphone“.

– Bet, vis dėlto, reitingai rodo blankoką ateitį. Gal vertėtų apsvarstyti kitokius ateities scenarijus? Pavyzdžiui, sugrįžimą pas liberalus? Liberalų sąjūdžio partija ilgametė, reitinguose sulaukia gerokai daugiau palaikymo nei „laisviečiai“. Į Seimą liberalų atstovai metai iš metų renkami, taip pat ir savivaldoje jų vaidmuo didesnis.

– Nenoriu per daug radikalių pavyzdžių sakyti, bet irgi netrūksta žmonių, kurie iš šalies žiūrint sako, kad Ukraina turėtų susitarti su Rusija. Kodėl? Arba kažkas su kažkuo susitarti. Visada yra autentiškumas ir idėjos – pirmoje vietoje.

O konjunktūra – nenoriu net sakyti, kad antroje vietoje, ji turi likti kažkur toli. Šioje vietoje, žiūrint į Lietuvos politiką, labai svarbu, kad trys partijos susitarė formuojant Vyriausybę, susitarė dėl principų ir šiaip ar taip visai sėkmingai veikia.

Aišku, visada gali būti dar geriau, bet visai sėkmingai veikiama. Tai yra tikrasis susitarimas. Tie tokie pseudosusitarimai, kur pseudoliberalai tariasi su liberalais, kad dabar esame vienis – jie nėra vienis. Tai yra skirtingi dalykai.

Aš nenoriu lįsti į detales. Klausimo apie jungimusis ar skilimus formulavimas yra gerai. Bet atsakymas, man atrodo, yra labai aiškus – nėra tam jokio pagrindo (...).

– Kalbant apie jūsų asmeninę ateitį politinėje arenoje – kai tik paskelbėte, kad nesieksite trečios kadencijos mero poste, atsirado spekuliacijų, kur toliau bus einama, kas veikiama. Dabar šiek tiek aiškėja – vesite Laisvės partijos sąrašą į Vilniaus tarybą. Bet netrukus jau kiti rinkimai – Seimo, prezidento. Atrodytų, neišvengiama, jog dabar pasuksite nacionalinėn politikon.

– Niekada nespjaunu į šulinį, bet planų dabar tokių nėra. Iš tikrųjų, turiu labai įdomių idėjų iš karto po rinkimų – taip jau yra, kad iki kitų rinkimų dar laiko tikrai nemažai. Tikrai turiu įdomių idėjų, ką darysiu. Gal dar įdomesnių idėjų atsiras. Vedu Laisvės partijos sąrašą į tarybą.

Taryboje darbas yra iš esmės visuomeniniais pagrindais. Natūralu, kad kitų veiklų turėsiu. Kol kas dar per anksti apie tai kalbėti...

– Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė yra užsiminusi, kad būtumėte „puikus prezidentas“.

– Labai ačiū jai. Bet žmonės man sako labai daug dalykų – būna, kurie sako pastabas, jiems padėkoju ir nuryju karčią piliulę. Būna, kurie dėkoja ir labai malonu, kad taip mato. Visokių dalykų žmonės sako, bet kol kas tai nėra tokių planų ar dėlionių, per anksti apie tai kalbėti.

– O kaip tada dėl partinių titulų? Gal svarstote apie Laisvės partijos pirmininko postą? Čia, matyt, jau realiau planuoti galima.

– Vienas iš iššūkių žmonėms, kurie kažkada tampa vadovais – o aš vadovo darbą pradėjau prieš daugiau kaip 20 metų – yra klausimas, ar yra kelias atgal, būti nebevadovaujančioje pozicijoje. Tai aš tikrai labai džiaugiuosi būdamas Aušrinės pirmuoju pavaduotoju.

Ir tikrai, ačiū Dievui, atrodo, kad pavyksta. Nėra kažkokios intencijos vairuoti nuo galinės sėdynės. Tikrai šiuo atveju labai džiaugiuosi būdamas palaikymu Aušrinei. Ta situacija man asmeniškai yra komfortiška ta prasme, kad leidžia pasiekti tikslą, matau tame prasmę.

Labai tikiuosi, kad po rinkimų ir su Vilniaus meru galėsiu tokioje pačioje pozicijoje būti – kad galėsiu jam būti atrama. Kaip ir dabar, rinkimuose. Mane ta pozicija tenkina.

– Bet jeigu partija išreikštų palaikymą? Jeigu pasakytų, kad kaip ir savivaldybei, taip ir partijai reikia persikrauti, reikia naujo pirmininko?

– Šnekų, pasakymų visą laiką yra visokių. Turbūt keista, kai žmonės sako ne, niekad negirdėjau, negalvojau, nesvarsčiau. Aišku, kad girdėjau, galvojau, svarsčiau. Bet tokių planų, tokio poreikio nematau dabar.

Man atrodo, kad Aušrinė puikiai atlieka šias pareigas, nepaisant to, kad našta jai yra labai didelė. (...) Ji yra apsigimęs lyderis iš prigimties ir puikiai save realizuoja, dar labiau stiprėja ir auga – kaip ir visa partija. Tad persikrovimo poreikio šiandien nematau.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder