Ką amerikiečių fiasko Afganistane reiškia pasauliui

„Talibanas – tai ne Šiaurės Vietnamo kariuomenė, – liepos 8-ąją pareiškė JAV prezidentas Joe Bidenas, praėjus kelioms dienoms, kai amerikiečiai paliko Bagramo oro bazę, 20 metų tarnavusią jiems kaip pagrindinis karo Afganistane centras, neinformavę bazei vadovaujančio afganistaniečio.

– Jie nė iš tolo neprilygsta pajėgumu. Nebus tokios situacijos, kai teks iš Afganistano surinkus žmones traukti nuo JAV ambasados stogo.“

Jau rugpjūčio 15 d. Kabulo langus drebino „Chinookai“, rinkdami JAV diplomatus iš gremėzdiško ambasados pastato.

Miesto oro uosto kilimo taką užplūdo desperatiški afganistaniečiai.

Kai kurie bandė kabintis į C-17 transporterio važiuoklę ir žuvo nukritę.

Chaosas kilimo take ryškiai kontrastavo su praėjusios dienos įvykiais, kai talibai beveik be kraujo užėmė Kabulą.

Dabar Talibano kontroliuojama Afganistano dalis didesnė nei 2001 m., kai reaguodami į Rugsėjo 11-osios išpuolius jį nuvertė amerikiečiai (žr. žemėlapį).

Atrodė, kad prezidentūroje Kabule aplink šalies prezidento Ashrafo Ghani paliktą stalą pozuojantys talibų kovotojai dulkėtais sandalais patys stebisi savo pergale.

„Pasiekėme pergalę, kurios nebuvo tikėtasi“, – pripažino Talibano vado pavaduotojas Mullah Abdulas Ghani Baradaras.

Oro uosto apylinkėse vykstant įtemptai dramai, priešai vieni su kitais elgėsi atsargiai.

Kol kas Talibanas leidžia amerikiečiams vykdyti evakuacinius skrydžius, bet privertė atsitraukti minias, bandančias patekti į lėktuvus.

Kadangi Kabule tebėra tūkstančiai amerikiečių, situacija gali tapti pavojingesnė.

Talibus gali pradėti erzinti tūkstančiai Afganistano žemę mindančių JAV ir britų karių, taip pat jie gali supykti dėl amerikiečių sprendimo blokuoti užsienio rezervus.

JAV pasitraukimas iš Kabulo, kaip ir 1975-aisiais iš Saigono, žymi lemtingą geopolitinę akimirką – galingiausią pasaulio šalį vėl nugalėjo silpnesnis priešas.

Ir vienu, ir kitu atveju – anuomet kaip senatorius, dabar kaip prezidentas – J. Bidenas ragino išeiti staiga.

Ir tada, kaip dabar aršūs JAV kritikai prognozavo, kad chaotiškai viską metus sąjungininkams kils nerimas, o priešams tai suteiks drąsos. Šalys kaimynės ir atokiau esančios turtingos valstybės gali tikėtis naujų trikdančių pabėgėlių srautų.

Pasaulio džihadistai, iš kurių tūkstančius, kaip manoma, yra priglobęs Talibanas, matys Dievo ranką, kad šventieji kovotojai Afganistane nugalėjo dvi galingas valstybes – 1989-aisiais Sovietų Sąjungą, o dabar JAV.

Padariniai labiausiai bus justi pačiame Afganistane.

Per anksti sakyti, ar Talibano triumfas – paskutinis, ar tik naujausias skyrius 42 metus trunkančiame šalies kare, nuo 2001 m. kainavusiame per 117 tūkst. afganistaniečių gyvybių (žr. 1 grafiką).

Afganistanas tebėra viena skurdžiausių pasaulio šalių. Jei neliks humanitarinės Vakarų pagalbos, gali išgaruoti net ir kuklūs dviejų pastarųjų dešimtmečių ekonominiai ir socialiniai pasiekimai, kaip antai mergaičių švietimas.

Daug priklausys nuo to, kaip valdys Talibanas. Kai pastarąjį kartą 1996–2001 m. Talibanas stojo prie vairo Kabule, ilgai karo draskyta šalis jo rankose paniro į teokratinę tironiją.

Jis nebeleido moterims mokytis ir dirbti, uždraudė didumą meno ir muzikos, žudė mažumas.

Taip pat priglaudė įvairiausių kovotojų, ypač „Al-Qaedą“, siekusią paskleisti džihadą po pasaulį.

Jų valdomas „emyratas“ buvo toks atstumiantis, kad jį pripažino tik Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir ilgalaikis Talibano rėmėjas Pakistanas. JAV pasitraukimas iš Kabulo, kaip ir 1975-aisiais iš Saigono, žymi lemtingą geopolitinę akimirką – galingiausią pasaulio šalį vėl nugalėjo silpnesnis priešas.

Šįkart talibai nori pasirodyti iš švelnesnės pusės.

Rugpjūčio 17 d. vienas oficialių atstovų pagrindiniame Afganistano TV kanale davė interviu laidą vedančiai moteriai – pirmojo jų valdymo laikais tai būtų buvę neįsivaizduojama.

Be to, Talibanas gana švelniai elgėsi su sostine.

„Manėme, kad bus daug daugiau brutalumo“, – pripažino dėstytojas Obaidullah Baheeras iš Amerikos universiteto Kabule.

Taigi jį „maloniai nustebino jų disciplina ir pagarbumas“. O. Baheeras pastebėjo, kad, skirtingai nei Afganistano karių automobiliai, talibai nesignalizuoja civilių automobiliams, versdami trauktis iš kelio.

Tęsti darbą

Talibano prioritetas – pasirūpinti, kad esama valstybė toliau funkcionuotų.

Neturėdami technokratų ir valdymo specialistų, jie paskelbė visuotinę visų vyriausybės pareigūnų amnestiją, ragindami grįžti į darbą. Sveikatos ministras ir Kabulo meras lieka eiti pareigas.

Antonio Giustozzi iš Karaliaus koledžo Londone pastebi, kad talibai susitarė su buvusiu užsienio reikalų ministru Salahuddinu Rabbani ir Hamidu Karzai, kuris pirmasis prie amerikiečių tapo prezidentu.

Jie pasamdė kariuomenės specialistus užgrobtai įrangai valdyti ir bando į savo pusę palenkti karo lakūnus.

Daugiau užuominų galima rasti Talibano strategijoje, kurią jis taiko jau seniau užimtose kaimo provincijose.

Jie dažnai išnaudojo vyriausybės teikiamas paslaugas, leisdami mokytojams ir gydytojams toliau dirbti, jei tik šie laikėsi Talibano taisyklių.

„Jie į savo rankas perims to, kas jau sukurta, kontrolę bent trumpalaikėje perspektyvoje, ir manau, kad bandys siekti stabilumo, o ne vienokios ar kitokios revoliucijos“, – kalbėjo Ashley Jackson iš Užsienio plėtros instituto (UPI), veikiančio Londone.

Anot Martine van Bijlert iš Afganistano analitikų tinklo, perimdamas šalį Talibanas svarsto, kaip tai, ką daugelis jo kovotojų laiko ideologiniu grynumu, suderinti su švietimo paklausa, būdinga net tarp daugelio konservatyvesnių afganistaniečių.

UNICEF lauko operacijų vadovas Afganistane Mustapha Ben Messaoudas tikino esąs „atsargiai optimistiškas“.

Galima tik spėlioti, kiek tęsis toks pragmatizmas. Iš kai kurių ką tik užimtų teritorijų gautos naujienos kelia nerimą. Herate, kur 60 proc. universiteto studentų buvo moterys, studentėms liepta grįžti namo.

Dirbusioms moterims nurodyta perleisti darbą giminaičiams vyrams.

