Nuobodulio darbe sindromas: kodėl nebematome savo veikloje prasmės ir ar įmanoma pamilti darbą, kuris „neveža“?

Tuomet darbas ima varginti, net paprasčiausios užduotys išsunkia visas jėgas. Nebelieka motyvacijos dirbti bei noro sutarti su kolegomis ir vadovais. Prasideda konfliktai ir mintys apie karjeros pokyčius. Jei taip nutiko, galima įtarti, kad kamuoja nuobodulio darbe (angl. boreout) sindromas.

Apie šią būseną, jos priežastis ir galimus sprendimus kalbamės su nuotolinių mokymų platformos „Augimo meistrai“ lektorėmis – sąmoningos karjeros mentore, ICF ACC koučere Indre Globe bei karjeros mentore, ICC sertifikuota koučere Giedre Žentelyte-Linkiene.

Paprastai nepasitenkinimas darbu siejamas su persidirbimu, perdegimu. Nuobodulio darbe sindromas sukelia panašią savijautą kaip perdegimas. Tačiau kyla dėl kitų priežasčių. Nuobodulys apninka, kai darbuotojui trūksta iššūkių, užduotys yra per lengvos, nėra galimybių atskleisti savo įgūdžius ir stipriąsias puses, augti ir tobulėti.

Koučingo specialistė Indrė Globė sako, kad to šaknys ne visuomet glūdi darbovietėje. Kartais pats žmogus stokoja pasitikėjimo savimi ir todėl jaučiasi „įstrigęs“. „Kai žmogus pats nepripažįsta savo talentų ir galimybių, ima reikalauti to pripažinimo iš vadovų, kolegų. O kai to negauna, konfliktuoja su darbine aplinka. Krenta motyvacija ir apninka nuobodulys darbe. Todėl visų pirma turime patys sau suteikti pripažinimą“, – įsitikinusi I. Globė.

Keisti darbą ar ieškoti jame prasmės?

Suomijoje atliktas tyrimas su 11 tūkst. darbuotojų parodė, kad chroniškas nuobodulys padidino darbuotojų išėjimą iš darbo, blogą savęs vertinimą, žemą savivertę, streso simptomus. Nuobodulio sukeltas nerimas, depresija, stresas gali persikelti ir į kitas žmogaus sferas, asmeninius santykius. Neretai apninka ir psichosomatiniai skausmai.

Kai emocinės problemos ir konfliktai darbe nesprendžiami taip ilgai, kad paliečia net fizinę savijautą, neišvengiamai kyla noras bėgti. Kada laikas keisti darbą? O gal kartais užtenka pakeisti požiūrį?

„Vieno atsakymo nėra, priklauso nuo situacijos. Reikia sustoti ir pagalvoti, kas iš tiktųjų man kelia stresą ir nerimą. Galbūt manyje pačiame jautrumas padidėjęs, emocijos sukilusios. Gali būti, kad pati situacija darbe netgi nėra tokia prasta. Kartais užtenka elementariai su vadovu pasikalbėti, su kolegomis, drąsiau savo nuomonę reikšti, kitokio pobūdžio užduočių paprašyti. Dažnai tai pradėjus daryti, dalykai ima spręstis. Svarbiausia – neužgniaužti problemų savyje ir ieškoti sprendimų“, – aiškina G. Žentelytė-Linkienė.

Apskritai koučingo specialistės sutinka, kad darbo keitimas turėtų būti paskutinis sprendimas. Dažnai problemos, konfliktai, tos pačios emocijos persekioja ir kitoje darbo vietoje. Todėl svarbu padirbėti su savimi, pasitelkti į pagalbą specialistus arba mokymus. Net nebematant darbe prasmės, kartais užtenka pakeisti požiūrį ir galima atrasti prasmę ten, kur esi. 

„Mano supratimu, prasmės apskritai nėra, prasmę žmogus pats susikuria. Kad galėtume pamatyti savo darbo prasmę, turime žinoti savo vertybes, tikslus, pamatyti save kaip specialistą platesniame kontekste, ne tik darbiniame. Tuomet net rutiniškas darbas ima atrodyti kitaip. Pavyzdžiui,  buhalterio darbas. Kas įdomaus skaičiuoti balansus, sudarinėti lenteles? Bet kai žmogus pamato, kad jo darbas išvaduoja verslininką iš nuolatinio nerimo „ar aš laiku sumokėsiu“, „ar aš viską teisingai padarysiu“, tada paaiškėja, kad buhalterio darbas yra labai svarbus“, – aiškina koučingo specialistė I. Globė, „Augimo meistrų“ platformoje paruošusi mokymus apie savirealizaciją darbe.

Nepasitikėjimas savimi – didžiausias priešas

G. Žentelytė-Linkienė sako, kad viena didžiausių kliūčių siekiant pasitenkinimą keliančios karjeros – nepasitikėjimas savimi. Kai stokojame pasitikėjimo savimi, įsisuka „nepasitikėjimo savimi spiralė“.

„Mes savo pasitikėjimą siejame su pasiektu rezultatu. Kai suplanuojame ir siekiame rezultato, tačiau negauname jo, krenta pasitikėjimas. Tuomet į save nukreipiame strėles: „aš netinkamas, nevertas, nevykęs“, sukyla emocijos ir bijome vėl kažko imtis. Tokiuose momentuose reikalinga kantrybė, taip pat svarbu išlaikyti energiją, pozityvumą“, – sako karjeros mentorė.

Ji ragina kasdien treniruoti pasitikėjimą savimi kaip raumenį: pastebėti mažus pozityvius dalykus, pasitelkti dėkingumo praktikas, įvertinti kad ir nedidelius savo pasiekimus. Dar daugiau patarimų ir praktikų, padėsiančių sustiprinti pasitikėjimą savimi karjeroje, G. Žentelytė-Linkienė pateikia nuotolinių mokymų platformoje „Augimo meistrai“.

Darbas neprivalo patenkinti visų emocinių poreikių

Nepasitenkinimas savo darbu dažnai ateina ir iš savirealizacijos, augimo galimybių trūkumo. Galimybė realizuoti savo talentus ir gabumus – vienas esminių žmogaus emocinių poreikių. Ką daryti, jei darbe negalime atskleisti savo talentų ir gabumų?

„Paprastas būdas sau padėti – pažiūrėti, ką veikiu po darbo. Ar esu įsikinkęs į darbą kaip darbinis arklys? Žmogus nėra  tik darbo stalas, po darbo jis turi turėti veiklą, pomėgius, kuriuose jaučiasi save realizavęs. Kai darbe trūksta iššūkių, galime ieškoti veiklos, kuri mus „pamaitina“ po darbo“, – pataria I. Globė.

Dabar populiaru ieškoti darbinės veiklos-hobio: „paversk savo hobį darbu ir tau nereiks dirbti“. Anot koučingo specialistės, tai skamba puikiai, bet realybė vis dėlto yra kitokia.

„Nereikia atimti iš savęs hobio, ilgainiui jis vis tiek virs darbu. Juk mylima veikla – ta, kuri „veža“, o darbinėje veikloje yra visko: čia kyla ir iššūkių, ir sunkumų. Retai nutinka, kad veikla sutampa su hobiu, potencialu ir dar neša pajamas. Svarbiausia – kad gyventume subalansuotą gyvenimą. Jame turi užtekti vietos ir darbui, ir pomėgiams, ir bendravimui bei asmeniniam augimui. Tačiau darbas neprivalo išpildyti visų šių funkcijų“, – tikina I. Globė.