Dronų eksperto vertinimas: Lietuva nesimoko šio karo pamokų

Dronų eksperto Povilo Stankūno teigimu, mūsų šalis, deja, į poreikį adaptuotis prie naujos saugumo ir gynybos tikrovės žiūri „viena akimi“. Dronų ir jų pilotų poreikis suvokiamas vangiai, o kai kurie politiniai sprendimai, pasak Alfa.lt pašnekovo, yra šokiruojančiai absurdiški.

– Karo pradžioje dronų panaudojimas atrodė lyg stebuklas, o apie „Bayraktarus“ buvo kuriamos dainos. Tačiau dabar naujienų apie smogiamųjų bepiločių operacijas girdime daug rečiau. Kodėl? „Stebuklas“ tapo kasdienybe?

– Elementaru: kurį laiką labai efektyviai naudoji tam tikrą technologiją, bet netrukus jai atrandami „priešnuodžiai“. Tai galima palyginti su kompiuteriniais virusais ir antivirusais – sukuriamas naujas virusas ir čia pat tobulinama antivirusinė programa.

Abu progresuoja praktiškai tolygiai. Panašiai yra ir su dronais. „Bayraktaras“ nėra stebuklingas ar kažkuo unikalus – tai tiesiog skraidanti ir tam tikrą svorį galinti nešti „mašinytė“.

Gamintojai sukūrė sistemą, kuri labai gerai veikė, bet vėliau, kiek suprantu, jos netobulino, ir nenuostabu, kad rusai išmoko juos „gesinti“ – jų radioelektroninės karybos pajėgumai yra tikrai įspūdingi. Jei nuolat būtų tobulinami jų komponentai, programinė ir ryšio įranga, turbūt iki šiol apie juos dainos būtų kuriamos.

– Panaši situacija ir su civiliniais dronais? Dar prieš pusmetį visur kalbėta apie tai, kaip sėkmingai jie naudojami, o dabar dažniausiai girdime apie tai, kiek daug jų fronte prarandama.

– Tikrai taip. Todėl jau seniai perspėjau, kad gamykliniai dronai anksčiau ar vėliau susidurs su šia problema. Jų privalumas tas, kad jais lengva naudotis, bet yra ir trūkumų, pavyzdžiui, negali „šokinėti“ į kitus dažnius ir daryti kitų dalykų, įgalinančių tobulinti aparatą.

Vadinasi, jis bus labai efektyvus tik ribotą laiką, kol priešininkas jo „neperkanda“.

Todėl Ukrainoje dabar vis labiau atsisukama į savadarbius dronus. Juos sudėtinga pilotuoti, todėl piloto parengimas užtrunka ilgiau, tenka daugiau padirbėti su simuliatoriumi.

Bet yra daugiau galimybių improvizuoti ir adaptuoti sistemas pagal poreikius ir pailginti drono „išgyvenimą“ fronte. Būtent tai ir dariau, kai Ukrainoje pilotavau droną kamikadzę. Veikė ir ukrainiečių, ir rusų slopintuvai, o mano dronas sėkmingai juos praskrido.

– Kaip įvertinti drono kainos ir efektyvumo santykį? Matome vaizdus, kaip dronai mėto granatas į apkasus. Kelis tūkstančius eurų kainuojantis ir dabar jau gana lengvai numušamas aparatas iš vienos pusės ir rusams visiškai nieko nereiškianti „čmobiko“ gyvybė iš kitos. Kitas reikalas, jei toks dronas galėtų pažeisti šarvuotą techniką.

– Apkasus atakuojantį droną galima sukonstruoti už 300–400 eurų. Apskritai šiuo atveju yra problema – jų reikia labai daug, o tai ne taip lengva padaryti. Pavyzdžiui, su „Lietuvių legiono“ pagalba užsisakiau iš JAV detalių dronui konstruoti. Spėkite, kiek laiko jų laukiu? Jau trys mėnesiai ir dar negavau. Ir tai detalės tik penkiems dronams.

O jei reikia pagaminti šimtą? Poreikiai fronte skaičiuojami tūkstančiais. Žinoma, galima konstruoti visiškai pigius dronus, „lipdant“ juos iš bet ko, kas po ranka pakliuvo.

Bet ar tokių reikia? Šlamšto konstravimas neapsimoka – net sugaištas laikas vertingesnis. Kaip ten bebūtų, ukrainiečiai tikrai dirba šia linkme ir kuria bei tobulina savos gamybos dronus.

– Neseniai iš ukrainiečių teko girdėti, kad rusai taip pat vis efektyviau naudoja dronus ir priešdroninę įrangą. Be to, dėl jų turimo artilerijos pranašumo rusų pilotai jaučiasi daug saugesni už ukrainiečius, kuriuos rusų artilerija talžo, kai tik aptinka.