Talibano atstovas Zabihullah Mujahidas sakė, kad žiniasklaida gali tęsti darbą, jei nekalbės „priešingai islamiškoms vertybėms“ ir „netransliuos nieko, kas prieštarauja mūsų nacionaliniams interesams“.

Neatrodo, kad nėra ko nuogąstauti.

Daugelio afganistaniečių neįtikins ir talibų pažadas, kad „nebus keršijama visiems tiems, kurie dirba su Kabulo administracija arba užsienio pajėgomis“.

Kalbama, kad, Talibanui užėmus prie Pakistano sienos įsikūrusį Spin Boldaką, buvo išžudyti tuzinai vyriausybės šalininkų.

Kandahare talibai pagrobė ir nužudė populiarų komiką Nazarą Mohammadą. Kabule plinta pranešimai, kad Talibanas medžioja buvusius JAV karių vertėjus ir afganistaniečių vadus.

Viena Kabule dirbusi teisėja pripažino, kad su šimtais buvusių kolegų bijo kerštavimo.

Kalbama, kad rugpjūčio 18-ąją Džalalabade talibai nužudė kelis protestuotojus, mojavusius Afganistano, o ne Talibano vėliava.

Iš Afganistano kariuomenės – tik kiautas

Kad ir kaip būtų, Talibano pažadai „pasigailėti“ ir leisti saugiai pasitraukti ginklus sudėjusiems vyriausybės kariams iš dalies paaiškina, kaip jam lengvai pavyko įveikti Afganistano kariuomenę.

1989 m. Sovietų Sąjungai pasitraukus iš Afganistano, jos sukurtas satelitinis režimas išsilaikė trejus metus ir tik po to žlugo (iš dalies dėl to, kad subyrėjo pati Sovietų Sąjunga).

Šį kartą sukurta valstybė neišsilaikė nė tiek, kad spėtų pasitraukti visi amerikiečiai.

„Išleidome daugiau nei trilijoną dolerių, – rugpjūčio 16-ąją apgailestavo J. Bidenas.

– Parengėme ir aprūpinome apie 300 tūkst. karių skaičiuojančias afganų karines pajėgas, <...> didesnes už daugelio mūsų NATO sąjungininkių kariuomenes.“

Kodėl viskas ištirpo per kelias dienas?

Per 20 metų, kol šalyje buvo amerikiečiai, talibai trumpam kartais užimdavo tik vieną miestą, Kundūzą.

Bet rugpjūčio 6-ąją pradėję pietvakariuose nuo Zarandžo jie užėmė vieną provincijos sostinę po kitos, kol galiausiai rugpjūčio 15 d. jų rankose atsidūrė ir Kabulas.

Iš esmės jie kontroliuoja ir visą teritoriją, kurią kadaise valdė su talibais kovojęs Šiaurės aljansas,

2001 m. talkininkavęs amerikiečiams. A. Ghani viceprezidentas Amrullah Salehas pabėgo į Pandžšyro slėnį, pasiskelbė laikinuoju prezidentu ir ragina „priešintis“.

Bet jo reikalas atrodo beviltiškas. Už sėkmę Talibanas turi dėkoti Pakistano paramai, JAV dėmesį blaškiusiam Irakui, narkotikų pinigams ir korupcijai Afganistano elite.

Bet kartu kovotojai mokėjo guviai veikti. Paskutiniame karo etape jie dažnai įkūnijo Sun Tzu teiginį, kad aukščiausias karo menas – įveikti priešą be kovos.

„Tai, kas ką tik įvyko, turbūt yra bene geriausiai sumanyta ir suplanuota visų laikų partizaninė kampanija, – teigė buvęs britų karininkas Mike’as Martinas iš Karaliaus koledžo Londone, vienu metu dirbęs Helmando provincijoje.

– Talibai apsilankė visuose rajonuose ir į savo pusę palenkė visus sukarintus vietos būrius, tardamiesi gentinių linijų pagrindu.“ Antai Herate provincijos tarybos vadovas susitarė su vietos Talibano vadu (abu priklausė Alizai genčiai).

