Lietuvių kalba nebėra reikalingiausia

Šie skaičiai ne iš galvos paimti: Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros kolektyvinė monografija „Sociolingvistinė Lietuvos panorama. Gyventojų kalbinės nuostatos ir kalbinis elgesys" parodė, kad lietuvių požiūris į gimtąją kalbą per pastarąjį dešimtmetį ryškiai pasikeitė. Dar 2010 m. 66,43 proc. mūsų šalies gyventojų manė, kad lietuvių kalba yra pati reikalingiausia, o 2020-aisiais, po dešimties metų, taip temanė vos 25 proc. gyventojų.

To galima buvo tikėtis.

Daug vandens nutekėjo nuo tų dienų, kai LSSR Aukščiausioji Taryba 1988 lapkričio 18 dieną po 48 metų pertraukos pripažino lietuvių kalbą valstybine. Jos rūpestį gimtąja kalba rodė ir 1990 metais įsteigtos kalbos priežiūros institucijos - Valstybinė lietuvių kalbos komisija bei valstybinė lietuvių kalbos inspekcija, kurių pagrindinė funkcija ir buvo saugoti valstybinės lietuvių kalbos statusą. Deja, 2022 m. sausio 18 - ąją, kai Seimas 82 balsais raštvedyboje įteisino „q,w,x" raides, galima laikyti valstybinės kalbos išdavyste, arba kalbos išvalstybinimo pradžia.

Mūsų dienomis tiek valdančiųjų, tiek vadinamojo elito sluoksniuose vis labiau įsigali atsainus požiūris į lietuvių kalbą, puoselėjamos viltys ir telkiamos pajėgos toliau keisti pavardžių sudarymo tvarką, naikinti kalbos priežiūros įstaigas ir leisti kalbai tekėti sava vaga, sumoderninti konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos įstatymą ir pan.

Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkas dr.Audrius Valotka, drįstantis priminti įstatymą tiek lenkų, tiek ukrainiečių atžvilgiu susilaukia kritikos net iš aukščiausios valdžios ir patiria išpuolį po išpuolio iš progresyvių intelektualų. Dar ir dabar internete negęsta rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės sukeltos aistros dėl neva kalbos tvarkytojų daromo spaudimo meno kūrėjams.

Mūsų tapatybės šerdis

Sukakties išvakarėse Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas A.Valotka pakvietė į diskusiją „(Ne) reikalinga lietuvių kalba". „Mano širdį labai sugylė tyrimų duomenys, kad lietuvių požiūris į gimtąją kalbą per pastarąjį dešimtmetį esmingai pasikeitė, - , sakė jis, - kas vyksta su mūsų požiūriu į lietuvių kalbą? Ar lietuvių kalba nėra mūsų tapatybės šerdis, ar pilietiškumas ir lietuvių kalbos reikalingumas yra nesuderinami dalykai?"

Diskusijoje dalyvavusios prof. Jolantos Zabarskaitės nuomone, dramatiška situacija, bet ne dramatiškas pokytis. Turime susigyventi, anot jos, kad bus vartojama ir lietuvių, ir anglų kalbos, savo dėmesį nukreipdami į vaikus, į mokyklas, nes lietuvių kalbai įžengus į skaitmeninę erdvę didžiausias mūsų rūpestis turėtų būti patrauklus, konkurencingas, kitakalbiam nenusileidžiantis turinys.

Viena iš monografijos autorių prof. Meilutė Ramonienė patikino, kad žmonėms įdomu ir svarbu kalba, tačiau situacija greitai keičiasi, ją reikėtų tyrinėti iš naujo. Kalbinių nuostatų analizė rodo, kad anglų kalba matoma kaip reikalingiausia šiuolaikiniam žmogui, ji siejama su platesnėmis karjeros ir kitomis galimybėmis, laisve, šiuolaikiškumu ir pan.

Lyginant kalbines nuostatas su ankstesniais tyrimais akivaizdu, kad globalėjančioje Lietuvoje utilitarinė nuostata anglų kalbos atžvilgiu stiprėja, ši kalba matoma ne kaip grėsmė, o tarptautinės komunikacijos priemonė. Kas kita - emocinis komponentas. Su anglų kalba jokių grupių Lietuvos gyventojai emociškai savęs visiškai nesieja. 2020 metų apklausoje 58 proc. gyventojų lietuvių kalbą laiko mieliausia, anglų - tik 2,5proc.

