Bumbuliai: sovietmečio melioracijos sunaikintas kaimas prie Kartenalės

Pagal pavardę ar pagal augalą?

XVII–XVIII a. Kartenos dvaro miškingoje žemėje prie Kartenalės upelio ir svarbaus to meto kelio Kretinga–Budriai– Kuliai ėmė kurtis pirmieji naujakuriai, savo nausėdiją pavadinę Bumbuliais.

Tai buvo užusienis – už valakinių kaimų ribų plėšininėje žemėje įsikūrusi vienkieminė gyvenvietė, besiribojanti su Plungės dvaro valdomis. Manoma, kad nausėdijos pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio Bumbulio šeimos pavardės.

Pasak kitos versijos, kaimui vardą galėjo duoti bumb?liu vadinamas trumpamakštis rūgtis, kuris mėgo augti kaimo laukuose, daržuose ir pakelėse. Užusienio, laikui bėgant virtusio kaimu, gyventojai buvo katalikai, priklausę Kartenos parapijai.

Melstis, vaikus krikštyti ir mirusius į paskutinę kelionę išlydėti jie galėjo ir Budriuose veikusioje koplyčioje – parapijos filijoje.

Tik santuoką registruoti būtinai reikėjo vykti į parapinę Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią.

Parapijos krikšto metrikų knygoje 1802–1815 m. minimi savo naujagimius Kartenoje arba Budriuose krikštiję Jonas ir Marijona Diržininkai, Tadas ir Janina Drakšai, Antanas ir Magdalena Liaudinskiai, Antanas ir Marijona Miliai, Juozapas ir Rozalija Miliai, Jonas ir Joana Puplesiai, Juozapas ir Veronika Slušniai, Jonas ir Veronika Talmontai, kūdikių krikštatėviais buvę Antanas Balsevičius, Antanas Diržininkas, Marijona Drakšaitė, Juozapas Kibišius, Domininkas Kupšys, Marijona Kupšytė, Antanina ir Magdalena Lamašiūtės, Janina Puplesienė, Rožė Slušnienė, Tomas Slušnys, Marijona Slušnytė, Pranciška Stupelytė, Konstancija Urbonavičiūtė.

Prie kai kurių pavardžių prirašytos santrumpos G. D., reiškiančios asmens bajorišką kilmę, liudija, kad Liaudinskiai ir Urbonavičiai priklausė bajorų luomui. Bajoraitės Rozalijos Liaudinskytės ir jos sutuoktinio Juozapo Miliaus sūnaus Juozapo Leonardo Miliaus 1812 m. liepos 15 d. Kartenos bažnyčioje vykusiose krikštynose dalyvavo net trys krikšto tėvų poros: krikštatėviai bajoras Juozapas Urbonavičius su Marijona Liaudinskiene iš Bumbulių ir jų asistentai – karteniškiai bajorai Viktorinas Ivaškevičius, Benedikta Majevska, Albinas Stanevičius ir Marijona Urbonavičienė.

Bumbuliai priklausė Kartenos dvaro Gudų vaitijai, administruojamai iš Gudiškių palivarko, vėliau pavadinto Mišučių palivarku.

Kartu su Lūgnaliais kaimas sudarė vieną laukininkiją, kurios suolininkas 1813 m. buvo Pranciškus Urbonas. XIX a. I pusėje čia stovėjo 7 prievolininkų sodybos.

Jose įsikūrę baudžiaviniai valstiečiai Kartenos dvarininkams mokėjo žemės rentos mokestį – činšą, o lažines prievoles atlikdavo Mišučių palivarke.

Mišučių dvarui 1841 m. tapus bajorų Parčevskių valda, Bumbulių žemės liko Kartenos grafo Pranciškaus Pliaterio nuosavybe.

Liaudinskių kryžiaus memorialinis užrašas: „Juozapa ir Marcijana Lauvdinskie pundačij ant Atmintes Vesos pamelejes 1914.“ / Fot. Julius Kanarskas, 1991 m.

