Didysis baltasis garnys vos netapo mados auka

Šis prie vandens telkinių įsikuriantis grakštus paukštis yra panašaus dydžio kaip pilkasis garnys ir pastebimai mažesnis už baltąjį gandrą.

Visas baltas, o vasarą nugaros plunksnos būna puošnios su plačiomis vėtyklėmis ir ilgesnės už uodegą. Patelės panašios į patinus. Šie paukščiai vidutiniškai gyvena apie devynerius metus.

Anksčiau šis pietų Europos gyventojas Lietuvoje buvo retas svečias, o dabar, šylant klimatui, stebimos vis gausėjančios čia perinčių didžiųjų baltųjų garnių kolonijos.

Nuo 1995 metų jis Lietuvoje jau laikomas įprasta migruojančia rūšimi.

Iki šiol atlikti stebėjimai rodo, kad didieji baltieji garniai gerai sutaria su vietiniais pilkaisiais garniais ir neretai sudaro mišrias kolonijas.

Didieji baltieji garniai dažniausiai laikosi drauge prie didelių ir seklių vandens telkinių, o kartais jungiasi į mišrias kolonijas su kormoranais ir pilkaisiais garniais.

Lizdus suka daugiausiai apsemtuose nendrynuose, o apie dešimtadalis lizdų stebimi medžiuose, dažniausiai eglėse.

Vienoje dėtyje paprastai būna 3-4 kiaušiniai, o jų perėjimu rūpinasi abu poros nariai.

Baltieji garniai kasmet sudaro naujas poras.

Dvidešimto amžiaus pradžioje šie paukščiai buvo atsidūrę ties išnykimo riba.

Tai daugiausiai lėmė mada naudoti ilgas tuoktuvines garnių plunksnas skrybėlių ir moteriškų rūbų papuošimams.

Plunksnų paklausa buvo tokia milžiniška, kad buvo išnaikinti beveik visi baltieji garniai Amerikoje ir Australijoje.

Venesueloje per metus buvo sunaikinama pusantro milijono garnių.

Kadangi lotyniškai garnys - egretta, tai plunksnos ir papuošimas buvo vadinamas egrete.

Taip pat didžiulę žalą garniams padarė masinis šlapynių sausinimas žemės ūkiui. Tačiau po pirmojo pasaulinio karo plunksnos nebebuvo populiarios, užsidarė dauguma skrybėlių salonų.

Toks beatodairiškas paukščių naikinimas madai (ne vien garnių), taip pat iššaukė ir paukščių apsaugos judėjimus.

Laimei, dabar garnių populiacija atsigauna ir plinta.

Nors 2019 metais didieji baltieji garniai buvo išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos, jie yra saugomi Europos mastu. Didžiųjų baltųjų garnių gyvenamųjų vietų apsaugą užtikrina tarptautinis saugomų teritorijų tinklas „Natura 2000".

Šiuo metu trys didžiausios didžiųjų baltųjų garnių kolonijos (daugiau nei 100 lizdų) žinomos Alaušo ežere, Luodžio ežere, ir Rusnės tvenkiniuose. Pastarosios dvi kolonijos yra Gražutės ir Nemuno deltos regioninių parkų teritorijose.

Taip pat garnių kolonijų rasta ir kitose saugomose teritorijose - Žuvinto biosferos rezervate, Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose, taip pat Baltosios Vokės šlapžemėse ir Dysnų ir Dysnykščio apyežerių šlapžemių komplekse.

Šiuo metu šalyje peri apie 600-900 baltųjų garnių porų.