Benamiui ieško pagalbos: dievagojosi, kad iš vienuolyno „išmestas“ neteisingai

Ir J. Baltrimas, ir dar vienas mums paskambinęs skaitytojas teiravosi, kas galėtų padėti benamiui ir ar tikrai nėra, kas juo pasirūpintų.

Maitino visą mėnesį

Gailėdamasis Vytauto, J. Baltrimas, kad bent kiek pagerintų benamio „buitį“, įtaisė jam kėdę, kitų daiktų, parūpino padėklą maistui laikyti.

„Visą mėnesį kiekvieną dieną nešu jam maisto.

Žiūriu, kad man ši našta darosi per sunki – kad Vytautas pavalgytų, išleidžiu ir 10, ir 12–13 eurų“, – prisipažino Jonas, dar užvakar Vytautui nešęs karštos kavos, bandelių.

Bendraudamas su benamiu, kretingiškis sužinojo, kad anksčiau šis gyvenęs Motinos Teresės seserų vienuolyne, kaip kretingiškiai sako, pas „teresėles“.

Glaudėsi pas jas dvejus metus, padėdavęs ūkio darbuose, gaudavęs ir socialinę išmoką.

Tačiau matyt pažeidęs vienuolių seserų nustatytą tvarką, buvo jų išprašytas.

Nors „Pajūrio naujienoms“ Vytautas V. dievagojosi, kad iš vienuolyno „išmestas“ neteisingai – ne jis, o kiti pažeidę tvarką, bet „teresėlės“ išprašė visus vienu ypu. Taip 60-metis Vytautas V. atsidūręs gatvėje, neturi, kur gyventi, ko valgyti, negauna jokių pajamų.

„Jis man pats sako, ar turiu nusikalsti, kad manimi kas nors pasirūpintų?“ – klausė benamį apsiėmęs globoti J. Baltrimas.

Paklausus, kas jį skatino tai daryti, prisipažino: „Vytautas vaikšto gatvėmis, prašinėja pinigų, kas nemaloniai nuteikia žmones. Kad jis to nedarytų, galvoju, pagelbėsiu. Bet man vienam tai yra nepakeliama.“

Benamis viską puikiai žino

„Negi mūsų valdžia negali pasirūpinti benamiu?“ – piktinosi Vytautą ginti stojęs kitas skaitytojas, kuriam irgi pasidarė gaila neturinčio kur pasidėti vyro.

Kretingos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Kristina Gimžauskaitė-Mažonienė „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad valdžia yra pajėgi benamiui ir padėti, o konkrečiai Vytautui V. yra ne kartą ir padėjusi.

Tą patvirtino ir vedėjos pavaduotoja Margarita Lipskienė, kuri nustebo dėl tokio Vytauto V. elgesio: „Jis labai gerai žino kelią į mūsų skyrių, labai gerai žino, kaip mes galime padėti ir ką dėl jo esame padarę.“

Gerą širdį benamiui parodęs Jonas Baltrimas (dešinėje) pajautė, kad globoti suaugusį vyrą jam yra per didelė našta.

Vytautas V. prieš kelerius metus gyveno Kartenoje ir glaudėsi pas ūkininką.

Šiam mirus, Vytautas liko ir be uždarbio, ir be pastogės. Apie 2016-uosius metus pateko pas „teresėles“, bet, kadangi nusižengė taisyklėms, buvo išprašytas. „Žmonės nebuvo abejingi, kreipėsi į mūsų skyrių.

Padėjome Vytautui įsikurti Šilutės rajone, sodyboje, kurioje žmonėms padedama išsivaduoti nuo įvairių priklausomybių.

Po savaitės sutikau Vytautą Kretingoje – toje sodyboje jis neužsibuvo“, – pagalbos benamiui, kuriam neva niekas nepadeda, istoriją papasakojo M. Lipskienė.

Ji tvirtino, kad skyriaus specialistų rūpesčiu Vytautas vėl pateko į Motinos Teresės seserų vienuolyną, išbuvo ten dvejus metus.

Svarbiausia, kad Vytautas seserims vienuolėms tikrai reikalingas, kadangi yra sveikas, gali dirbti, padėti ūkio darbuose. „Gaudavo Vytautas ir socialinę išmoką, tačiau dabar, mūsų žiniomis, jis yra išbrauktas iš Užimtumo tarnybos sąrašų – matyt, nesilaikė tvarkos, reikalavimų.

Taip pat Vytautui būdavo skiriama parama maisto produktais“, – M. Lipskienė suabejojo, ar, skyriui paprašius, Motinos Teresės seserys vėl priimtų globoti vyrą – vienuolės be reikalo žmonių neišprašo.

Socialinės paramos skyriaus vadovių pastebėjimu, kol Vytautas V. apsispręs dėl savo tolesnio gyvenimo būdo, pavalgyti tikrai gautų prie pranciškonų vienuolyno veikiančioje labdaros valgykloje „Rūpestėliai“ – tereikia netingėti iki jos nueiti ir paprašyti pagalbos.

Į Nakvynės namus nesugrįžo

Vytautas V. kelią žino ne tik į Socialinės paramos skyrių, bet ir į Nakvynės namus.

Socialinių paslaugų centro direktorės Danutės Skruibienės žodžiais, socialiniai darbuotojai dažnai mato Vytautą V. gatvėje prašinėjantį centų, dar ir sugėdina jį, nes žino, kad vyras gali gyventi kitaip.

„Nakvynės namuose apnakvydinome, nuprausėme, pervilkome švariais rūbais, pavalgydinome, parūpinome produktų iš Maisto banko.

Žinoma, mūsų sąlyga griežta – nevartoti alkoholio, ir tai Vytautas labai gerai žino.

Jis taip pat žino, kad, patekus į Nakvynės namus, jų darbuotojai pradeda rūpintis, kaip žmogus gyvens toliau – registruoja Užimtumo tarnyboje, ieško darbo, vienu žodžiu, ieško pačių įvairiausių galimybių, kad tik žmogus galėtų bent minimaliai kabintis už gyvenimo.

Realybė kitokia – pastangų įdedama daug, ir dažniausiai jos neįvertinamos“, – D. Skruibienė tvirtino, kad už Nakvynės namų durų dar nebuvo paliktas nė vienas benamis ir kad Vytautas V. tikrai turi, kur kreiptis, – jam bus padėta.