Ignas Vėgėlė aštriai kritikuoja Gabrielių Landsbergį dėl Kinijos ir Taivano: ta „vertibinė“ politika patyrė absoliutų fiasko

Dabartinių valdančiųjų sprendimas leisti atidaryti Taivano atstovybę, nors daugelyje valstybių tokios atstovybės vadinamos Taipėjaus miesto vardu, prieš kelerius metus stipriai supykdė Kiniją ir įvėlė Lietuvą į ekonominį karą su šia supervalstybe. Praėjus keleriems metams, situacija išlieka nevienareikšmiška – viena vertus, tiek ES žiniasklaidoje, tiek ir Lietuvoje kalbama, kad Lietuva šiame kare įveikė Kiniją. Kita vertus, daug klausimų ir abejonių sukėlė G. Landsbergio nenoras lapkričio pradžioje susitikti su Taivano užsienio reikalų ministru Josephu Wu ir aiškinimas, esą Lietuva su Taivanu neturi diplomatinių santykių, deramasi su Kinija dėl abipusių santykių normalizavimo, o Lietuva dar ir palaiko „Vienos Kinijos politiką“.

Pastarieji G. Landsbergio pareiškimai interpretuojami įvairiai: vieni aiškina, kad ministras nieko naujo nepasakė, tačiau gajesnė nuomonė, kad konservatorių lyderis atsitraukia nuo ankstesnės politikos, pamatęs, jog pastaroji neduoda norimų rezultatų.

Laidoje „Alfa.lt savaitės interviu“ lankęsis teisininkas I. Vėgėlė šiuo požiūriu – itin kritiškas: pasak apie kandidatavimą į prezidentus paskelbusio advokato, Lietuvos valdantieji visiškai nepaskaičiavo, kas gali laukti Lietuvos leidžiant atidaryti Taivano atstovybę, todėl Lietuva patyrė itin didelę žalą, o atsakingų už tai nėra ir nebus.

„Prieš darant sprendimą dėl Taivano ar Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje pirma, ką reikia padaryti, įvertinti galimas tokio sprendimo pasekmes. Mano sprendimu, jos buvo neįvertintos arba įvertintos absoliučiai netinkamai. Mes patyrėme konkrečią žalą. Prezidentas turi galią pareikalauti, kad būtų sudaryta darbo grupė, arba ištirti, kokia tai yra žala, ir konkrečiai ant stalo ponui užsienio reikalų ministrui padėti ir sakyti – štai tokią sukūrėte žalą, kas už tą žalą atsakys?“ – sako I. Vėgėlė.

Anot į politiką patraukusio teisininko, nors su Taivanu Lietuva ir užmezgė glaudesnius ryšius, toks bendradarbiavimas neatperka praradimų, kilusių dėl Kinijos nepasitenkinimo. Kitas dalykas – pasak I. Vėgėlės, lygiai taip pat glaudesnius santykius su Taivanu Lietuva būtų užmezgusi ir tuomet, jei atidarytą atstovybę būtų leidusi pavadinti ne Taivano, o Taipėjaus vardu.

„Jeigu visoje Europoje ir visame pasaulyje nėra Taivano atstovybės atidaromos, o mes tai padarome, tai logiška, kad tai gali sukelti riziką. Tai pirma, ką reikia padaryti, tai pasikalbėti su ta valstybe, su tos valstybės diplomatiniais atstovais, kokią tai neša riziką, o ne laukti, kas po to atsitiks.

Mes sukėlėme didžiulę žalą verslui, atidarydami taivaniečių atstovybę čia, pavadindami pradžiai Taivano. Jeigu mes būtumę elgęsi, kaip elgėsi kitos Vakarų valstybės, Taipėjaus atstovybę atidarę, nebūtų jokių konfliktų su Kinija, mes pasiektume panašų rezultatą.

Dabar mes išsišokome, išsišokdami susipykome su Kinija, viena didžiausių pasaulio ekonomikų. Maža to, kad mes turime konfliktinį kaimyną visiškai šalia, dar mes turime konfliktą su Kinija“, – teigia I. Vėgėlė.

Nors didžiausi Vokietijos dienraščiai pastarosiomis dienomis rašė, kad Lietuva – „beprotiška šalis“, kuri nugalėjo Kiniją, o iš Lietuvos užsienio politikos turėtų mokytis Vokietija, teisininkas šiuo atžvilgiu taip pat kritiškas.

„O kas ką įveikė, pasakykit, kai pas mus atvyko taivaniečių atstovai ir su jais nesusitiko net pats užsienio reikalų ministras, kuris buvo pradininkas visos šios idėjos? Jis net nedrįso susitikti su jais oficialiai. Tai kas ką nugalėjo?

Ta „vertibinė“ politika patyrė absoliutų fiasko po to, kai čia atvažiavo Taivano atstovai, ir užsienio reikalų ministras pripažino ir garsiai pareiškė, kad jis palaiko vienos Kinijos politiką. Per poros metų terminą mes nuo vienos pusės pereiname į kitą. Mes negalime taip eksperimentuoti – mes per maža valstybė ir turime per mažai resursų“, – teigia I. Vėgėlė.