Ilgametė pedagogė: „Mokytojai ne iš godumo streikuoja“

Mato Slančiausko progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Alina Jonaitienė buvo tarp tų mokytojų, kurie dalyvavo įspėjamajame streike. A. Jonaitienė keturis dešimtmečius dirba mokytoja ir sutiko pasidalyti nuomone, kodėl mokytojų kantrybės taurė yra perpildyta.

„Ne dėl savęs ėjau į įspėjamąjį streiką. Dėl švietimo sistemos ydų, dėl jaunų mokytojų stygiaus mokyklose“, – teigia mokytoja.

Daug neteisybės įžvelgia

Po įspėjamojo streiko vienas sostinės politinio elito veikėjas, finansų ministrės vyras mokytojus išvadino ištižėliais, komuniagomis, broileriais. Atsiprašė, bet jo žodžių sukelta reakcija viešoje erdvėje nenutyla.

„Labai skaudu, kai mus įžeidinėja, – sako A. Jonaitienė. – Gal žmonėms iš šalies atrodo, kad mes godūs pinigų? Bet iš tiesų yra labai daug neteisybės švietimo sistemoje. Daug užslėptų nuo visuomenės dalykų, kurie turėtų visiems rūpėti.

Pavyzdžiui, švietimo sistemoje nemenka dalis lėšų byra švietimo biurokratams, klerkams.

„Pinigų lyg ir yra švietimo sistemoje, bet jie atitenka ne mokytojams, o įvairioms įstaigoms, kurios susikūrusios šalia švietimo ministerijos ir neva yra labai reikalingos, o jų skaičiuojama per dešimtį, – sako mokytoja. – Iš tiesų tų visų įstaigų išlaikymas reikalauja daug lėšų, o juk visą tą darbą galėtų atlikti pati ministerija. Daugelį darbų, pavyzdžiui, užduotis egzaminams rengia mokytojai, egzaminų darbus taip pat tikrina mokytojai. Pernelyg gausus švietimo sistemą aptarnaujančių asmenų skaičius kelia švietimo kaštus, o ir pats ugdymas darosi komercializuotas. Mokytojas toje sistemoje tik menkas sraigtelis, kuriuo manipuliuojama.

Skaudžiausia ji įvardija „išpūsto etato problemą, kurios visuomenė nelabai ir supranta. O patys mokytojai su etatų įvedimu buvo tiesiog apgauti.

„Etatai buvo išdidinti nuo 18 valandų iki 24 kontaktinių valandų per savaitę to nė neįvardijant, – pabrėžia A. Jonaitienė. – Tiesiai šviesiai apie tai nėra niekur parašyta, bet jei turi mažiau nei 24 kontaktines pamokas, etatas nesusidaro. Vienur direktoriai, kad etatas susidarytų, valandų prideda iš visuomeninės veiklos valandų – iš vadinamosios trečios kišenės. Prideda, jeigu turi iš ko pridėti.

„Jeigu mokykla nėra didelė, kaip dažniausiai yra provincijose, niekaip nesusidaro tos 24 kontaktinės valandos, – teigia lituanistė, palygindama, jog pati turi tik 20 kontaktinių valandų arba 86 proc. etato. – Taip išeina, kad mes visi tik pusiau dirbantys – alga maža ir toli gražu nesiekia vidutinės algos. O sako, kad mūsų algos jau per ateinančius 2024 metus sudarys 130 proc. vidutinės algos. Mums tik svajoti apie tokią algą.

Šalyje vidutinė alga ant popieriaus dabar sudaro 2001 eurą, o į rankas – 1460 eurų. Mokytojo atlyginimas, jeigu neturi viso etato, tik apie 1000 eurų į rankas.

„Kadangi neturiu pilno etato, vadinasi, dirbu tik 86 procentais, o iš tiesų tiek, kad galva nuo darbo sukasi, – sako A. Jonaitienė. – Jeigu dirbi sąžiningai, tai daug laiko užima sąsiuvinių taisymas, pasirengimas pamokoms, dienyno pildymas – nepaliksi visko savieigai. O rašto darbų taisymui skiriama labai mažai laiko etate, ir taip išeina, kad tuos darbus dirbame beveik už dyką.

Todėl profsąjungos ir reikalauja nustatyti etato dydį iki 18 kontaktinių valandų.

Dar viena problema ji įvardija įtraukųjį ugdymą. Ateina į bendrojo lavinimo mokyklas vaikai, turintys labai didelių specialiųjų poreikių. Mokytis jie turi didelėse klasėse, o mokytojų padėjėjų nėra arba yra nepakankamai.