– Čia klausimas, kiek protingai, sumaniai tu dirbi. Pilotą būtina apsaugoti, todėl jis turėtų sėdėti po žeme, su į išorę iškeltomis antenomis. O jei dirbi tiesiog iš apkaso, be abejo, rizikuoji.

Ukrainoje pabuvojau abiejose situacijose. Kaip pastaruoju metu tenka spręsti pagal ukrainiečių medžiagą „Telegram“ kanaluose, šiuo atžvilgiu jie tikrai tobulėja ir tai labai pagirtina.

– Lietuvoje yra galimybių kurti ir gaminti dronus?

– Poreikis yra akivaizdus, nes dronai tikrai pakeitė karą ir faktiškai kiekvieną karybos vadovėlį teks perrašyti, pritaikyti prie naujų realijų. Lankausi įvairiose Lietuvos institucijose ir kalbu apie šį poreikį.

Neretai tenka išgirsti klausimą: „Povilai, o kodėl tu pats dronų nekuri?“ O todėl, kad taip galima gaminti tik pačius primityviausius aparatus, o jei nusitaikome į kokybę – reikia daugiatūkstantinių investicijų.

Tarkime, gera GPS įranga vienam dronui kainuos mažiausiai 10 tūkst. Ar iš valstybės šiuo metu galima gauti tokią pagalbą? Ne.

Būna variantų, kai valstybė gali užsakyti tam tikrą kiekį aparatų, bet iškeliami kažkokie absurdiški reikalavimai, pavyzdžiui, 5G ryšio naudojimas. Koks dar 5G?

Mes juk kalbame apie fronto sąlygas, kai jokio mobiliojo ryšio išvis nėra!

Didelė problema, kad politikai nesuvokia, kokia iš tiesų yra situacija su dronais, kokie poreikiai, kokie siekiai, išlaidos.

Suprantama, jie ne inžinieriai ir techninių subtilybių neišmano, bet blogiau yra tai, kad net ir nebando to suprasti, o specialistų žodžiai jiems per vieną ausį įeina, o per kitą – išeina.

Pas tokius politikus atvažiuoja gamintojai, parodo gražius ir brangius dronus ir įtikina juos pirkti. O iš tiesų tie dronai yra brangus šlamštas, bet specialistų vertinimų niekas neklausia.

Gražus daiktas, patrauklus pristatymas – imame.

– Dar visai neseniai apie tokį dronų panaudojimą apskritai niekas negalvojo. Specialistų trūksta ir adekvatus reikalo neišmanymas turbūt nestebina? Reikia laiko?

– Specialistų turime vienetus, bet visgi turime. Tačiau valstybei jų konsultacijos neįdomios. Negi sunku suburti reikalo žinovus iš universitetų ir kartu parengti konkrečių veiksmų planą.

Be to, specialistai iš oro neatsiranda – juos reikia ruošti. Sakykite, kur atitinkamos programos universitetuose arba kariuomenėje?

Deja, dabar situacija tokia: ateinu į valstybės įstaigą – parodau galimybes, viską išaiškinu „ant pirštų“. Po mėnesio klausiu, ar ketina kažką daryti, o man atsako: „ai, žinai… čia biurokratija… nelabai dabar išeina“. Kalbame ne apie kosmines technologijas ir viską išjudinti nesunku, bet trūksta supratimo ir dar blogiau – noro.

Pradėkite nuo civilizuoto reikalo reglamentavimo, palengvinkite biurokratinę tvarką. Yra pajėgių specialistų, orientuotų į aukštos vertės rezultatą, – padėkite jiems.

– Vien šiame kare matėme, kaip sparčiai tobulėjo dronų ir kovos prieš juos technologijos. Ar tai neapsunkintų reikalų, kuriant juos Lietuvoje? Kaip prognozuojate tolesnius technologinius pokyčius?

– Nemanau, kad tai problema. Pasiekėme tašką, kai dronų technologijos pasiekė tam tikrą piką ir sukurti kažką visiškai naujo pareikalaus daug laiko. Todėl manau, kad proveržių netolimoje ateityje nepamatysime.

Nebent kažkurios valstybės imsis veikti ir daug investuos į naujų technologijų kūrimą. Beje, tai daryti faktiškai būtina jau dabar.

Atsisakome kiniškų technologijų, kurios, deja, yra pigiausios ir kokybiškiausios. Dronų reikia ne tik mums, bet ir visiems Vakarams. Artėja NATO viršūnių susitikimas Vilniuje – puiki proga apie tai kalbėti ir imtis darbo.