Arūnas Dulkys: Vyriausybę ištikusi politinė krizė valstybei išeis į naudą

„Aš tikiu, kad vienaip ar kitaip iš šitos susidariusios krizės mes išeisime sustiprėję. Taip, kaip mes išėjome iš pandemijos sustiprėję, kaip mes sustiprėjome spręsdami migrantų problemas, kaip sustiprėjome prisidedami prie pagalbos Ukrainai“, – Eltai kalbėjo A. Dulkys.

„Manau, kad ši istorija yra labai naudinga tuo, kad visi dalyviai, norėdami to ar nenorėdami, iš jos išeis sustiprėję, ir mūsų valstybei šita istorija finale išeis tik į naudą“, – pridūrė ministras.

Visgi ministras sako pasigedęs susidariusios situacijos vertinimo iš savivaldybių kontrolierių ir jų asociacijų.

„Aš vis dar pasigendu savivaldybių kontrolierių ir jų asociacijos balso, nes mes kalbame ne apie Valstybės kontrolės sritį, kurią ji audituoja, tikrina.

Mes kalbame apie savarankišką, nepriklausomą savivaldybių auditų sritį“, – pabrėžė ministras, pridurdamas, kad savivaldybių kontrolieriai šiuo metu galėtų prisidėti prie diskusijos apie išlaidų reglamentavimų tvarką ir jos keitimą.

A. Dulkys tiesiogiai neatsakė, ar matytų save naujai formuojamame ministrų kabinete. Jis teigė apie tai dar nekalbėjęs su premjere Ingrida Šimonyte.

„Mes nesame kalbėję ir manau, kad čia nereikia užbėgti įvykiams už akių. Aš buvau atsisakęs siūlymų iš 4 politinių jėgų dalyvauti praėjusiuose Seimo rinkimuose ir Ingrida Šimonytė buvo vienintelis žmogus, kuriai aš nesugebėjau atsisakyti. Aš daviau savo sutikimą dirbti būtent Ingridos Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje.

Tai tikrai sąžiningai čia tą darbą ir pabaigsiu, būtent Ingridos Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje“, – akcentavo sveikatos apsaugos ministras.

– Pone ministre, ar politinė krizė, kurios epicentre atsidūrė ši Vyriausybė, jos ant plauko pakibęs likimas neigiamai veikia ir paveiks jūsų pradėtas sveikatos reformas? Ar nenutiks taip, kad sustos greitosios medicinos pagalbos pertvarka, pavėžėjimo paslaugos išbandymas ir daugybė kitų?

– Realybė politikoje yra tokia, kad visos vyriausybės turi savo pabaigą, ir ta darbų tęstinumo problema yra labai natūrali. Vyriausybei Bikfordo virvelė yra uždegta – yra aišku, kad darbas bus baigtas greičiau, negu kad pilna kadencija.

Mano nuomone, mums pavyko tai, kad mūsų vykdytos politikos istorija ir bet kurių sveikatos projektų istorija politikams yra žinoma. Yra tokia taisyklė – pagrindinę konstrukciją turi sudėlioti, pagrindinius pokyčius inicijuoti pirmoje savo kadencijos pusėje.

Tai visi pradėtų sveikatos reformų pagrindiniai teisės aktai yra priimti praėjusiais metais. Gerai, kad tą konstrukciją spėjome padaryti, tai reiškia antra pusė yra daugiau tęstinumo įgyvendinimas.

Ta Bikfordo virvutė degs, degs ir kažkuriuo momentu įvyks tas pokyčio sprogimas, bet manau, kad tikrai šitam parlamentui, šitai Vyriausybei pavyko gauti tą politinį pritarimą labai plačiai krypčiai.

Ir jeigu pasižiūrėtume ankstesnius ketverius ar aštuonerius metus, man atrodo, kad tikrai yra dėl ko pasilyginti.

Sveikatos reformų atsisakymo galimybės aš nematau. Galima diskutuoti apie įgyvendinimo greitį, galima diskutuoti apie kažkokius pakeitimus įgyvendinimo etapuose.

Noriu atkreipti dėmesį, kad nelabai yra galimybė reformų atsisakyti, nes mes jas susiejome su finansavimu. Kadangi ištekliai yra ne iš valstybės biudžeto, kur gali valstybė pati spręsti ir daryti, ką nori. Šiuo atveju yra suderinti rodikliai su Europos Sąjunga, su Europos Komisija.

Ir tarp tų rodiklių yra ir teisės aktų buvimas. Tai jeigu kažkas mėgintų dabar teikti priešingus teisės aktus, iškiltų dilema – o kaip tada su skiriamu finansavimu. Tai reiškia, kad pokyčiai buvo labai stipriai susieti su pačiu finansavimo modeliu ir tas sukabina, surakina, duoda tą tvarumą.