„Kai mokytojas klasėje dirba su 25 mokiniais ar 30 mokinių, tarp kurių yra ir specialiųjų poreikių vaikų, o mokytojas dirba be padėjėjo, mokymo kokybė, aišku, smunka, – neslepia mokytoja. – Atsakomybė tenka mokytojui, nors pati sistema neparuošta įtraukiajam ugdymui. Iki šiol nieko konkretaus negirdime nei apie klasių mažinimą, nei apie mokytojų padėjėjų etatus. Mūsų mokykloje mokytojų padėjėjai atsirado tik Savivaldybės dėka. Bet taip yra toli gražu ne visur.

„Pamokoje kiekvieną vaiką turi matyti, su kiekvienu dirbti, nes kitaip rezultato nebus, pareini išvargęs, o turi ir taisyti sąsiuvinius, ir rengtis rytdienos pamokoms ir savišvietai laiko skirti. O dar tenka pasukti galvą, kaip sudominti mokinius. Užtat jauni mokytojai ir palieka mokyklas, nes nepakelia tokio krūvio – teigia A. Jonaitienė.

Nenorima matyti problemų

Mokytoja kritiškai reaguoja į diskusijas, kad kone visos problemos išsprendžiamos mokyklų tinklą optimizavus, į tai stumiamos savivaldybės kaip mokyklų steigėjos.

„Kai sako, kad mokyklų tinklą pertvarkykite, tai reiškia uždarykite mokyklas, suvarykite vaikus į kelias likusias ir mokytojai turės darbo krūvius. Bet vaikai, kas rytą vežiojami autobusu į mokyklas, tik labiau nutolsta nuo savo namų, šeimos. Jau ir taip mūsų rajone mokyklų palikę nedaug, vaikų turime, kiek turime, rajonas nuošalus, jauniems žmonėms pajamas užsitikrinti sunku, jaunų šeimų mažai, mažai ir vaikų – viskas yra susiję.

„Valdžia visai ne į tą pusę žiūri. Tiesiog nemyli, nevertina mokytojų ir nenori matyti problemų. Ar blogai vaikams ir tėvams – mažesnės klasės? Bet Vilniuje mokyklos perpildytos, reikės mokyklas statyti ir apie tai niekas nenori net galvoti. Jiems lengviau palikti prikimštas mokinių klases, o ne ieškoti sprendimų.

„Keturiasdešimt metų šį rudenį sueina, kai dirbu mokykloje, aš žinau, kad sau jau nieko neišsikovosiu – man jau per vėlu, neįvyks pokyčiai taip greitai, – mano mokytoja. – Prieš ketverius metus mokytojai net pro ministerijos langus lipo, visaip kovojo. Ir kuo viskas pasibaigė? Visišku nieku – vėl reikia eiti į streiką. Dabar siūlo, jog nuo sausio kels atlyginimus 10 proc., tai tiesiog pasityčiojimas, tas pakėlimas toks minimalus, kad infliacija jį gražiai suvalgys. Užtat profsąjungos ir nesutinka streiko stabdyti.

„Kodėl aš ryžausi įspėjamajame streike dalyvauti? Todėl, kad situacija švietime negerėja, kad mokytojų trūksta, o ypač norisi, kad jauni mokytojai ateitų į mokyklą. Mums reikia pamainos. Aš išeisiu, o kas į mano vietą ateis mokyti vaikų? Nėra lituanistų jaunų mokytojų, ar kitas pensininkas mane keis? – retoriškai klausia A. Jonaitienė.

„Gerąja linkme einame mokyklas renovuodami. Materialinė bazė gerėja ir šiuolaikiškų mokymo priemonių perkama. Bet yra ir kita pusė – nematome tų, kurie dirba mokykloje. Todėl mokytojai tokie pervargę, perdegę ir traukiasi iš mokyklos.

„Per įspėjamąjį streiką mes gavome dėmesio – nors tiek, – sako ji. – Meras su mumis buvo susitikęs, žodžiais išreiškė palaikymą. Tik realiai to palaikymo nelabai jaučiame, galbūt baiminamasi, kad mūsų protestas nukreiptas prieš vietos savivaldą, mokyklą. Tai noriu pabrėžti, kad tai ne Joniškio, o visos Lietuvos problema. Gaila, kai nenorima suprasti, jog mokytojai yra teisūs.