Tiek tos paguodos.

Kiekybė dar ne kokybė

„Prieš kurį laiką viename interviu manęs paklausė, kaip aš matau lietuvių kalbos ateitį, - Kovo 11-osios salėje, Seime vykusiame minėjime kalbėjo televizijos laidų vedėjas Marijus Žiedas, - ir aš atsakiau, kad po 50-100 metų lietuvių kalbos neliks...

Nežinau, gal buvau pavargęs, ar šiaip blogai nusiteikęs, bet šiandien, šioje salėje matydamas jus (salėje buvo daug moksleivių ir gimnazistų- D.Š.), nebesu toks pesimistas.

Nors nesutinku su sakančiais, kad „kalba tai yra gyvas organizmas, ji keičiasi, pažiūrėkit, tiek žmonių, kalbančių lietuvių kalba, dar nėra buvę." Tačiau aš visada galvoju, kad kiekybė - tai dar ne kokybė. Ne. Kaip sakė filosofas Edmundas Berkas, tam, kad įsiviešpatautų blogis, užtenka, kad geri žmonės nieko nedarytų.

Todėl kalbą būtina saugoti, puoselėti, kalbą reikia mylėti.... kalba yra mūsų santykis, kalba yra pagarba kitam. Tai ne tik būdas susikalbėti, bet ir orumas. Kalba rodo, kas mums svarbu, kokie esame žmonės. Jei kalbame bet kaip, tai ir santykis su kitais, net su savimi yra bet koks."

Rinkimės atsakingai

Išsamų pranešimą „ Lietuvių kalba, tauta ir valstybė istorinėje perspektyvoje: ar daug progų švęsti" skaitė istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.

„Kalba, tauta ir valstybė - iš esmės neatskiriamos sąvokos, - be kita ko sakė jis, - Panašiai kaip Kristus ir krikščionybė arba kaip tėvai ir vaikai. Kada šis ryšys pažeidžiamas - civilizacijos nusilpsta. Formaliai žiūrint Lietuvos valstybingumo istorijai šiemet sukako 750 metų, tačiau lietuvių kalbos vieta šioje istorijoje labai kukli. Titulinė tauta, kuri šią valstybę sukūrė ir išplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, istorinėje perspektyvoje per ilgus amžius savo kalbai, deja, nesugebėjo užtikrinti dominuojančių pozicijų.

Tokia padėtis lėmė, kad amžiams bėgant lietuviškas valstybingumas dilo, bluko, o XVIII a. gale ir visai išnyko. Žymia dalimi taip nutiko todėl, kad mūsų valdovai Vilniuje nesuprato paprastos europietiškos tiesos, kad nacionalinė kalba, jos statusas ir vaidmuo valstybėje yra ne mažiau svarbus ir reikšmingas valstybingumo skydas nei patrankos, muškietos ar sunkioji kavalerija."

Tai, kad lietuviai viduramžiais nesukūrė savo tikros lietuviškos imperijos, jo nuomone, kalta buvo ne valstybės teritorija ir ne kaimynai, ir ne prasti ginklai, o lietuvių elitas, lietuvių kalbą ilgus šimtmečius palikęs be lietuviškos abėcėlės. Anot jo, tauta be abėcėlės ir lietuviškų poterių negalėjo kultūriškai užkariauti erdvių iki Juodosios jūros.

„XVI a. svetimomis kalbomis rašydami Statutus ir Lietuvos Metriką lietuviai siekė būti modernūs. Panašiai kaip šiandien rašydami iškabas, trumpindami savo pavardes ar atsisakydami jų sisteminio unikalumo.

Britų premjeras Vinstonas Čerčilis yra pasakęs, kad „kvailybė kaip kraujo grupė: su ja gimstame ir jokie universitetai nepajėgūs jos įveikti". Tačiau modernybė nėra nei kvailybė, nei kraujo grupė. Ji nereikalauja iš mūsų atsisakyti gimtosios kalbos. Net jei gyvename demokratinėje valstybėje ir turime laisvą valią rinktis. Rinkimės atsakingai".

Panašu, kad mūsų elitas jau pasirinko.