„Vietos pajėgoms perėjus į jų pusę, – tęsė M. Martinas, – vyriausybės pusei nebeužteko svorio, tad kariuomenei teko pasiduoti.“ Talibų sugebėjimas taip susitarti atspindėjo gilesnę problemą.

JAV su sąjungininkėmis padėjo formuoti itin centralizuotą valstybę, kurios 2004 m. priimta konstitucija atliepė XX a. 7-ojo dešimtmečio monarchijos laikus.

A. Ghani, buvęs Pasaulio banko pareigūnas ir vienas knygos „Fixing Failed States“ („Kaip taisomos žlugusios valstybės“) autorių, norėjo sukurti nacionalines institucijas, kurios atimtų privilegijas iš įtakingų vietinių.

Svarbios gentys ir klanai neapsidžiaugė. „Tarp Kabulo ir regioninių veikėjų tvyranti įtampa atvėrė tuštumas, kuriomis sugebėjo pasinaudoti talibai, – pabrėžia Ibraheemas Bahissas iš Tarptautinės krizių grupės. – Jie, buvę patrauklūs labai ribotam ratui, vėliau tapo faktiškai nacionaliniu judėjimu.“

Amerikiečių suformuota Afganistano kariuomenė buvo didžiulė, gerai apginkluota, turėjo karinių oro pajėgų. Bet kartu buvo visiškai netinkama tokiam karui.

Oficiali vadovavimo grandis kirtosi su ištikimybe šeimoms ir gentims, pasakojo Jackas Watlingas iš Karališkojo gynybos ir saugumo tyrimų instituto (RUSI).

Dėl to vyravo masinė korupcija. „Kariuomenė gaudavo įrangą, ji atsidurdavo dideliuose sandėliuose, o tada nuplaukdavo į visokiausių veikėjų rankas“, – sakė J. Watlingas.

Idėjų kalvės CNA duomenimis, nors popieriuje kariuomenė skaičiavo 352 tūkst. karių, žinioje turimos pajėgos siekė apie 96 tūkst. – ne ką daugiau už maždaug 60 tūkst. talibų.

Amerikiečių duota įranga buvo per sudėtinga prižiūrėti, todėl dažnai gedo. Dėl to didumai kariuomenės teko laikytis apgultose bazėse.

Daugybė karių negavo užmokesčio ir alko, buvo daug aukų. Kovoti iš esmės liko nedidelė Afganistano specialiųjų pajėgų grupė, bet jų buvo per mažai.

JAV sprendimas išeiti tapo lemtingu smūgiu. Kaip pabrėžiama 1978 m. paskelbtame „RAND Corporation“ tyrime apie Vietnamą: „Fizinė reikalo pusė – išvedami kariai, prarasta amerikiečių karinė aviacija, senkanti humanitarinė pagalba – nebuvo pragaištingesnė už kartu prisidėjusį psichologinį poveikį žinant, kad, JAV akimis, jų nebeverta gelbėti.“

Draugų ir įtakos paieškos

Vakarų šalys pateko į keblią padėtį. Patyrusios siaubingą nesėkmę, dabar jos tikisi, kaip sakė britų užsienio reikalų ministras Dominicas Raabas, daryti „švelninančią įtaką“

Talibanui, naudodamos du svertus – humanitarinę pagalbą ir diplomatinį naujojo režimo pripažinimą. Vargu ar bent vienas jų bus veiksmingas.

Anksčiau Talibanui priešiški Iranas ir Rusija dabar nusiteikę daug palankiau – abi šalys mėgaujasi JAV pažeminimu Afganistane.

Rusijos prezidento pasiuntinys Afganistane Zamiras Kabulovas vos ne plojo jų pergalei: pasak jo, Talibanas „daug geriau sugeba sudaryti susitarimus nei marionetinė vyriausybė Kabule“.

