Galimu KGB informatoriumi Sąjūdyje įvardintas Vytautas Radžvilas įvertino Vytauto Landsbergio ėjimą: pažįstamas braižas

Skandalas kilo ne tik dėl to, kad du daugiau ar mažiau žinomi veikėjai buvo įvardinti kaip galimi KGB informatoriai (kas, žinoma, nedaro jiems garbės), bet ir dėl kitų aplinkybių – kilo klausimų, kam V. Landsbergiui būtent dabar prireikė iškelti į viešumą KGB dokumentų fragmentus, nors pastarieji ir su jais susijusi istorija, rodos, buvo užverta jau prieš nemažai metų?

Ir koks buvo V. Landsbergio tikslas – ar jo apskritai nebuvo, o gal, kaip kai kurie įvardijo, konservatorių patriarchas pajuto, kad konservatyvias pažiūras deklaruojantis „Nacionalinis susivienijimas“ ėmė kelti pavojų patiems konservatoriams, kuriuos darosi vis lengviau kaltinti tuo, jog išsižadama konservatyvių pažiūrų?

Gynybos apžvalgininkas Audrius Bačiulis viešai pastebėjo, kad V. Landsbergio šiomis dienomis vėl prikelta istorija buvo buvo išviešinta ir plačiai aptarta dar „ant popieriaus spausdintų laikraščių laikais“, o pats KGB dokumentas tinklapyje kgbveikla.lt paskelbtas 2012 metais, taigi profesorius nieko naujo iš esmės nepaskelbė, tik sujudino seną istoriją.

Be to, anot A. Bačiulio, nors V. Landsbergis kelia klausimą, kas galėjo būti KGB informatorius Sąjūdyje, pats profesorius nutylėjo dalį cituojamo KGB dokumento, iš kurios akivaizdu, kad V. Landsbergis negali nežinoti, kas yra šis informatorius – pats kreipėsi į jį su prašymu pasmerkti Terlecką, todėl turėtų prisiminti, kas yra šis asmuo.

V. LANDSBERGIO ĮRAŠAS FEISBUKE VIRSTA BOMBA: KOKIU TIKSLU PRABILTA APIE BUVUSĮ KGB INFORMATORIŲ?

V. Landsbergis anksčiau šią savaitę Alfa.lt lakoniškai pakomentavo ne vienam kilusius klausimus. Pasak profesoriaus, viešojoje erdvėje pasklidusi informacija apie tai, jog jis žino, kas buvo KGB informatorius, nes asmeniškai prašė jo paslaugos, yra spėlionė ir insinuacija.

V. Landsbergis taip pat teigė, kad pastarąjį įrašą paskelbė ne dėl politinių sumetimų. „Tai nesusiję su Seimo rinkimais. Publikacija nėra informacija apie informatorių, o apie laikotarpį ir daugelį dalykų, kurie turėtų būti svarbūs istorikams“, – teigė profesorius.

Tuo tarpu V. Radžvilas portalui teigė, kad šioje istorijoje įžvelgia ir teigiamų aspektų. „Tai tapo proga pakalbėti su juo viešai, nors norėčiau asmeniškai, apie dalykus, kuriuos norėjau aptarti jau 30 metų. Aš esu įsitikinęs, kad V. Landsbergio nuopelnai turi būti deramai įvertinti, bet paskelbdamas šį įrašą jis padarė tai, kas buvo daroma sovietmečio teroro laikais – jis sukūrė vadinamąjį Lietuvos valstybingumo priešų sąrašą“, – teigė politikas.

Braižas pažįstamas

Alfa.lt susisiekus su V. Radžvilu, pastarasis teigė, kad toks V. Landsbergio poelgis jam yra „pažįstamas braižas“, o pats įrašas tikrai nėra tik atsitiktinumas.

„Šis įrašas padarytas ne atsitiktinai. Profesorius, tai yra V. Landsbergis, turi pagrindo nerimauti dėl savo partijos perspektyvų ir lėtai, bet užtikrintai augančio „Nacionalinio susivienijimo“ populiarumo, todėl jis paskleidė įrašą, remdamasis seniai žinomu dokumentu. Šis įrašas, deja, yra man jau 30 metų, tai yra, nuo Sąjūdžio laikų, pažįstamas V. Landsbergio braižas“, – teigė V. Radžvilas.