Žemes išsipirko, pievos ir miškai – bendri

1845 m. kaime gyveno 94 katalikai: 43 vyrai ir 51 moteris. Tai buvo Mykolo ir Kotrynos Vaurų, Juozapo ir Rozalijos Milių, Domininko ir Magdalenos Kupšių, Marijono ir Antaninos Liaudinskių, Nikodemo ir Kotrynos Raišuočių, Antano ir Kotrynos Tedorų, Antano ir Rozalijos Milių, Viktorino ir Marijonos Kutnių, Antano ir Marijonos Mačernių bei Antano ir Marijonos Milių šeimos.

Gausiausią M. Vauraus šeimyną sudarė 17 žmonių. V. Kutnio šeimynoje buvo 14, D. Kupšio – 11, M. Liaudanskio ir A. Mačernio – po 10 šeimynykščių. Kitas šeimas sudarė nuo 5 iki 8 asmenų.

1865–1872 m. kaime buvo 8 vienkieminiai ūkiai. Trys sodybos stovėjo prie pagrindinio kelio dešiniajame Kartenalės krante vakarinėje kaimo dalyje.

Kitos trys sodybos buvusios centrinėje dalyje abipus keliuko, vedančio nuo pagrindinio kelio Šmilkščių link.

Dar dvi sodybos stovėjo kaimo pakraštyje tarp miško ir Tyro durpyno. Pagrindinio kelio kryžkelėse su Drungilų ir Žutautų keliais stūksojo monumentalūs kryžiai, pastatyti kaimui ir keliauninkams apsaugoti nuo nelaimių.

1861 m. panaikinus baudžiavą, kaimo žemdirbiai buvo priskirti Kauno gubernijos Telšių apskrities Kartenos valsčiaus valstiečių luomui.

Bumbuliai su Gaudučių, Darmantiškių, Kalniškių ir Drungilų valstiečiais sudarė vieną bendruomenę, priklausančią Kartenos seniūnijai.

Visi valstiečiai gavo teisę išsipirkti iš dvaro iki tol nuomotą ariamąją žemę, o ganyklos, pievos ir miškas liko bendram naudojimui.

Per pobaudžiavinę žemės reformą matininkai Bumbuliuose pamatavo keletą naujų žemės sklypų, kuriuos paskyrė iš kitų apylinkės kaimų, kur trūko žemės, perkeliamiems valstiečiams.

Taip 1895 m. Bumbulius, kuriuose buvo 12 ūkių, sudarė trys gyvenvietės: kaimas, nausėdija ir vienkiemis. Kaime 1902 m. gyveno 40, nausėdijoje – 9, o vienkiemyje – 8 gyventojai.

XX a. pr. čia gyveno ūkininkai Miklovas, Stropus, Magdalena Mačernytė, Juozapas Liaudinskis, pravardžiuojamas Jūzupaila, Paulauskas, vadinamas Tėveliu, ir Vaurus, vidutiniokai J. Kupšys ir Ignas Kupšys, mažažemiai Nikodemas Raišuotis ir A. Kubilius.

Paulauskas ir Vaurus sodybas su žeme nuomojo iš Kartenos dvarininkės Sofijos Pliateryrės-Vieliopolskos, o kiti valstiečiai savo ūkius buvo jau išsipirkę. Paulausko dukterys ištekėjo už ūkininkų, o abu sūnūs laimės ieškoti išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dirbo Aliaskos aukso kasyklose.

Į tėviškę grįžęs Leonas Paulauskas nusipirko 30 ha ūkį Baubliuose, o Juozapas – ūkį su 40 ha žemės Juodeikiuose netoli Židikų. Paulauskams iš Bumbulių išsikėlus, jų ūkį iš dvaro išsinuomojo P. Pilybis.

Ūkininkė Magdalena Mačernytė 1910 m. rugpjūčio 12 d. dalyvavo Kauno ūkio draugijos Kretingoje surengtoje gyvulininkystės pasiekimų parodoje, į kurią buvo pakviesti ūkininkai, valdę daugiau kaip 100 dešimtinių žemės.

Už užaugintą jautį ji buvo apdovanota III laipsnio prizu – 2 maišais trąšų, kuriuos įteikė Mikoliškių dvarininkas generolas Liucijonas Bronišas ir jo sūnus Juozapas Bronišas.

