Ar bendrinei lietuvių kalbai reikia reformos?

XX a. pradžioje kalba iškilo iš pogrindžio

Pasak Lietuvių kalbos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Jurgitos Venckienės, lietuvių bendrinės kalbos reikšmė išryškėjo dar XIX ir XX amžių sandūroje.

„Paskutiniais XIX amžiaus dešimtmečiais, kai pasirodė nelegali lietuviška spauda, išsilavinusi lietuviškai kalbanti visuomenės dalis suvokė, kad yra pasirinktas kalbinis pagrindas ir kad turima bendrinė kalba.

Vaižgantas ėmė kalbėti „rašomąja kalba“, apie ją kalbėjo ir Maironis bei kiti visuomenės šviesuliai. Buvo deklaruojama, kad visų tarmių lietuviai anksčiau ar vėliau turės kalbėti bendrine kalba. Spaudos draudimo sąlygomis atsiradusi bendrinė kalba negalėjo plėstis, negalėjo būti vartojama švietimo, valstybinėse įstaigose.

Tačiau kunigai ragino bendrine kalba kalbėti bažnyčioje. Bendrinė kalba buvo naudojama ir ruošiant antkapių užrašus, kurie nebuvo kontroliuojami“, - daugiau nei šimto metų senumo įvykius priminė J. Venckienė.

Jos teigimu, 1901 metais pasirodžius Jono Jablonskio parengtai lietuvių kalbos gramatikai, atsirado aukštesni standartai kalbai, buvo sukurtos jos vartojimo taisyklės.

„XX amžiaus pradžioje buvo svarbu tobulinti kalbos funkcijas. Panaikinus spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą vėl pradėjo eiti spauda lietuvių kalba, o galiausiai lietuvių kalba tapo valstybine, pradėta ją plačiai vartoti. Ypač svarbus kalbos plėtrai buvo privalomo ugdymo įstatymas, didinęs visuomenės raštingumą“, - sakė Lietuvių kalbos instituto specialistė.

Ji pabrėžė, kad bendrinė kalba nėra vien gramatika, svarbus ir visuomenės suvokimas, kad ji turi bendrą kalbą.

Daug lemia visuomenės lankstumas

VLKK narė, Vilniaus universiteto doc. dr. Lina Murinienė teigė, kad galima drąsiai sakyti, jog turime tvirtai susiformavusią bendrinę kalbą, kuri yra vartojama visose mūsų gyvenimo srityse - tiek privačiame gyvenime, tiek viešojoje erdvėje, tiek kalbant, tiek rašant.

„Visi funkciniai stiliai bendrine kalba kuo puikiausiai pateikiami. Vienintelis dalykas, dėl kurio galima šiek tiek nerimauti, yra mokslinio stiliaus ateities klausimas. Bet apskritai bendrinės kalbos padėtis yra gera - tai viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų, visus dokumentus galime skaityti lietuviškai, galime dalyvauti terminų kūrimo procese“, - dėmesį atkreipė L. Murinienė.

Pasak jos, Terminų bankas yra labai geras pavyzdys, kai kalbininkai ir tam tikros srities specialistai dirba kartu. Juk kalbininkas negali būti visų sričių meistras, negali puikiai išmanyti ir informatikos, ir biologijos, ir chemijos, ir švietimo, ir medicinos. Kuriant tokius įrankius svarbu skirtingų visuomenės narių įsitraukimas. L. Murinienės teigimu, svarbu suvokti, kad kalba keičiasi.

„Kad ir kokios kalbos normos būtų stabilios, kad ir kaip norėtume tolesnio šių formų stabilumo, bet jos turi keistis. Kaip greitai, yra kitas klausimas. Kalba yra gyvas organizmas. Visi žinome, kad jei kažkas sustoja, nesikeičia, „užkonservuojama“, jei gyvas organizmas uždaromas, apribojamas, jis neilgai gyvuoja. Kalbos gyvybei palaikyti reikia kaitos ir pokyčių, tik svarbu išlaikyti kalbos stuburą“, - pabrėžė kalbininkė.

