Ekspertai: aiškinimai, kad mums nereikia pasienio įtvirtinimų – nesąmoningi atsikalbinėjimai

Įtvirtinimų liniją pietrytiniame pasienio su Rusija ruože pirmoji nusprendė statyti Estija. Planuojama įrengti apie 600 betoninių bunkerių. Tą patį ketina daryti Latvija ir bent iš pradžių sumanymą palaikė ir Lietuva, tačiau netrukus Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys išsakė skeptišką nuomonę šiuo klausimu, teigdamas, kad tokios įtvirtinimų linijos nauda yra abejotina, o Lietuvos kariuomenė renkasi manevrinę gynybą vietoje statiškos.

Su Alfa.lt bendravę Lietuvos ir užsienio ekspertai teigė atvirkščiai: turint omenyje, kad agresijos atveju Baltijos šalims reikėtų išsilaikyti, kol ateitų pirmieji sąjungininkų pastiprinimai, visos inžinerinės kliūtys pasienyje yra naudingos, nes padeda laimėti laiko.

Vienas iš pašnekovų abejojo kariuomenės vado žodžių nuoširdumu ir spėjo, kad sprendimą atsisakyti įtvirtinimų priėmė politikai, pabijoję projekto sudėtingumo, o kariuomenės vadas buvo paverstas atpirkimo ožiu.

Buvo, yra ir bus naudinga

„Įtvirtinimų linijos paskirtis paprasta – maksimaliai sumažinti priešo mobilumą, o gal net visiškai sustabdyti jo judėjimą. Linijoje įrengiami atramos taškai, kaip šiuo atveju – bunkeriai, skirti apsaugoti savo karius. Taip pat galima pabrėžti, kad inžinerinės kliūtys paprastai statomos priešui lengvai praeinamose vietovėse, kur nėra natūralių, gamtinių kliūčių. Lietuvai tinkamas pavyzdys būtų lygumos tarp Gusevo (Kaliningrado sritis) ir Marijampolės. Šiame ruože rusai galėtų pulti korpuso pajėgomis, jei Kaliningrade tokias turėtų“, – paaiškino sumanymo esmę Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis.

Taigi, įvertinama konkrečios vietovės sąlygos, priešo puolimo kryptys, savų pajėgų judėjimo maršrutai ir rengiami įtvirtinimai – nuo bunkerių ir prieštankinių griovių iki užvartų miško keliuose. „Gamtinės kliūtys taip pat svarbios ir jų nereikia statyti – svarbu nenaikinti. Nekirskime miškų pasienyje, „nenuskuskime“ plikai Nemuno kranto ties Kaliningradu. Viena kita perkasa miške prie Gudijos sienos, žiūrėk, ir kontrabandininkus sulaikys“, – juokavo G. Ažubalis.

„Estai – šaunuoliai. Nėra ko stebėtis – jie mokosi iš suomių ir neišradinėja dviračio. Būtų keista, jei mes taip nepadarysime“, – svarstė pulkininkas ir pridūrė, kad naudinga būtų ne tik įtvirtinti rytinį pasienį, bet ir imtis atitinkamų veiksmų pavojingiausiuose ruožuose ties Kaliningrado sritimi.

Pasak jo, įtvirtinimų ir kitokių tipų kliūčių įrengimo nauda net negali kelti diskusijų, nes jų paskirtis ir efektas žinomi nuo senų laikų, neprarado aktualumo šiandien ir nepraras ateityje. Baltijos šalių atveju įtvirtinimai skirti ne tik stabdyti priešą pačiame pasienyje, bet ir laimėti laiko, kol laukiame sąjungininkų, kurių atėjimas yra mūsų gynybos pagrindas.

Atsikalbinėjimai

Pulkininkas sarkastiškai atsiliepė apie kariuomenės vadovybės aiškinimus, kad įtvirtinimai didina mūsų gynybos nuspėjamumą. „Pasakysiu diplomatiškai: tai – nesąmonė. Pirmiausia, puolančioji pusė visada turi iniciatyvą ir renkasi, kur, kada ir kaip pulti. Pagrindinės galimo puolimo prieš Lietuvą kryptys yra žinomos ir mums, ir priešui – geografijos neapgausi. Įtvirtinimai rodo ne tavo nuspėjamumą, o pasirengimą puolimui ir ryžtą gintis. Tai – atgrasymo priemonė“, – sakė G. Ažubalis.