Dar smagiau buvo Pakistanui, kurio šnipai ugdė Talibaną nuo gimimo. „Afganistane sutraukytos vergijos grandinės“, – karštai kalbėjo Pakistano ministras pirmininkas Imranas Khanas.

Didžiausias diplomatinis prizas Talibanui – Kinija, turinti sieną su Afganistanu per siaurą Vachano koridorių.

Liepos 28-ąją, kai amerikiečiai jau beveik buvo pasitraukę, Kinija demonstratyviai Tiandzine priėmė Talibano vadų delegaciją ir talibus pavadino „ryžtinga karine ir politine jėga“.

Talibanui pateisinus tokį epitetą, Kinijos diplomatai netrukus prabilo apie „draugiškų santykių ir bendradarbiavimo“ perspektyvas. Kaip iš tiesų klostysis santykiai su kaimynėmis, iš dalies priklauso nuo talibų ryšių su tarptautinėmis džihadistų grupuotėmis.

Antai Kinijai neramu dėl kovotojų uigūrų, kuriuos laiko grėsme stabilumui Sindziange, kur uigūrai sudaro daugumą gyventojų ir kenčia nuo intensyvių represijų.

Vakarų šalims islamistų ekstremizmas taip pat jau seniai kelia nerimą, net jei grėsmė nuo 2001 m. sumažėjo.

„Į Afganistaną prieš 20 metų ėjome su viena misija – susitvarkyti su tais, kurie mus užpuolė rugsėjo 11-ąją, – rugpjūčio 15 d. sakė JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. – Ir ta misija mums pavyko.“

Iš už rugsėjo įvykius atsakingos grupuotės „Al-Qaeda“ liko tik šešėlis.

Bet jos ideologija pasklido toli ir plačiai. Iš jos užgimė tokie dariniai kaip dar brutalesnė Irake ir Sirijoje veikianti „Islamo valstybė“, taip pat atsirado atšakų ir pavienių teroristų.

Z. Mujahidas bandė sušvelninti nerimą, kad Afganistanas vėl taps pasaulinio terorizmo baze, kaip rugsėjo 11-ąją: „Norime visus, ypač JAV, patikinti, kad Afganistanas nebus naudojamas kam nors pulti.“

Bet džihadistų grupuotes stebinti JT komanda neseniai pranešė, kad „Al-Qaeda“ tebeegzistuoja ne mažiau kaip 15-oje iš 34-ių Afganistano provincijų, daugiausia rytiniuose šalies pakraščiuose.

Kai kur veikia ir „Islamo valstybės“ vietos skyrius, turintis nuo kelių šimtų iki 10 tūkst. narių.

Vakarų žvalgybos tarnybos mano, kad Afganistane yra amerikiečiams 2011 m. nukovus Osamą bin Ladeną „Al-Qaedos“ vadu tapęs Aymanas Al Zawahiri, nors ir ligotas.

Problemą paaštrina talibų sprendimas iš Pul-e-Charkhi kalėjimo Kabule paleisti tūkstančius kalinių, iš kurių daugelis – užkietėję džihadistai.

JAV pareigūnai mano, kad gali kontroliuoti teroristus derindami budrią žvalgybą ir tikslinius smūgius.

J. Bideno teigimu, JAV turi solidžius „užhorizontinius kovos su terorizmu pajėgumus“.

Bet jie smarkiai susilpnėjo. Greitai amerikiečiai nebeturės vietoje nei karių, nei diplomatų. Vargu ar išgyvens paties Afganistano šnipų agentūra – Nacionalinis saugumo direktoratas, o jei ir išgyvens, vargu ar bendradarbiaus su Vakarais.

JAV šnipams teks labiau pasikliauti daugiausia ne pačiame Afganistane užverbuotais agentais ir elektronine žvalgyba.

Amerikiečių suformuota Afganistano kariuomenė buvo didžiulė, gerai apginkluota, turėjo karinių oro pajėgų.