Liaudinskių kryžiaus 1923 m. įrašas: „Amžių dirvonas Tave teneklos, Nors Marije Himnus triukšmingus dainuos. 1923 ainis“. / Fot. Julius Kanarskas, 1991 m.

Kaimo miškais dalijosi Oginskiai ir Pliateriai

1917–1920 m. kaime mirė 6 gyventojai: 4 vyrai ir 2 moterys. Iš jų keturi buvo suaugę, o du – vaikai. Suaugusių mirusiųjų amžius siekė nuo 75 iki 94 metų, o vaikų – 6 ir 11 mėnesių.

Mirusiųjų gedima buvo įvairiai. Juozapo ir Julijonos Juškų kūdikis Juozapas, našlė Konstancija Lūžaitė-Karčauskienė ir našlys Pranciškus Stropus palaidoti kitą dieną po mirties. 75-mečio Pranciškaus Lingės ir 6 mėnesių Eugenijos Kupšytės šermenys vyko dvi dienas, o Juozapo Liaudinskio gedėta tris dienas. Dauguma mirusiųjų palaidoti Kartenos parapijos kapinėse.

Tik J. Liaudinskis amžinojo poilsio 1918 m. birželio 26 d. atgulė Budrių kapinėse.

1923 m. surašant Lietuvos gyvenamąsias vietoves, Bumbuliuose registruota 11 ūkių ir 78 gyventojai. Tarpukariu kaimas priklausė Kretingos apskrities Kartenos valsčiaus Budrių seniūnijai.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, visa kaimui priklausanti ariama, ganyklų, pievų ir miško žemė 1924–1934 m. buvo išskirstyta į vienkieminius ūkius. Reformos metu valstybė nusavino ir išdalino ūkininkams Kartenos dvarininkės grafienės Sofijos Pliaterytės-Vieliopolskos kaime turėtą žemę, kurią savininkė iki tol nuomojo valstiečiams.

Kaimą supančio miškų masyvo pietinė dalis iki reformos priklausė Plungės kunigaikščiams Oginskiams, o rytinė – Šateikių ir Kartenos grafams Pliateriams. Žemės reformos metu miškai, apėmę 649 ha plotą, buvo nusavinti, pavadinti Bumbulių (Bumbulynės, Bumblių) mišku ir priskirti administruoti Plungės miškų urėdijos Kartenos girininkijai.

Sklypą savo poreikiams šiame miške iš Plungės miškų urėdijos 1935 m. nupirko Kartenos bažnyčia.

Užfiksavo 30 toponimų

Švietimo ministerijai renkant medžiagą Lietuvos žemės vardynui, 1935 m. Bumbulių kaimo vietovardžių anketą užpildė Budrių pradžios mokyklos mokytojas Vincas Jankauskas, užfiksavęs 30 mikrotoponimų (smulkių geografinių objektų, žinomų nedideliame plote).

Ši anketa liudija, kad J. Kupšio, K. Kupšienės, J. Šopagos ir I. Miklovo ūkiuose dalis žemės vadinta Apluoku (Aplouks).

Tai buvęs aptvaras prie kluono gyvuliams paganyti, kurį J. Šopaga ir I. Miklovas suarė, K. Kupšienė paliko dalį pievos, o visą pievą išsaugojo tik J. Kupšys.

Šalia kelių Bumbuliai–Šmilkščiai–Kartena ir Budriai–Kuliai K. Kupšienės ir P. Stropaitės žemėje plytėjo Pakelio dirva, o atokiau nuo jos abiejų ūkininkių žemėje buvusi Patyrio pieva, prieinanti prie Tyro durpyno.

Tyrą siekė ir Pastauninko pieva, patenkanti į I. Miklovo ir J. Kupšio sklypus. Žemaičiai Pastauninku vadino prie vandens aptvertą pievą arkliams arba veršiams ganyti.

Šiaurinėje J. Kupšio ūkio dalyje ariama žemė vadinosi Briedgauriu (Breidgauris), o kita, ties riba su P. Stropaitės žeme, – Paribiu (Parėbis).