Pasak jos, turbūt sparčiausiai besikeičiantis kalbos sluoksnis yra žodynas, nes į mūsų gyvenimą naujų žodžių ateina kasdien, ypač jaunimas pradeda kartais kalbėti su tam tikru anglišku prieskoniu.

„Šiandien nelabai kas gali pasakyti, kas lietuvių kalboje įsitvirtins - ar „asmenukė“, ar „selfis“. Vienam labiau patinka vienas žodis, kitam kitas yra gražesnis. Kalbininkų pareiga yra pasiūlyti, padėti, patarti. Tad jei vienam norisi vieno žodžio, o kitam kito, viskas gerai, nes daug kas pasikeitė nuo tų laikų, apie kuriuos pasakojo kolegė Jurgita Venckienė. Gyvenimas gerokai pažengė į priekį ir eina toliau“, - sakė L. Murinienė.

Ji prisiminė laikus, kai buvo ieškota naujų žodžių išsilaisvinusioje Lietuvoje: „Buvo tikra naujų žodžių lavina. Pavyzdžiui, kai vietoje „pampers“ buvo siūloma „sauskelnės“, sulaukėme didžiulės visuomenės reakcijos. Skambino žmonės, kurie pyko, kad kalbininkai nieko nesupranta siūlydami naujadarą, o kiti priešingai, dėkojo už lietuvišką gražų atitikmenį.“

Šia istorija L. Murinienė iliustravo mintį, kad vieni žodžiai priimami, kiti ne, ir tik laikas gali pasakyti, kuris variantas prigis, o kuris visuomenei nebus patogus vartoti. Kad visuomenės lankstumas yra labai svarbus, įrodo ir rašybos pokyčiai. Pavyzdžiui, buvo kritikuojama moterų pavardžių rašyba jas sutrumpinant, kad ji neatskleistų šeiminės padėties. Tačiau dabar jau įtvirtinta galimybė rinktis ir tradicinę, ir trumpesnę pavardės formą.

Taip pat diskusijų objektu tampa tarties bei kirčiavimo taisyklės.

„Mes, kalbininkai, leidžiame vartoti keletą kirčiavimo variantų, bet kol kas labai atsargiai žiūrima į pokyčius vardų kirčiavimo srityje, pavyzdžiui, kai galima dvejopai kirčiuoti vardą „Gintarė“, svarstoma, gal leisti dvejopai kirčiuoti ir vardą „Rūta“. Ypač jaunoji visuomenės dalis savo vardą suvokia kaip savo tapatybės ženklą, galbūt galima laisviau į tai žiūrėti. Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip lanksčiai į tai mes žiūrėtume, ar būtų lankstūs visuomenės atstovai“, - kalbėjo L. Murinienė.

Artima ir tolima perspektyvos

VLKK narys dr. Vidas Valskys žvelgė į kalbos ateitį. Pasak jo, yra dvi kryptys - artimoji ir tolimoji perspektyvos. Artimosios ateities kontūrus, pasak V. Valskio, galima matyti jau pasklaidžius kai kuriuos valstybinius dokumentus, pvz., 2018 m. Seimo patvirtintas kalbos politikos gaires 2018-2022 metams.

„Nors 2022 metai jau čia pat, šios gairės yra kalbos politikos planavimo dokumentas, iš kurio matyti tam tikros kalbos funkcionavimo, mokymo, prestižo stiprinimo tendencijos, kurios, tikėtina, bus aktualios ir ateityje“, - sakė V. Valskys. Jo nuomone, svarbi ir valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo nauja redakcija, kuri artėja įtraukimo į Seimo posėdžių dienotvarkę link. Taip pat svarbi ir kalbos plėtra elektroninėje erdvėje.

„Reikšmingas kalbos tvarumo, plėtros ir sklaidos veiksnys yra jos funkcionavimas elektroninėje terpėje. Jam užtikrinti skirtos Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021-2027 metų gairės, kurias Seimas patvirtino 2020 metais.

Jomis siekiama įtvirtinti ir palaikyti lietuvių kalbos statusą informacinėje visuomenėje, apsaugoti ją nuo skaitmeninio išnykimo, gausinti skaitmeninius kalbos išteklius, plėtoti kalbos technologijas ir viešąsias paslaugas, atitinkančias informacinės visuomenės lūkesčius ir poreikius“, - vardijo V. Valskys.