Bet kartu buvo visiškai netinkama tokiam karui. Kai Afganistane nėra oro pajėgų bazės, dar vienas apsunkinantis suvaržymas, kad šalis neturi išėjimo į jūrą.

Buvo metas, kai CŽA bepiločiai orlaiviai kilo iš kaimyno Pakistano, bet jo santykiai su JAV pasiekę dugną.

Raketos ar karo lėktuvai galėtų atskristi iš bazių Persijos įlankoje ar Arabijos jūroje plaukiojančio lėktuvnešio, bet tada tektų kirsti Iraną, o tai menkai tikėtina, arba Pakistaną, gavus šio leidimą arba ne.

Nors J. Bidenas su komanda aiškina, kad Vietnamas – visai kitas reikalas, palyginimai su juo neišvengiami.

Abiem atvejais civiliniai ir karo vadai suklaidino amerikiečius dėl konflikto su neapibrėžtais tikslais ir nepatikimais partneriais, o veiksmas vyko kultūrinėje terpėje, kur amerikiečiai taip ir nerado, nuo ko atsispirti.

Bet netrūksta ir skirtumų. Skaudu, kad Afganistane žuvo 2452 amerikiečių kariai, bet Vietnamo kare pralieta daug daugiau kraujo (žuvo 25 kartus daugiau amerikiečių) ir jis skatino didesnį susiskaldymą.

Kitais atžvilgiais nesėkmė Afganistane atrodo blogiau.

Pasak Caitlin Talmadge iš Džordžtauno universiteto, Šiaurės Vietnamo kariuomenė buvo kvalifikuota, gal dukart didesnė už talibų pajėgas, turėjo šarvuotųjų dalinių, ją palaikė supervalstybė.

Bet Talibano užimta teritorija keturiskart didesnė nei Pietų Vietnamas.

Tai sukrėtė pasaulį

Daug istorikų priėjo išvadą, kad iš dalies Sovietų Sąjunga nusprendė įsiveržti į Afganistaną ir aktyviau remti jai artimus judėjimus Centrinėje Amerikoje ir Afrikoje tikėdama, kad Vietnamo karas susilpnino JAV. Kinijai Afganistane patirtas fiasko jau davė progą džiūgauti JAV atsitraukimu, jei ne smukimu.

Ultrapatriotiškas Kinijos komunistų partijos leidžiamas laikraštis „Global Times“ rugpjūčio 16-ąją triumfuodamas rašė, kad JAV pasitraukimas yra „blogas ženklas Taivano ateičiai“.

Užsiminta, kad jei JAV nepriimtina keli tūkstančiai aukų Afganistane, karas dėl Taivano „reikštų neįsivaizduojamą kainą“.

Buvęs Taivano gynybos ministras Andrew Yangas sutinka, kad pasitraukimas iš Afganistano Taivanui svarbus: „Tai pamoka... Taivanas turėtų pasikliauti savo gynimosi pajėgumais, o ne JAV parama.“ Daugeliui Indijos oficialių asmenų neramu dėl Pakistanui artimos grupės pergalės ir perspektyvų, kad atkus džihadizmas.

O kadangi Indija glaudžiau susivienijo su JAV prieš Kiniją, juos apstulbino pasimatęs amerikiečių nepatikimumas. „JAV pasitraukimas parodė, kad visiškai nepaisoma, kuo tai baigsis“, – teigė buvusi aukščiausia Indijos diplomatė Nirupama Rao.

Ir pridūrė, kad „tai devalvavo amerikiečių galios vertę ir patikimumą regione“.

Europiečiai piktinasi, jog buvo tiesiog pastatyti prieš faktą, kad amerikiečiai išeina. Vienam diplomatui tai „patvirtina jau seniai stebimą JAV tendenciją trauktis“.

Pasak jo, europiečiams reikia „padaryti išvadas“, kiek patikimi amerikiečiai kalbant apie krizes tokiuose kraštuose kaip Artimieji Rytai ir Sahelis.