Igno Miklovo sklype, šalia valdiško miško, buvusi Naujosios (Naujoses) pieva, o pavasario polaidžio ir lietaus užliejama lanka vadinta Senovėmis. P. Pilybio žemėje prie kelio Budriai–Kuliai esanti dirva vadinosi Lukšiške (Lokšeške), šį vardą gavusi nuo seniau ūkį iš dvaro nuomojusio Lukšio pavardės.

Į pietus nuo kelio buvo ariamas Sodo Laukas (Sodna Lauks), o šiaurinėje ūkio dalyje esanti dirva vadinta Pempyno Lauku.

P. Stropaitės ūkio rytinėje dalyje driekėsi miškeliu apaugusi Ganyklėlės pieva (Ganyklalė), o šalia jos – Paulyčio dirva. Kita, prie valdiško miško esanti dirva, vadinosi Tarpaliu.

Jono Šopagos žemėje stūksojo ariama Kalno Lauko kalva. Kita dirva vakarinėje ūkio dalyje vadinta Užpolverkiu (Ožpolverkis), trečia dirva rytinėje dalyje – Užjauju, o dar vienas ariamas sklypas į pietus nuo sodybos – Užsodniu (Ožsodnis).

Vlado Šaulio ūkio vakarinėje dalyje buvusi šlapia dirva vadinta Karklų Lauku, kitas ariamas laukas į šiaurę nuo sodybos – Užjauju, o ganoma pieva rytinėje ūkio dalyje – Užtvarčiu. Igno Vauraus žemėje buvusios ariamos Patyrupio (Patyropis) ir Daubų Lauko dirvos, o šalia pastarosios plytėjo Kryžauskės pieva.

Kaimo situacija 1913–1918 m. duomenimis.

Ištrauka iš 1944 m. Vokietijoje išleisto Telšių apylinkių topografinio žemėlapio

Nusavino žemes, išsiuntė priverstiniams darbams

1926 m. įkūrus Budrių parapiją, jai buvo priskirti ir Bumbulių kaimo gyventojai. Nuo šiol Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje jie galėjo ne tik krikštyti vaikus ir išlydėti mirusiuosius, bet taip pat registruoti santuokas.

Prieš karą stambiausi ūkininkai buvo Ignas Miklovas, valdęs 47,88 ha, Kristina Šopagienė, disponavusi 38,75 ha, Pranas Stropus, turėjęs 34 ha žemės, ir Marijona Vaurienė, ūkininkavusi 33,75 ha plote.

Pirmosios sovietų okupacijos metu vykdant žemės reformą, Kretingos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 31 d. nutarimu dėl Kartenos valsčiaus Žemės fondo sudarymo, kaime nusavinta 37,73 ha žemės: iš I. Miklovo – 17,88 ha, K. Šopagienės – 8,75 ha, P. Stropaus – 4 ha, M. Vaurienės – 3,75 ha bei visas 3,35 ha žemės sklypas, priklausęs Kartenos bažnyčiai.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, sovietų saugumas 1945 m sausio–kovo mėn. suėmė ir priverstiniams darbams prie Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo (Belomorkanalo) statybos į Leningrado srities Dubrovkos lagerį išvežė Antaną Drungilą, Apolinarą Kupšį, Praną Pilybį, Juozą Jundulą, Mečislovą Miklovą, Antaną Stuopelį ir Joną Šopagą. A. Kupšys ir P. Pilybis mirė lageryje, o kiti kaliniai po metų grįžo į namus.

Represijos, tremtys ir mirtys

Po Antrojo pasaulinio karo apylinkės miškuose veikė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai.

Jie turėjo įsirengę slėptuvę ir iš lagerio grįžusio Jono Šopagos ūkyje. Karteniškiai stribai ūkininką 1948 m. vėl suėmė ir sunkvežimiu išsivežė į Karteną. Partizanai bandė jį išvaduoti, tačiau nesėkmingai. Suimtasis buvo išvežtas į lagerį Kazachstane, kuriame ir mirė.