Vytautas Radžvilas. / Fotobankas

Anot politiko, V. Landsbergis savo įraše pateikė melagingų detalių, o tokio įrašo tikslas galėjo būti ir bandymas susieti jį patį su dabar prieštaringai vertinamu buvusiu Sąjūdžio veikėju Arvydu Juozaičiu.

„Žvelgiant į įrašo visumą, akivaizdžiai matyti, kad jame yra sukonstruota tariama sąmokslininkų prieš Lietuvos valstybę grupė, tais laikais norėjusi pakenkti jo vadovaujamai laisvės kovai. Įraše yra nauja liberali sąjūdžio vadovybė ir minimi 2 žmonės – Arvydas Juozaitis ir aš.

Įspūdžiui sustiprinti įrašas pavadintas „Sąjūdis be vairo“. Iš tikrųjų, Sąjūdis buvo kuo puikiausiai vairuojamas, mat, atkūrus nepriklausomybę, 1990 metų balandžio 22 dieną, įvyko antrasis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame buvo išrinkta nauja vadovybė, taip pat ir Seimo taryba.

Aš buvau tarybos pirmininko Juozo Tumelio vienas iš dviejų pavaduotojų.

Pirmoji netiesa arba atviras melas yra minima Arvydo Juozaičio pavardė – po savo straipsnio „Istorinė klaida“ jis faktiškai pasitraukė iš Sąjūdžio ir jo veikloje nedalyvavo, o ką jau kalbėti apie priklausymą Sąjūdžio vadovybei.

Šiuo atveju V. Landsbergis apeliuoja į savą rinkėjų ar simpatikų dalį, kuri iki šiol neužmiršo minėto straipsnio, ir dirbtinai mini Arvydą Juozaitį, stengdamasis jeigu ne sutapatinti, tai bent jau suplakti mane su juo.

Šiaip tai vadinama klastote“, – teigė V. Radžvilas.

Niekada neskambino

Politiko teigimu, V. Landsbergio teiginius galima paneigti bent keliais argumentais – pirma, V. Radžvilas, kaip teigė, atkūrus priklausomybę ilgus mėnesius nesirodydavo Sąjūdžio posėdžiuose, antra, V. Landsbergis esą išsidavė, jog žino, kad jis nėra KGB informatorius, nes niekada jam neskambino.

„Žinoma, neįmanoma be šypsenos ar net garsaus juoko skaityti ir tokio informatoriaus pranešime esančio teiginio, kad V. Landsbergis kreipėsi į tą šaltinį, prašydamas sutramdyti Antaną Terlecką.

V. Landsbergio įraše šis epizodas iš agentūrinio pranešimo yra kruopščiai panaikintas. Jis lengvai galėjo išspręsti kilusias abejones tiesios paskambinęs ir paklausęs, ar kartais aš nesu tas mįslingasis „R“, kurio jis prašė tramdyti Antaną Terlecką.

Ką tuo noriu pasakyti, V. Landsbergis be abejo puikiai žino, kad man niekada neskambino ir nieko neprašė. Mūsų santykiai visada buvo korektiški, bet tikrai ne tokie, kad jis būtų drįsęs manęs ko nors panašaus paprašyti. Jis tiesiog išsidavė, kad žino, kas yra pranešime minimas asmuo.

Vytautas Landsbergis. / Paulius Peleckis/BNS

Ir, be abejo, yra ir kiti aspektai. Atkūrus nepriklausomybę, nei Aukščiausioje taryboje, nei ministrų taryboje aš nebūdavau ištisus mėnesius, ir nei dėl savo statuso, nei dėl kompetencijos, tiesiog negalėjau būti kviestas į tokio pobūdžio pasitarimus.