Jis prognozavo, kad tolimoje ateityje kalba išliks vartojama ir globalioje Lietuvoje - ne tik buitinėje aplinkoje, bet ir akademinėje, socialinėje srityse, medijose, ja bus mokoma ir dėstoma, rašomi kūriniai, ji bus įvairių sričių mokslininkų tyrimų objektas, ją naudos dirbtiniu intelektu paremti virtualieji asistentai. Kalbos normos būtų priimamos kaip kalbos gyvybingumo palaikymo priemonės.

Ar kalbą ištiks mirtis?

V. Valskio teigimu, nors kai kas kalbos nelaiko gyvu organizmu, vis dėlto jau kurį laiką akademiniame diskurse vartojama kalbos mirties sąvoka. Pasak VLKK nario, yra įvairių kalbos mirties ir sąlygų, kuriomis ji būtų paskelbta, teorijų. Viena žinomiausių knygų šia tema - prieš keliolika metų į lietuvių kalbą išverstas garsaus britų lingvisto Deivido Kristalo veikalas „Kalbos mirtis“.

„Lietuvių kalbos likimą ateities pasaulyje, jos išlikimo galimybę, tiksliau, negalimybę, 2013 metais straipsnyje „Lietuvių kalbos mirtis“ „Kultūros barų“ žurnale išsamiai aptarė Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius.

Straipsnyje remiamasi prancūzų kalbininko suformuluotais kalbų pasitraukimo kriterijais. Pirmasis kriterijus yra transformacija, kai dėl didelių pokyčių kalba tampa neatpažįstama tiek, kad ji tarsi išnyksta ir imama kitaip vadinti. Tinkamas pavyzdys yra lotynų kalbos virsmas italų kalba.

Antrasis kriterijus yra kalbos vartotojų išnykimas. Trečiasis - kalbos pakeitimas, kai vyraujanti plačiai vartojama kalba užgožia, išstumia, numarina gerokai mažesnio kiekio populiacijos vartojamą kalbą. Lietuvių kalbos atveju tokia anksčiau buvo galima laikyti lenkų, rusų, dabar - anglų kalbą.

Straipsnyje teigiama, kad lietuvių kalba nėra mirštanti nė pagal vieną iš šių kriterijų, o yra gyvybinga, tad jos mirtį galėtų lemti nebent kokia nenugalima jėga (force majeure). Tad lietuvių kalbai siūti įkapes gerokai per anksti“, - dėstė V. Valskys.

Įžvelgia pavojų

VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis pabrėžė, kad kalba nepriklauso kalbininkams - ji priklauso visiems lietuviams, kurie ją puoselėja ir saugo. A. Antanaičiui nerimą kelia siūloma reforma paleisti kalbą savieigai, nes ji stipri, subrendusi ir gali savimi pasirūpinti - esą tegul kiekvienas kalba ir rašo taip, kaip išmano.

„Tai atrodo net absurdiškai, bet tokia ideologija Lietuvoje egzistuoja. Pats sau kartais palyginu kalbą su kariuomene. Ji gali būti puiki, bet jei nesikeis, po 10 metų ji bus silpna kariuomenė. Kiekvieną dieną ji turi tobulėti, apsirūpinti naujais ginklais ir žvelgti į ateitį.

Lygiai tas pats ir su bendrine kalba - negalime sustoti vietoje. Pirmiausia mums reikalinga moderni teisinė bazė.

Turi būti konstitucinis valstybinės kalbos įstatymas, kurio tiek metų nesugebame priimti. Vien tai parodo, kad kalba yra vienas iš valstybės egzistencijos pagrindų. Turime sutvarkyti teisinę bazę, kad užmirštume siūlymus įvesti antrą valstybinę kalbą.