Bet viską, ką šitame pasaulyje žmogus sukūrė, viską žmogus gali, jei labai nori, atšaukti. Aš manau, kad mes atlikome tas nepopuliarias reformas ir kažkuria prasme palengvinome darbą ateities politikams.

Jie dabar galės tik sakyti, kad gal kuri nors konstrukcija ne tokia, ką nors negero padarėme. Bet aš netikiu, kad ko nors atsisakytų, nes visi suprato, kad tą reikia daryti, tik niekas nenorėjo būti iniciatoriumi.

– Pone Dulky, o Jūs pats norėtumėte tęsti darbus „perkrautoje“ Vyriausybėje? Kalbėjote su premjere Ingrida Šimonyte apie tai?

– Ne, mes nesame kalbėję ir manau, kad čia nereikia užbėgti įvykiams už akių. Aš buvau atsisakęs siūlymų iš 4 politinių jėgų dalyvauti praėjusiuose Seimo rinkimuose ir Ingrida Šimonytė buvo vienintelis žmogus, kuriai aš nesugebėjau atsisakyti.

Ir aš daviau savo sutikimą dirbti būtent Ingridos Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje. Tai tikrai sąžiningai čia tą darbą ir pabaigsiu, būtent Ingridos Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje. O daugiau jau už akių įvykiam į priekį nenubėkime.

– Bet jeigu I. Šimonytė formuotų naują Vyriausybę? Sakėte, kad tik su jos pasiūlymu sutikote, tai gal ir dar kartą sutiktumėte?

– Žiūrėkite, čia jau yra tokia hipotetinė situacija, tai aš tiesiog tų hipotetinių variantų nenorėčiau svarstyti. Kaip sako, visą laiką darau tik tai tą, ką sutariau. Tai kol kas mano susitarimas buvo dirbti Ingridos Šimonytės vadovaujamoje 18-oje Vyriausybėje. Kitokių įsipareigojimų neturiu.

– Vis dėlto, pakalbėkime hipotetiškai – Ingrida Šimonytė vėl teikia Jūsų kandidatūrą. Jūs kurį laiką buvote vienas labiausiai prezidento Gitano Nausėdos kritikuojamų ministrų. Daug kam galėjo susidaryti įspūdis, kad šalies vadovas tikrai nori jūsų galvos, taip sakant, tik neturi tam tinkamos progos.

Jei Vyriausybė bus perkrauta, prezidentui reikės patvirtinti būsimų ministrų kandidatūras. Kaip manote, ar prezidentas sutiktų su jūsų kandidatūra, jei ji būtų teikiama antrą kartą?

– Dar kartą sakau, čia yra tik įvairūs hipotetiniai scenarijai, kurių dabar tikrai nenorėčiau aptarinėti. Na, o tai mano galvai buvo ir devynios dienos duotos, ir šimtas dienų.

Priminsiu, kad Lietuvoje sveikatos apsaugos ministrų darbo vidurkis yra vienas trumpiausių – 1,7 metų. Man pavyko pasidarbuoti prie sisteminių klausimų jau 2,5 metų, tai labai džiaugiuosi, kad tokią galimybę turėjau.

Tikrai viską dariau labai sąžiningai, galbūt ne viskas sekėsi, bet tikrai dabar galvoju tik apie tai, kaip tvarkingai viską sudėlioti tiems paskutiniams mėnesiams, kiek čia jų yra.

Na, o visokių kitokių hipotetinių scenarijų aš dabar tikrai nesvarstau ir net negalvoju apie tai, nes įvairūs galvojimai tik tai gali trukdyti padaryti viską, ką geriausio galima šiandien, čia ir dabar.

– Esate buvęs Valstybės kontrolierius, kaip Jūs vertinate Vyriausybę ištikusią krizę? Kas galėjo gal įvykti kitaip?

– Čia turiu tik keletą įžvalgų. Labai didžiuojuosi, kad teko dirbti aukščiausio audito institucijoje, labai džiaugiuosi tuo, ką dabar jie daro.

Jeigu mes palygintumėme visų kitų Vyriausybių programas ir kiek jose buvo Valstybės kontrolės rekomendacijų įgyvendinimui, tai šitos Vyriausybės programa buvo sudaryta išskirtinai įvertinus aukščiausios audito institucijos rekomendacijas.

Tai manau, kad šituo požiūriu ši 18-oji Vyriausybė buvo labai stipri, nes rodė didžiulę pagarbą audito institucijos darbui ir jos įdirbiui.