Taigi, V. Landsbergis nori sukurti įspūdį, kad buvo Sąjūdžio taryboje neegzistavusi grupelė, kuri rėmė Kazimieros Prunskienės tariamai antivalstybinę politiką ir net buvo slapti buvusio kompartijos, pasivadinusios demokratine darbo partija, šalininkai.

Taigi, šitie kaltinimai, be abejo, yra net nesvarstytini.

Bet iš tikrųjų, V. Landsbergio įrašas turi milžinišką svarbą, nes jis iškelia fundamentalias Lietuvos problemas. Pirmoji, tai Lietuvos ir konkrečiai Sąjūdžio istorijos aprašymo klausimas.

Net nepatyręs skaitytojas nesuprastų ir lengvai patikėtų, kad agentūriniame pranešime minimas šaltinis, nesvarbu, kas jis būtų, nebuvo joks Lietuvos išdavikas. O taip yra dėl vienos priežasties.

Kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, kitą dieną Vytautas Landsbergis nusiuntė laišką Michailui Gorbačiovui, kuriuo informavo apie įvykusį faktą.

Tačiau laiškas prasidėjo kreipiniu „vaša privaschoditelstvo (jūsų prakilnybe/ekscelencija – Alfa.lt)“.

Turbūt ir šiandien ne daug kas supranta, kad toks kreipinys buvo neregėto masto provokacija, kuri faktiškai sukūrė Lietuvai milžinišką problemą.

Nebuvo būtina ir net nederėjo kreiptis, kaip buvo įprasta Sovietų Sąjungoje „draugas, SSR prezidente“ arba „generalinis sekretoriau“, tačiau diplomatinis protokolas vis dėlto reikalauja atsižvelgti į kontekstą ir buvo galima parašyti, pavyzdžiui, bent jau „pone SSR prezidente“ arba „gerbiamas SSR prezidente“, – sakė V. Radžvilas.

Megztųjų berečių atėjimas

Pasak šiuo metu aktyvioje politikoje veikiančio profesoriaus, svarbu žinoti ir kai kuriuos to laikmečio niuansus, susijusius su Sąjūdžio veikla. V. Radžvilo teigimu, vienu metu V. Landsbergis turėjo itin stiprią kontrolę Sąjūdžio viduje, buvo absoliučiai nekritikuojamas, todėl Sąjūdžio veikėjų nuomonės išsiskyrė, bent jis pats dėl to pasitraukė iš Sąjūdžio tarybos.

„Kiti dalykai, kurie krenta į akis, yra štai kokie.

Teigiama, kad šita naujoji liberali vadovybė esmingai veikė politinį procesą Lietuvoje. Galiu pasakyti tiek, kad visą šitą naująją Sąjūdžio tarybą sudarė beveik vien Vytautui Landsbergiui asmeniškai lojalūs ir, kalbant tiesiai, jo veiksmus visiškai nekritiškai vertinę šalininkai.

Aš pats puikiai sutariau su Sąjūdžio vadovu Juozu Tumeliu ir kitu pavaduotoju, kurie suprato, kad antroji Sąjūdžio taryba iš esmės skiriasi nuo pirmosios. Antrojoje taryboje buvo dar keli pirmosios tarybos nariai, iškilūs inteligentai, buvo padorių ir garbingų Landsbergio remėjų, bet joje atsirado kategorija žmonių, kurie tais laikais buvo vadinami megztosiomis beretėmis.

Tai buvo žmonės, kurie faktiškai terorizuodavo, moraliai ir psichologiškai, visus, aklai nepritarusius Sąjūdžio politikai.

Šita moralinio ir psichologinio spaudimo-terorizavimo kampanija faktiškai iš Sąjūdžio išstūmė jo branduolį – iškiliausius žmonės, kurie tiesiog neatsilaikė būti toje siaubingoje atmosferoje.

Aš iš tos tarybos išėjau taip pat, nepaisant gerų santykių su Juozu Tumeliu, supratęs, kad taryboje, kurios posėdžiai neretai vykdavo švelnaus beprotnamio atspalviai, toliau gaišti laiką yra beprasmiška“, – teigė V. Radžvilas.