Lietuvių kalba, nebūdama komercine, sunkiai atlaiko kitų kalbų konkurenciją, todėl turime ja rūpintis valstybiniu lygiu. Turime turėti ilgalaikę lietuvių kalbos plėtros strategiją. Šiandien, man atrodo, yra ypač svarbu kalbos technologijos ir lietuvių kalba informacinių technologijų terpėje“, - kalbėjo A. Antanaitis.Pasak jo, svarbus yra visuomenės ir kalbos santykis - žmonės turi pamilti kalbą.

„Mus lydi dvi nelaimės. Viena eina iš praeities, kai visada paklusdavome ponui. Svetimos plunksnos atrodo labai gražios ir norisi jomis kaišytis. Kitas dalykas yra beždžionės sindromas, kai viskas, kas yra atėję iš Vakarų, yra labai gražu. Dabar yra savotiškas dvasinės okupacijos šešėlis, tai reikia išgyventi“, - žodžių į vatą nevyniojo VLKK pirmininkas.

Jis pabrėžė, kad laikmetis ir kalba turi žygiuoti drauge. Kalba yra vienas iš ateities kūrimo įrankių, tad reikia eiti pokyčių keliu, tačiau reikia išsaugoti tautinę savigarbą ir išlaikyti lietuvių kalbą kaip vieną iš tautos ir valstybės ramsčių.

Ar pokyčiai būtini?

VLKK surengtame forume dalyvavę įvairių sričių atstovai dalijosi nuomonėmis, ar kalbai reikia pokyčių, kokie jie turėtų būti. Advokatas Edmundas Budvytis atviravo, kad jam neramu dėl žodžio „reforma“.

„Jei kažkas keičiama, būtina įsitikinti objektyvių pokyčių būtinumu. Atsiranda naujadarai, bet tai nėra reforma, tai natūralus vystymasis. Yra teisininkų kalambūras „Paleisti negalima pakarti“.

Tad pajuokaučiau, kad darykime reformą taip atsargiai, kad reforma leistų suprasti, ar negalima paleisti, ar negalima pakarti. Reforma turi būti atsargi, kad kalba nebūtų sugriauta“, - nuomonę išsakė E. Budvytis.

VLKK narė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė Daiva Daugirdienė teigė, kad vertėjams reikia ne reformų, o papildymų - verčiant knygas reikia įvairių stilių.

„Kad atspindėtume originalų stilių, reikia įvairių žodžių ir terminų“, - sakė D. Daugirdienė.

Žurnalistas, laidų vedėjas Edvardas Kubilius taip pat pritarė, kad kalbai reikia sinonimų, nes kuo daugiau žodžių, tuo įvairesnė kalba.

„Su lietuvių kalba viskas yra gerai, ji yra graži, taisyklės aiškios. Kiekvieno piliečio pareiga yra išmanyti savo kalbą. Manau, kad reikia mažiau pokyčių ir reikia, kad jaunimas išmoktų lietuvių kalbos pagrindus, turėtų kalbinį pamatą“, - mintimis dalijosi E. Kubilius.

Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos valdybos narys dr. Linas Petkevičius akcentavo, kad kalba ir kalbos apdorojimo technologijos yra gana sparčiai besivystanti sritis.

„Liūdna, kad neturime tokių pat resursų atviros prieigos kalbos naudojimo ištekliams, kas leistų plačiau pritaikyti kalbą“, - dėmesį į šį niuansą atkreipė L. Petkevičius. Vytauto Didžiojo universiteto docentas, Kompiuterinės lingvistikos centro vadovas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys Andrius Utka laikosi pozicijos, kad grėsmių lietuvių kalbai nėra.

„Esu girdėjęs, kad lietuvių kalba per sudėtinga informacinėms technologijoms, bet su tuo nesutinku. Technologijos taikosi prie kalbos, kalba prie technologijų neturi taikytis. Svarbu yra kalbos duomenys, jei jų bus užtektinai, technologijos puikiai kalbą apdoros.

Ne kartą sakiau, kad dar niekada lietuvių kalbos tiek daug visur internete nebuvo, kiek jos yra šiandien. Jos yra daug ir tie archyvai išliks. Tačiau aš sutinku, kad kalba turi keistis, nes pasaulis keičiasi“, - kalbėjo A. Utka.

Straipsnis remiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagal Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą.