Aleksandras Fridmanas: dalis į Vakarus bėgusių gudų pateko į kitą pasaulį – vienas dalykas atvažiuoti apsipirkti „Akropolyje“, o visai kitas – gyventi Lietuvoje
(2)Litvinizmo ideologijos sukelta problema – praktiškai vien Lietuvos rūpestis, nes kitų kaimyninių šalių ji nejaudina, o retkarčiais jose net sutinka pritarimą, ką galima epizodiškai pastebėti Lenkijoje ir Ukrainoje.
Kitose šalyse, kur po nesėkmingos 2020 m. revoliucijos traukėsi daug gudų, apie problemas Lietuvoje apskritai mažai žinoma. Kartais jų esmės nesupranta net ir mūsų šalyje gyvenantys pabėgėliai.
Portalui Alfa.lt situaciją komentavęs Vokietijoje dirbantis gudų apžvalgininkas Aleksandras Fridmanas pasakojo, kad kai kurie Lietuvoje gyvenantys jo tautiečiai skundėsi juntamai padidėjusiu lietuvių nepasitenkinimu ir net priešiškumu gudų bendruomenei.
A. Fridmano nuomone, nemažai daliai į Vakarus pasitraukusių jo tautiečių koją pakiša tai, kad jie iki galo neperpranta šalių, į kurias atvyko, mąstysenos, nes po lukašenkinės Gudijos pateko į kitokį, jiems nepažįstamą pasaulį.
– Šiuo metu Lietuvoje kyla ne vienas klausimas, susijęs su gudų bendruomene ir potencialiomis grėsmėmis. Pavyzdžiui, kritikai teigia, kad vienu ypu priimti dešimtis tūkstančių gudų prieš porą metų buvo klaida, nes kartu su pabėgėliais beveik užtikrintai įsileidome Gudijos ir Rusijos slaptųjų tarnybų agentus. Kaip vertinate tokį požiūrį?
– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad visus Lietuvoje vykstančius procesus vertinu iš šalies, nes gyvenu Vokietijoje. Manau, kad ir mano požiūris į kai kuriuos dalykus skiriasi nuo Lietuvoje gyvenančių gudų požiūrio.
Vokietijoje taip pat vyksta diskusijos apie tai, kad anaiptol ne visi po karo Ukrainoje į šalį atvykę rusai ir gudai, kurių Vokietijoje greičiausiai yra dar daugiau nei Lietuvoje, yra tikri pabėgėliai.
Tad šiuo požiūriu diskursas nėra išskirtinai lietuviškas, nebent tik tai, kad Vokietijoje apie tai diskutuojama mažiau nei Lietuvoje ir Lenkijoje.
Galiu pasakyti, kad gudams šis diskursas kelia didelę nuoskaudą. Daug Lietuvoje gyvenančių mano pažįstamų skundžiasi, kad lietuvių požiūris pasikeitė į blogąją pusę.
2020–2021 m. Lietuva jiems ištiesė pagalbos ranką ir sutiko kaip kovos prieš diktatūrą didvyrius, o šiandien publikacijos viešojoje erdvėje ir aplinkinių pozicija kasdieniame gyvenime duoda jiems aiškią užuominą, kad Lietuvoje jie nepageidaujami. Tas pats pasakytina ir apie diskusiją dėl litvinizmo. Gudams ji kelia nuoskaudą.
– Gudai jaučia nuoskaudą dėl neigiamo lietuvių nusistatymo, bet ar patys suvokia, kad lietuviams galbūt dar skaudžiau, kai mūsų šalyje prieglobstį radę žmonės ima paistyti, kad „dar neaišku, kieno Vilnius“?
– Visiškai suprantu, kad lietuviams tai skaudu. Deja, stebėdamas gudų diskusijas, dažnai nematau lietuvių pozicijos supratimo ir net noro ją suprasti. Dalis gudų neįvertina, koks emocinis paaštrėjimas verda Baltijos šalyse karo Ukrainoje akivaizdoje.
Puikiai žinau Lietuvos istoriją ir atgarsį, kurį lietuvių sąmonėje vis dar turi XX a. istorinės patirtys. Lietuviams sovietmetis yra okupacija, o nemažai daliai gudų – malonus atsiminimas.
Palyginti su Vokietija, Lietuvos parama Ukrainai yra visa apimanti, nes lietuvių sąmonėje kova už Ukrainą yra tolygi kovai už save.
Kai kuriems mano tautiečiams klaidingai susiformavo „gudų išskirtinumo“ įspūdis, neva jie prieš tironą sukilę didvyriai ir vien už tai visos Europos pareiga yra jiems padėti.
Tuo pat metu atvirai antilietuvišką politiką vykdo Aliaksandras Lukašenka, tai mesdamas prieš jus migrantus, tai grasindamas „Wagner“ samdiniais.
Taigi, noriu pasakyti, kad suprantu, kad emocinis fonas Lietuvoje labai įtemptas. Minsko propagandininkai varo tokią kampaniją prieš Lietuvą, kuri turbūt lenkia net bolševikų propagandą prieš šimtą metų.
Vienas šviežiausių pavyzdžių – A. Lukašenkos administracijos pakeltas vajus, kad gudai Lietuvoje laikomi net ne antrarūšiais, o net trečiarūšiais žmonėmis. Žinoma, antrarūšiais pristatyti žydai. Keista, kodėl lenkams jokios rūšies nesuteikė.
Neabejoju, kad Lietuvoje tokie pareiškimai stebimi, ir manau, kad tai dar labiau kaitina emocijas, o pridėjus karo sukeltą šoką, man atrodo, emocinė įtampa tokia didelė, kad lietuviai ima apibendrinti visus gudus, nepriklausomai nuo to, ar jie režimo pusėje, ar litvinistai, ar kitokių pažiūrų.
Be to, man atrodo, kad įsileisdami gudus prieš porą metų, daugelis lietuvių tikėjosi, kad Gudijoje įvyks teigiami pokyčiai ir pabėgėliai jūsų šalyje neužtruks. Paaiškėjo, kad atvyko jie ilgam, o integruoti tokį žmonių skaičių – tikrai ne pati lengviausia užduotis.
– Kokios bebūtų aplinkybės, bent jau kai kurie gudai tikrai atsinešė į Lietuvą litvinizmą.
– Taip, atsinešė, ir tai yra viena iš problemų tai pačiai integracijai. Tačiau manau, kad litvinizmo reikšmė gerokai perdedama, o dauguma jo propaguotojų – žmonės, pavadinkime taip, turintys problemų su tikrovės suvokimu.
– Kalbant apie tarpusavio supratimą, reikia pasakyti, kad lietuviai tikrai diskutuoja apie tai, kad negalima apibendrinti visų gudų ir skirti adekvačius žmones nuo A. Lukašenkos rėmėjų arba agresyvių nacionalistų. Pasigendame panašaus išsigryninimo gudų bendruomenėje, kurios dalimi yra tie patys litvinistai.
– Taip, šito (išsigryninimo) reikia. Tačiau gudams tai sudėtinga. Viena iš priežasčių – dešimtmečius trukusi Gudijos izoliacija – šalis nebuvo ir nėra europinė. Taip, daugelis gudų lankėsi užsienyje ir daugelis iš pabėgėlių tikrai kovojo už demokratiją.
Tačiau jie kovojo už demokratiją Gudijoje, kurioje gyveno nuo gimimo ir buvo veikiami diktatūros sukurtų sąlygų.
Atvažiuoti į Vilnių ir apsipirkti „Akropolyje“ yra viena, o štai pradėti gyventi demokratijoje, atviroje visuomenėje, o dar užsienyje, o dar kai pasirodo, kad reikia integruotis, – visai kas kita.
Lietuva ir jos visuomenė – visiškai europietiškos, visiškai integravusios į europinę erdvę tiek sistemiškai, tiek mąstysenos požiūriu. O gudai atvyko iš visiškai kitokios aplinkos, jie nebuvo demokratinės kultūros dalimi ir dabar jiems nelengva.
Tuo labiau kad, kaip jiems atrodė, puikiai pažinojo kaimyninę Lietuvą, o pasirodė, kad apsilankymas ir gyvenimo tikrovė net ir kaimyninėje Lietuvoje reikalauja visai kitokio pažinimo lygio. Gudai matė Lietuvą, bet nepatyrė, koks yra lietuvių gyvenimas.
Galiausiai manau, kad kai kuriems mano tautiečiams klaidingai susiformavo „gudų išskirtinumo“ įspūdis, neva jie prieš tironą sukilę didvyriai ir vien už tai visos Europos pareiga yra jiems padėti.
T. y. jie laukia, kad kitos šalys kažką padarys, nesuvokdami, kad jokia valstybė neturi ir nekovos prieš A. Lukašenką labiau, nei turi kovoti patys gudai, kurie, beje, kadaise ir atvedė diktatorių į valdžią, o ne gavo jį iš kažkur kitur.
Rašyti komentarą