Kovą rajono keliuose pavojingai migruoja varlės

Skaitytojai nėra abejingi

Į redakciją paskambinusi salantiškė Birutė sakė negalinti abejingai žiūrėti, kaip, leidžiantis Kalnalio nuokalne, ant plento pritraiškyta varlių, kitas mato šokuojant per kelią ir pakliūvant tiesiai po automobilių ratais.

„Skauda širdį, matant tokius vaizdus. Pasikalbam su salantiškiais, kurie kasdien važiuoja į darbus, sako – ten migruojančių varlių kelias. Jos iš miškingų vietų, kur žiemojo, šokuoja neršti į Salanto upę. Ir taip kas pavasarį.

Jų žūva daugybė. Nejaugi aplinkosaugininkai negali imtis kažkokių priemonių – galėtų uždėti tinklus, kad varlės neiššoktų į kelią. Galvoju, įsteigta tiek visokių tarnybų, institucijų, yra Salantų regioninis parkas, bet visi abejingi masinėms varlių žūtims“, – piktinosi salantiškė.

Kitas skaitytojas pasidalino nemaloniu pojūčiu, kai, važiuojant į Salantus, stabtelėjo pakelėje su mažamečiu sūnumi, kuris pamatė, kaip pravažiuojantis automobilis sutraiškė vieną šokuojančių varlių.

Šis vaizdas ne tik vaikui sukėlė savotišką šoką, bet ir jam pačiam paliko atgrasių įspūdžių. „Mačiau, kaip priešais važiuojantis automobilis gana pavojingai manevravo, norėdamas aplenkti pulkelį šokuojančių varlių. Sakyčiau, kad – ne išeitis varles apsaugoti, rizikuojant pačiam. Įdomu, ką mano aplinkosaugininkai?“ – teiravosi skaitytojas.

Nuolatiniai varliagyvių maršrutai

Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Antanas Kubilius patikino, kad kas pavasarį, peržiemoję miškuose ar medžių tankmėse, varliagyviai – mūsų kraštuose dažniausiai pievinės ir smailiasnukės varlės – savais keliais traukia į Salanto senvagę – ten, kur drėgna, šlapia ir palankios sąlygos joms išneršti.

Visi varliagyviai yra šaltakraujai, todėl jų aktyvumas labai priklauso nuo oro sąlygų: jeigu orai vėsesni, drėgnesni, lydimi dažno lietaus, kaip yra šį kovą, procesas gali trukti iki mėnesio, jei karštesni – maždaug savaitę. Palankiausios sąlygos, kai lynoja lietus, tvyro rūkas.

Tokiu oru varliagyviai juda savo senųjų neršto vietų pusėn – toks tikslingumas yra labai svarbi, konservatyvi gyvūnų savybė. Jeigu ant kelių matome šokuojančias varles, rupūžes, galime būti tikri, kad jų migracija tomis pat vietomis vykdavo dar tada, kai žmonės nebuvo nutiesę kelių.

Geriausia išeitis – pralaidos

„Kasmetinė varliagyvių migracija yra įprastas reiškinys, tik intensyviuose keliuose, per kuriuos eina jų maršrutas, jų daug žūva.

Mūsų rajone varliagyvių maršrutai į nerštavietes kerta ir gana intensyvią magistralę Palanga–Šiauliai, ties T formos Kartenos ir Alanto gatvės sankryža. Ten varlės iš miškų migruoja į Minijos senvagę“, – kalbėjo A. Kubilius.

Jo žodžiais, yra du būdai apsaugoti varliagyvius per jų migraciją: pastačius apsauginę tvorelę ir surenkant gyvius arba įrengus pralaidas po kelių apačia, o tai yra papildomos lėšos kelių renovaciją atliekančiai Lietuvos automobilių kelių direkcijai. „Esame bandę spręsti situaciją ties Kartena, tačiau tai nėra taip paprasta“, – paaiškino ekologas.

Jis sakė įvertinsiąs šiųmetinę situaciją kelyje ties Kalnaliu, tačiau mano, kad ji nėra kritiška ar kažkuo išskirtinė negu ankstesniais metais.

Būtina suspėti išneršti

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos duomenimis, kasmet keliuose žūva dešimtys tūkstančių varlių. Varliagyvių nerštas – labai atsakingas laikas ir vairuotojams, kada jie privalo būti labiau atidūs, žvelgdami į kelią.

Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4–5 metų varlės naktimis, kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų, energingai šokuoja ir skuba. Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia.

Anksčiausiai neršti pradeda pievinės varlės, kurios susiporuoja jau keliaudamos į nerštavietes ir, esant apie 10 laipsnių temperatūrai, jos išneršia apie 1 tūkst. ikrelių.

Po savaitės varlės palieka nerštavietes ir į jas sugrįžta tik kitą pavasarį. Į nerštavietes vėliau keliauja smailiasnukės varlės, kurių patinėliai ilgai kvarks, pakeis spalvą (bus šviesiai melsvi), o po to atkeliaus patelės ir prasidės nerštas. Paprastosios rupūžės taip pat keliauja labai anksti, į neršto vietas iš žiemaviečių sausumoje šliaužia ir tritonai.

---

Aplinkos ministro patarėjo, įžymaus šalies gamtininko tyrinėtojo Mariaus Čepulio komentaras:

– Keliuose žūstančios varlės yra dar vienas įrodymas, kiek stipriai žmogus savo veikla yra įsikišęs į ekosistemą, ją sudarkęs: savo patogumui tiesiant kelius, niekam nerūpėjo, kad jie kerta gyvūnų išmintus migracijos takus.

Dabar gi tveriame tvoras palei kelius, kad patys apsisaugotume nuo stambiųjų miško žvėrių, o smulkieji gyvūnai žūva po ratais. Nors visos gyvūnų rūšys ekosistemoje yra svarbios, dabar pievų ir miškų išsaugojimas yra prioritetinis valstybės reikalas.

Kita vertus, jeigu ir užtversi kelią varliagyviams, jie nebegalės pasiekti nerštaviečių , ir tai yra bėda. Finansiškai brangiausia išeitis – pralaidos, tačiau jos būtinos tose vietose, kur telkiasi masiška varlių populiacija ir jai kyla pavojus.

Tuomet reikėtų, kad mokslininkai įvertintų situaciją ir tartųsi su Lietuvos automobilių kelių direkcija dėl inžinerinių įrenginių pastatymo.

O įprastoje situacijoje aktyvesni galėtų būti patys gamtos mėgėjai savanoriai: galėtų kibirais surinkti ir perkelti varles į kitą kelio pusę, kur jos sėkmingai nušokuotų nerštaviečių link.