Jo nuomone, klausimą dėl nenoro įtvirtinti sieną reikėtų užduoti ne kariškiams, o politikams. „Neabejoju, kad kariuomenėje visi supranta tikrąją reikalų padėtį ir iniciatyvos vertę. Kalbos apie manevrinę gynybą, atgyvenusius įtvirtinimus ir kitką yra nesąmoningos, bet kariuomenė tikriausiai neturi kur dingti, nes politikai ją pavertė atpirkimo ožiu“, – teigė pulkininkas. Anot jo, tikėtina, kad politikai nenori įsivaryti to galvos skausmo, kuris greičiausiai kils, kai teks pradėti derinti įtvirtinimų planus su privačių žemių savininkais, o Rytų Lietuvos atveju galbūt baiminamasi ir konflikto su tautinėmis mažumomis.

„Visos kalbos apie manevravimą, nuspėjamumą ir kitką – tik atsikalbinėjimai, be to, labai nevykę atsikalbinėjimai. Norėčiau pamatyti, kaip mūsiškiai aiškintų generolui Vitalijui Zalužnui apie tai, kokia nenaudinga įtvirtinta gynybos linija ties Charkivu“, – ironizavo Alfa.lt pašnekovas.

Naudinga, net jei žlugtų Rusija

Gynybos analitikas, Azerbaidžano oro pajėgų veteranas Agilis Rustamzade Alfa.lt teigė, kad klausimą reikia svarstyti atsižvelgiant į nuosavus Baltijos šalių karinius pajėgumus ir NATO paramos sudedamąją. „Realistiškai žiūrint, Baltijos šalių pajėgos nesugebėtų sulaikyti daug didesnių Rusijos pajėgų puolimą ilgiau nei savaitę. Vadinasi, reikia kuo daugiau laiko, kad sąjungininkai ateitų jums į pagalbą, todėl visos priemonės, kurios padėtų jums kuo ilgiau sulaikyti priešą pasienyje, būtų labai svarbios ir naudingos“, – sakė analitikas. Jis taip pat pabrėžė, kad Baltijos šalyse jau yra NATO daliniai, kurie galėtų greitai prisidėti prie nacionalinių pajėgų ir sustiprinti priešakines įtvirtintas gynybines linijas.

Kaliningrado pasienis – lengvesnis gynybos ruožas, ir, azerbaidžaniečių analitiko nuomone, turint pakankamą ugnies potencialą mūsų Nemuno pusėje, priešą taip pat galima sulaikyti nukertant lengviausius kelius, pavyzdžiui, susprogdinant tiltus per Nemuną.

Jis atkreipė dėmesį, kad įtvirtintų gynybinių linijų, sustiprintų minų laukais ir kitomis priemonėmis, efektyvumą matome kare Ukrainoje, o būtent šis karas, A. Rustamzade nuomone, lems globalias karo mokslo vystymosi krypti bent jau artimiausius 10–20 metų. „Taip pat pridurčiau, kad jums tikrai nereikėtų apsiriboti vien bunkeriais, o perimti iš ukrainiečių visą gynybinių pozicijų struktūrą, kuri yra skirta gintis būtent nuo rusų armijos, atsižvelgiant į jos taktiką ir ginkluotę“, – patarė Alfa.lt pašnekovas.

Kuo tikrai nereikia kliautis, tai iliuzijomis, kad masyvų smūgį galima sulaikyti vien mobiliomis pėstininkų jėgomis ir pasalomis. „Žmonės, kurie tikisi Baltijos šalyse sustabdyti rusus taip, kaip tai padarė ukrainiečiai, atrėmę iš šiaurės ir šiaurės rytų puolusią Rusijos grupuotę, nesupranta, apie ką kalba. Nepamirškite, kad rusų pajėgos Ukrainoje sutiko panašaus dydžio gynėjų jėgas, kurias dar papildė labai greitai surinkta Teritorinės gynybos savanorių masė. Ukraina išstatė kelis šimtus tūkstančių gynėjų, o kiek galėtų surinkti visos trys Baltijos šalys? Kalbame apie visiškai skirtingus jėgų potencialus“, – perspėjo A. Rustamzade.

„Neabejoju, kad Baltijos šalims būtų naudinga įsirengti pasienio įtvirtinimus dėl įvairių priežasčių. Pagalvokite, niekas nežino, kaip baigsis Ukrainos karas, scenarijų yra daug. Vienas iš tokių scenarijų – centrinės valdžios nusilpimas Rusijoje ir šalies susiskaldymas į didesnius ir mažesnius valstybinius darinius. Kas galėtų užtikrinti, kad jūsų kaimynystėje susikūrusi nauja „valstybė“ nepanorės išplėsti teritorijos silpnais laikomų kaimynų sąskaita?“ – retoriškai klausė ekspertas.