Jo šeimos nariai 1948 m. gegužės 22 d. buvo represuoti: jaunesnysis sūnus Ambraziejus ištremtas į Krasnojarsko krašto Bogučianų rajoną, o į Manos rajoną išvežtas vyresnysis sūnus Jonas su žmona Stefanija, vaikais Algirdu ir Edmundu.

Tą pačią dieną į Bogučianų rajoną ne savo noru iškeliavo ir ūkininkė Monika Vaurienė, mirusi tremtyje.

Sovietų saugumui slopinant partizaninį judėjimą, MGB kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kariai ir Kartenos valsčiaus stribai kaime 1949 m. sausio 27 d. apsupo tris Buganto (Kartenos) kuopos partizanus – Julių Bumblį-Tigrą, Igną Kundrotą-Vitaminą ir Albertą Valužį-Vyturį, kurie per susišaudymą žuvo.

Kardo rinktinės partizanų gretose kovojo Žutautų eigulio šeimoje užaugusi Bumbulių gyventoja Monika Malinauskaitė-Rubavičienė. Iš pradžių ji buvo partizanų rėmėja, o 1952 m. įstojo į Buganto kuopą.

Žuvo 1953 m. sausio 8 d. MGB Kretingos rajono poskyrio surengtos karinės operacijos metu.

Kaimo planas po Lietuvos žemės reformos.

Ištrauka iš apie 1939 m. išleistų Lietuvos kariuomenės generalinio štabe parengtų Palangos–Kretingos ir Plungės–Kartenos apylinkių topografinių žemėlapių

Vieniši medžiai ir kryžius

Vykdant masinę žemės ūkio kolektyvizaciją, Bumbuliuose buvo įkurtas Butkų Juzės kolūkis, kurį iš pradžių sudarė 18 kiemų su 157,55 ha žemės. Šiam ūkiui netrukus buvo priskirta dar 69,44 ha iš valstybinės žemės fondo.

Todėl 1949 m. kolūkis valdė 226,99 ha: 10,80 ha pasodybinės, 107,21 ha ariamos, 45,42 ha pievų, 18,93 ha ganyklų, 35,87 ha miškų ir 8,76 ha nenaudojamos žemės. Laisvame valstybiniame žemės fonde liko tik Mečislovo Miklovo 28,40 ha ūkis.

1950 m. į kolūkį įstojo iki tol individualiai ūkininkavęs Stepas Rojus su 14,57 ha žemės, iš kurios jam buvo paliktas 60 arų dydžio pasodybinis sklypas.

Pokariu kaimas ilgą laiką priklausė Budrių apylinkei. 1963 m. buvo priskirtas Kartenos, o 1977 m. – Žalgirio apylinkei. Stambinant kolektyvinius ūkius, Butkų Juzės kolūkis prijungtas prie „Aušros“ kolūkio.

Vėliau kaimo žemės tapo „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio dalimi. Per pirmąjį pokarinį gyventojų surašymą 1959 m. Bumbuliuose gyveno 53 žmonės, o po vienuolikos metų liko tik 32 gyventojai.

Įsibėgėjus melioracijai ir kolūkinių dirbamos žemės laukų plėtrai, kurią lydėjo vienkieminių ūkių naikinimo vajus, bumbuliškiai buvo priversti palikti savo sodybas ir keltis į kitas gyvenvietes.

Taip 1979–1989 m. buvo belikę du, o 2001–2003 m. – vienintelis gyventojas.

Paskutinė sodyba, stovėjusi pamiškėje kaimo pietrytiniame pakraštyje, kelio Budriai–Kalniškiai–Kuliai dešinėje pusėje, buvo nugriauta po 2005 m.

Šiandien Žalgirio seniūnijai priklausančiame kaime nebėra nė gyvos dvasios.

Kai kurių buvusių sodybų vietas žymi vieniši medžiai, o Liaudinskių sodybvietėje stovi Juozapo ir Marcijonos Liaudinskių 1914 m. pastatytas betoninis kryžius giminei atminti.

Jo šone 1923 m. padarytas prierašas skelbia: „Amžių dirvonas tave teneklos, nors Marija himnus triukšmingus dainuos“.