Baisiai pasipiktino ir britų pareigūnai. Parlamento Užsienio reikalų komitetui vadovaujantis konservatorius Tomas Tugendhatas, tarnavęs Afganistane kaip karys, sakė, jog Jungtinei Karalystei reikėtų „nustatyti viziją, kad NATO partneriai iš Europos gautų naujos energijos, kad nepriklausytume nuo vienintelės sąjungininkės, nuo vieno vadovo sprendimo“.

Bet dėl amerikiečių patikimumo jau seniai mėgstama padejuoti. Europiečiai buvo nepatenkinti, kad Barackas Obama 2011 m. nebuvo linkęs kištis į Libijos reikalus, o 2013 m. atšaukė antskrydžius į Siriją.

Persijos įlankos šalys sielojosi, kai D. Trumpas nenubaudė Irano už išpuolį prieš Saudo Arabijos naftos kompleksus, įvykdytą 2019 m.

Taivanas jau yra patyręs amerikiečių išdavystę, kai 1979 m. JAV atsisakė oficialaus diplomatinio Taivano pripažinimo ir vietoj jo pasirinko komunistinę Kiniją, bet su tuo susitaikė.

Gal J. Bideno pasirinktas būdas pasitraukti ir rodo amerikietišką užgaidumą, bet kartu patvirtina, kad jie nepakeičiami.

Reta sąjungininkė turi kitų variantų, kai pradėjo reikštis Rusija ir Kinija.

„JAV tai – rimtas smūgis, – pripažino Michaelas Fullilove’as, Sidnėjuje vadovaujantis idėjų kalvei „Lowy Institute“, – bet Australijai tai nieko nekeičia.“ Paklaustas, ar Japonijai neramu, vienas aukštas pareigūnas iš Tokijo atsakė: „Ne, nes Afganistanas yra Afganistanas. Japonija – kas kita.“ Scanpix Evakuacija. Ar pabėgimas?

Be to, kaip sąjungininkai Europoje džiaugėsi JAV sprendimu pasitraukti iš Vietnamo, nes jiems buvo neramu, kad Vietnamas atitraukia išteklius ir dėmesį nuo sovietų grėsmės Europai, dabar ne vienas sąjungininkas (ir Kinijai priešiški Vašingtono veikėjai) mato progą atkreipti JAV dėmesį į jiems rūpimus klausimus.

Kaip pastebėjo J. Bidenas: „Tikrosioms mūsų strateginėms konkurentėms – Kinijai ir Rusijai – nebūtų nieko geriau, jei JAV ir toliau neribotą laiką išteklių ir dėmesio forma kištų milijardus dolerių į bandymą stabilizuoti Afganistaną.“ Ilgalaikė perspektyva Ilgalaikė pamoka iš Vietnamo gali būti, kad svarbi yra perspektyva.

Trumpalaikėje perspektyvoje JAV pasitikėjimas nukentėjo, o priešininkams buvo džiaugsmo.

Bet patyrę pralaimėjimą kare, kuriuo siekta sulaikyti komunistų antplūdį, per 15 metų amerikiečiai laimėjo Šaltąjį karą ir tapo lygių neturinčia galybe. Europiečiai piktinasi, kad buvo tiesiog pastatyti prieš faktą, jog amerikiečiai išeina. Vienam diplomatui tai „patvirtina jau seniai stebimą JAV tendenciją trauktis“.

Per konfliktą Vietname išvargusios JAV ginkluotosios pajėgos atsigavo ir virto neprilygstama, technologiškai pažangia jėga.

O po keturių dešimtmečių Vietnamas – artimas supervalstybės, kurią nugalėjo, partneris.

Amerikiečiams tai gal ir paguoda. Bet menka paguoda afganistaniečiams, kurie tikėjosi, kad JAV juos apgins, o dabar jų laukia gyvenimas Talibano valdžioje.