Kodėl ukrainiečiai neserga litvinizmu?

Litvinizmo teorijos pagrindas – LDK paveldėtojų statuso savinimasis. Jį propaguojantys gudai tvirtina, kad tai jų protėviai sukūrė LDK, todėl būtent gudai turi teisę vadintis lietuviais arba litvinais, o mes – lietuviai – neva turėtume vadintis žemaičiais, nes mūsų protėviai neva buvo ne LDK kūrėjai, o tik vieni iš daugelio valdinių.

Ukrainiečiai teigiamai vertina LDK laikotarpį savo istorijoje ir tai ne kartą teko pajusti lankantis Ukrainoje ir bendraujant su žmonėmis. Žinoma, dabar ypatingas simpatijas Lietuvai lemia mūsų parama agresiją patyrusiai šaliai, tačiau nemažai sutiktų ukrainiečių minėjo ir draugystę su lietuviais sovietmečiu, abi tautas suartinančias pokario partizanų kovas. Ne kartą teko girdėti, kad Ukrainos mokyklose LDK laikotarpis pateikiamas kaip „geri laikai“.

Ukrainiečiai kai kuriuos viduramžių istorijos momentus priima kaip bendrus mums ir jiems. Vienas labiausiai paplitusių pavyzdžių – pergalė prieš Aukso Ordą Mėlynųjų vandenų mūšyje, kurią ukrainiečiai linkę laikyti bendra, pasiekta jų pačių kartu su lietuviais. Nūdienos patriotiniuose paveikslėliuose, skirtuose įvairių laikų Ukrainos gynėjamas, kartais galima pamatyti Vytį ir Gediminaičių stulpus. Vinycios miesto herbe vaizduojami kazokas ir LDK karys. Tačiau esminis skirtumas nuo litvinizmą propaguojančių gudų yra tas, kad ukrainiečiams LDK nėra jų valstybė, o tik laikotarpis jų tėvynės istorijoje. Litvinizmu besižavintį ukrainietį, net ir labai stengiantis, rasti sunku. Kodėl ši pseudoistorinė teorija jų nedomina?

Kaip Alfa.lt sakė ukrainiečių analitikas Euhenas Mahda, mokykloje ukrainiečiai mokosi ne Lietuvos istorijos, o nagrinėja lietuviškąjį viduramžių Ukrainos laikotarpį. „Mūsų istoriografijoje buvimas LDK dalimi iš tiesų vertinamas kaip teigiamas reiškinys. Priežastis paprasta – prisijungimas prie LDK padėjo apsiginti nuo mongolų“, – sakė E. Mahda.

Į Kyjivo Rusios žemes atėję lietuviai rado jau veikiančius valstybinius aparatus – administravimo, teisės, mokesčių sistemas. Anot Alfa.lt pašnekovo, dabartinėje Ukrainos teritorijoje buvusioms kunigaikštystėms buvo labai priimtinas ir lietuvių principas nekeisti joje nusistovėjusios gyvenimo tvarkos. „Jei neklystu, rašant LDK statutus, taip pat remtasi Jaroslavaičių teisynu“, – sakė ekspertas. Jis pabrėžė, kad ukrainiečiai visa tai laiko savo istorijos dalimi, bet nėra linkę sureikšminti tautinio klausimo – kalbama apie viduramžius, o tautų savimonės formavimosi procesas prasidėjo daug vėliau. „Tiesiog tada, kaip ir dabar, ir lietuviams, ir ukrainiečiams kilo rimtos grėsmės, o tai, kad ir vieni, ir kiti buvo maždaug tame pačiame išsivystymo lygyje, kartu lėmė gana teigiamus, nekonfliktinius tarpusavio santykius“, – teigė E. Mahda.

Taigi, žvelgiant iš to meto žmonių mąstysenos perspektyvos, į Ukrainos žemes atėjusi LDK buvo priimta teigiamai dėl pragmatinių priežasčių – priimtinų mokesčių, tikėjimo tolerancijos ir kitų. Atitinkamai susiformavo ir ukrainiečių istoriografijos požiūris į šį laikotarpį. Kaip sakė E. Mahda, jam neteko skaityti nė vieno ukrainietiško istorinio veikalo, kuriame būtų propaguojama kas nors panašaus į litvinizmą.

„Kodėl pas mus to nėra, o pas gudus yra? Reikia klausti pačių gudų – negaliu už juos atsakyti. Galbūt priežastis yra ta, kad ukrainiečiai ilgiau kovojo už savo valstybingumą. 1917 m. paskelbta nepriklausoma Ukrainos Respublika gyvavo kad ir trumpai, bet gerokai ilgiau nei nepriklausoma gudų respublika, išsilaikiusi keletą savaičių“, – aiškino analitikas.

Lietuva ir Gudija yra kaimynės, be to, jau seniai ne pačiuose geriausiuose santykiuose. Tuo metu su Ukraina šiandien sieja ne tik bendras saugumo interesas, bet ir gilesni, mentaliniai dalykai – ukrainiečiai ir lietuviai turi bendrą istoriją, bet neturi bendros sienos. Tautoms nėra dėl ko nesutarti, o bendrybes rasti lengva. E. Mahda priminė ir sovietų laikus, kai ukrainiečius ir lietuvius, be kitų dalykų, suartindavo sportas – pergalė prieš Kauno „Žalgirį“ Kyjivo krepšininkams būdavo reikšmingas pasiekimas, nes į Lietuvos krepšinį ukrainiečiai žiūrėjo su pagarba.

Beje, dėl gana suprantamų priežasčių LDK laikotarpį ukrainiečiai vertina geriau nei Abiejų Tautų Respublikos laikus, kurie siejami su aktyvia polonizacija ir kazokų laisvės kovomis. Kovingumas – ukrainiečių nacionalinio charakterio dalis, ir nenuostabu, kad kazokas ir šiandien karo už laisvę sąlygomis ukrainiečiams yra bene svarbiausias istorinio tapatumo simbolis. Visgi, pasak E. Mahdos, valstybingumas remiasi ne vien istorine atmintimi, bet ir esamais santykiais su kaimynais, gebėjimu megzti dialogą. Šiuo požiūriu ukrainiečiams ir lietuviams sugyventi labai paprasta.