Na, o šitos dabartinės situacijos atžvilgiu, tai turiu gal tik vieną mintį. Matau labai daug dalyvių, kurie analizuoja šitą situaciją, kalba, diskutuoja, ir, neabejotinai, ją reikia tvarkyti.

Bet aš vis dar pasigendu savivaldybių kontrolierių ir jų asociacijos balso, nes mes kalbame ne apie Valstybės kontrolės sritį, kurią ji audituoja, tikrina, mes kalbame apie savarankišką, nepriklausomą savivaldybių auditų sritį.

Galbūt tam yra priežasčių, aš čia nieko nekaltinu, tik noriu pasakyti, kad man vis dar trūksta jų pozicijos arba ką jie mano apie tai, ką ruošiasi daryti, kokie yra siūlymai.

Manau, kad jie dabar galėtų padėti visiems dalyviams, šitoje situacijoje įnešti sveikos diskusijos, kokie galėtų būti pasiūlymai, kaip čia būtų galima išeiti iš visos tos situacijos.

– Kalbant apie tai, Lietuvos savivaldybių asociacija savo prezidentu perrinko Mindaugą Sinkevičių – galbūt čia slypi problema, apie kurią Jūs kalbate?

Gal dėl to, kad patys politikai, kurie vadovauja savivaldybėms ir asociacijoms, įsivėlė į vadinamąjį „čekiukų“ skandalą, ir nėra stiprios reakcijos iš savivaldybių atstovų?

– Sunku pasakyti, aš neturiu visos pilnos informacijos, bet man atrodo, yra viena taisyklė – visos uždaros sistemos vėliau ar anksčiau yra pasmerktos žlugti arba degraduoti.

Tai yra klausimas, kiek čia dabar tie persikrovimai, nepersikrovimai kam nors padės. Manau, ne veltui visada kyla diskusijos dėl to, ar tinkami ministrai parenkami tam tikroms sritims, pavyzdžiui, ar sveikatai gali vadovauti ne medikas, taip ir čia galbūt yra – ar reikia lapėms savo susirinkime vadovu išsirinkti lapę, o gal vilką ar vištą.

Tai šioje vietoje visoms sistemoms gerai, kai yra žmonių iš šono, kurie padeda pažvelgti kitu žvilgsniu.

Bet aš tikiu, kad vienaip ar kitaip iš šitos susidariusios krizės mes išeisime sustiprėję. Taip, kaip mes išėjome iš pandemijos sustiprėję, kaip mes sustiprėjome spręsdami migrantų problemas, kaip sustiprėjome prisidedami prie pagalbos Ukrainai.

Manau, kad ši istorija yra labai naudinga tuo, kad visi dalyviai, norėdami to ar nenorėdami, iš jos išeis sustiprėję, ir mūsų valstybei šita istorija finale išeis tik į naudą.

– Pereikime prie kitos krizės, iš kurios, deja, dar neišlipome. Žiniasklaidoje vis pasirodo tėvų skundų apie tai, kad neįmanoma rasti vaikams reikiamų vaistų, jų trūkumu skundžiasi ir sveikatos priežiūros specialistai.

Ar Lietuvos gyventojų laukia dar prastesnė situacija šią vasarą ir rudenį? Kokie veiksmai ir kada jie bus daromi, kad bent jau populiariausi antibiotikai atsirastų vaistinių lentynose?

– Mes turime vis tiek priimti tą realybę, kad su šita problema susiduria ne tik Lietuva. Dabar beveik visose valstybėse yra vaistų trūkumų arba sutrikimų, netgi tose, kuriose yra vaistų gamyklų. Pagrindinės priežastys yra trys.

Pirma priežastis – po pandemijos padaugėjo pacientų, sergančių kvėpavimo takų ligomis ir kitokiomis ligomis, susidarė kamščiai. Palyginus su ankstesniais metais, net ir gripo sezonas mėnesiu paankstėjo. Natūraliai gamintojams nepavyko perorganizuoti savo gamybų dėl to, kad vyksta ir karas.

Sutriko ir veikliųjų medžiagų judėjimas, nes jos keliauja ir iš Kinijos, ir iš Indijos. Yra ir pakavimo medžiagų sutrikimų, nes su pakavimo medžiagomis susijusios ir Rusija, ir Baltarusija, ir ta pati Ukraina.

Apskritai, pasaulinė tiekimo grandinė suiro. Tai yra tokia realybė. Mes negalime atsiriboti ir įsivaizduoti, kad Lietuva gyvena kažkur kitur. Kažkuria prasme mes tokiu būdu irgi dalyvaujame kare, tai yra mūsų karo pasekmės.

Situacija šiai dienai nėra išspręsta, bet ji yra tikrai geresnė nei buvo žiemą. Pavyzdžiui, iki šios žiemos mes gaudavome apie 300 įvairių pranešimų, kad vieno ar kito vaisto yra sutrikimai, paskutinį metų ketvirtį – 400 pranešimų. Šiuos metus mes pradėjome su 500 pranešimų apie vaistų trūkumą. Dabar naujausi duomenys rodo, kad vėl trūkumas mažėja ir grįžtame į įprastą 300 pranešimų skaičių.

Mes vasarą situaciją tikrai turėsime gana pakenčiamą. Ruduo ir žiema, be abejo, kelia nerimą, nes viskas priklausys ir nuo ligų gilumo ir aktyvumo, ir kas čia toliau darysis karo kontekste. Europos Sąjungos mastu yra numatyta peržiūrėti visą farmacijos teisėkūrą.

Europos Komisija įpareigojo ir Europos vaistų agentūrą (EVA), ir Europos ligų kontrolės ir prevencijos centrą duoti naujas iniciatyvas, žiūrėti, ką galima padaryti, kad būtų daugiau Europoje laboratorijų, kurios gilintųsi į veikliųjų medžiagų problematiką, kuri yra jau ne Lietuvos lygio problema ir turi būti sprendžiama visos Europos Sąjungos mastu. Galbūt tai kažkiek padės.

Bet realybėje mes turime suprasti, kad mes visi sėdime vienoje valtyje, ir ji plaukia per karinę atmosferą, todėl ilgalaikius sprendimus priimti yra sunkiau. Trumpalaikius mes padarėme – leidome ir užsienio kalba kad būtų pakuotės, ir vardinių vaistų išrašymą pradėjome.

Aš nerimauju dėl kito dalyko. Iš vienos pusės trūksta vaistų, iš kitos pusės skaičiai rodo, kad mes 2022 metais vaistų pardavėme 35 procentais daugiau negu 2021-aisiais.

Tai truputį nerimauju dėl to, ar nėra taip, kad šiuo metu veikia deficito sindromas – kai aš girdžiu, kad trūksta, tai aš dabar eisiu pas gydytoją ir užsiprašysiu vaistų, namie sukaupsiu atsargas. Kas mums yra įprasta.

O paskui paaiškės, kad mes juos visus, pasibaigus galiojimui, išmesime. Nes, deja, kiekvienais metais apie 30 tonų vaistų lietuviai išmeta, ir čia vien tik oficialiai. Tai gal norėtųsi visus pakviesti elgtis atsakingai.

– Ką dar Lietuva galėtų šioje krizėje padaryti, kad atsirastų daugiau vaistų? Nes tos priežastys yra žinomos, žmonės tą žino, bet vis tiek nerimauja, nes negali gauti reikiamų vaistų.

– Suprantu, kad visiems yra nelengva. Tarp gydytojų, pacientų ir vaistininkų norisi daugiau tolerancijos, sklandesnio darbo, informacijos sklaidos. Mes stengiamės, kad informacija būtų kuo geriau pasiekiama, esame numatę ir informacinių technologijų funkcionalumus, kad e. sveikatoje greičiau rodytų, kokių vaistų atsirado ir nereikėtų eiti į atskirą tinklapį.

Supraskime, kad tos visos sistemos buvo darytos net nesusimąstant, kad galėtų būti vaistų trūkumas, juk rinka viską sprendžia. Vaistų įvairovė tik plėtėsi, bet apie tai, kad galėtų būti trūkumas, niekas ir negalvojo.

Manau, kad šitoje vietoje labai norėtųsi daugiau žodžių iš pačių vaistų gamintojų. Nes jie dabar labiau mėgsta pakalbėti apie tai, koks reguliavimas yra sudėtingas.

Bet šitos problemos, kurias mes turime, jos nėra susijusios su reguliavimu. Jos yra susijusios būtent su gamintojų logistika, gamintojų pajėgumais ir jų darbu.

Aš noriu atkreipti dėmesį, kad valstybė, Lietuva, laikosi savo įsipareigojimų pagal visas sudarytas sutartis. Mes viską apmokame, mes neturime jokių įsiskolinimų, finansavimas yra numatytas, todėl negirdėjome, kad farmacija skųstųsi, jog mes jiems nesumokame.

Labai norėtųsi, kad ir farmacijos visa bendruomenė duotų daugiau informacijos, ką jie daro, kad logistika gerėtų. Kokią jie turi naujausią informaciją, ką jie daro dėl to, kad su tomis veikliosiomis medžiagomis būtų išspręstos problemos. Aš tikiu, kad jie daro viską, ką gali, bet galbūt galėtų suteikti daugiau informacijos.