Suveikė ir rusams, ir ukrainiečiams

Ukrainiečių karininkas Viktoras Tregubovas taip pat palaikė gynybinės efektyvumo linijos šalininkų pusę. „Viskas priklauso nuo to, kaip „apsikasi“ ir kaip ten „sėdėsi“. Mūsų karas parodė, kad gerai ir labai tankiai įtvirtintos gynybos pozicijos yra be galo sunkiai pramušamos. Beje, tai pasitvirtino tiek mūsų, tiek ir rusų pusėje. Rusų įtvirtinimai stepėje – vos ne betoniniai miestai ir mūsų puolimas į juos atsirėmė. O rusai jau 2 metus daužo gerai parengtas mūsų pozicijas rytų fronte ir niekaip negali jų pralaužti“, – pasakojo V. Tregubovas.

Anot jo, Baltijos šalims aktualus kitas klausimas: ar turime pakankamai kariuomenės ir technikos, kad tokią liniją išlaikytume? „Iš esmės manau, kad šis variantas gali suveikti ir jūsų šalyse. Mūsų patirtis parodė, kad lemtingos yra keletas pirmųjų dienų. Svarbiausia išsilaikyti per jas. Būtent tomis dienomis ne tik priešai, bet ir sajungininkai vertins jūsų gebėjimą gintis. Juk ir mums buvo taip pat – išstovėjome pirmas karo dienas ir pasaulis patikėjo, kad mus verta remti, kad mes galime kautis ir nugalėti“, – teigė ukrainiečių kariškis.

Jis pabrėžė, kad vienas svarbiausių sėkmingos gynybos įtvirtintose pozicijose elementų – gerai organizuota kompleksinė gynybą, t. y. pačioje linijoje turi būti kariai, apmokyti kariauti tokiomis sąlygomis, o juos turi remti adekvati karinė technika ir priešlėktuvinė gynyba.

Karas keičiasi

Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos kapitonas Aurimas Navys Alfa.lt sakė, kad iš principo pritaria teiginiui, kad estų suplanuota gynybos linija gali būti naudinga, tačiau teigė, kad Lietuvoje pasigenda platesnio, perspektyvesnio, toliau į ateitį siekiančio požiūrio, atitinkančio sparčiai besikeičiantį karybos pobūdį ir įgalinančio svarstyti daugiau potencialiai efektyvesnių sprendimų.

„Turime aiškiai patys sau pasakyti, kaip ketiname kariauti. Jei pasirenkame klasikinį scenarijų, kai dvi maždaug tolygios jėgos stoja į kovą, bunkeriai, apkasai, ištisos gynybinės sistemos yra naudingi. Vyksta Antrojo pasaulinio laikų apkasų karas. Bet ar mes tokį karą ruošiamės kariauti? Pajėgos nebūtų lygios, ir kitaip, nei sako mūsų gynybos vadai, gintųsi ne kariuomenė, o visa mūsų valstybė, o visos valstybės į bunkerius nesukišime“, – sakė A. Navys.

Jis atkreipė dėmesį, kad Rusijos gynybos doktrinoje, kalbant apie konfliktą su stipresniu priešininku (suprask, Vakarais), teigiama, kad Rusija kariautų asimetrinį karą. Kitaip tariant, konflikte su Vakarais Rusija nesiruošia kariauti konvencinio karo, kaip tai daro Ukrainoje.

„Nereikia manyti, kad rusų Generaliniame štabe sėdi idiotai. Jei taip būtų, jie jau būtų pralaimėję karą. Bet ne, po pradinių nesėkmių jie atsitiesia ir dabar net juda į priekį. Pavojingiausia yra tai, kad Rusija mokosi iš šio karo klaidų ir mokosi greitai. Tą patį sako ir ukrainiečiai. Prieš mus jie nekariaus konvencinio karo, o tai reiškia, kad mes turime taip pat žvelgti į priekį ir ruoštis ne tokiam karui, koks vyksta dabar, o tokiam, koks vyks ateityje“, – aiškino Alfa.lt pašnekovas.

A. Navys pateikė alternatyvos pavyzdį – pasienyje statyti ne įtvirtinimus, o kviesti amerikiečių ir britų investuotojus statyti pramonės objektus, gamyklas. Anot Alfa.lt pašnekovo, toks pasirinkimas neštų trejopą naudą – būtų naudingas ekonomiškai, karo atveju skatintų sąjungininkus įsikišti ir ginti savo investicijas, taip pat, kaip parodė „Azovstal“ pavyzdys, būtų daug sunkiau įveikiama gynybinė kliūtis nei apkasai su betoniniais atramos taškais.

„Variantų gali būti įvairių, tačiau pats svarbiausias dalykas yra suvokti, kad jau po 5 metų karas bus visiškai kitoks, nei matome šiandien. Jis bus kitoks savo taktika, technologijomis ir visais kitais atžvilgiais. Rusija mokosi ir tam ruošiasi. Noriu tikėti, kad ruošimės ir mes“, – sakė A. Navys.