Kaltųjų dėl milžiniškų sąskaitų už šildymą reikėtų ieškoti ir buvusių valstybės vadovų rūmuose
Drastiškų pokyčių iniciatoriai žadėjo, kad šiluma Vilniuje, energetikos ūkį perėmus valstybei, pigs 30 proc. Šių pažadų dabar jau niekas neprisimena.
Rekordiškai padidėjus dujų kainai šilumos kaina Vilniuje išaugo 2,2 karto. Sausį gyventojai gavo daugiau kaip dvigubai didesnes sąskaitas už šildymą. Kai kuriems teks mokėti netgi trigubai daugiau.
Taip yra ne visoje Lietuvoje. Ant dujų adatos sėdinčio Vilniaus gyventojams šiluma tuštins kišenes todėl, kad sostinėje didelė dalis šilumos energijos gaminama ne iš biokuro, o iš dujų – jų kaina šią žiemą Europoje auga iki šiol neregėtu tempu.
Kituose miestuose, kur didžioji dalis šilumos energijos gaminama iš nepalyginti pigesnio biokuro, sąskaitos gyventojams išaugo nežymiai. Todėl, pavyzdžiui, Kaune, kur šilumą daugiausia gamina biokuro katilinės, šildymo kaina tik 5–10 proc. aukštesnė nei pernai. Klaipėdoje, kur daugiausia deginamas biokuras ir komunalinės atliekos, šildymas brangsta iki 20 proc.
Biokuro plėtra sostinėje sustojo po to, kai 2014 m. tuometė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė inicijavo įstatymų pataisas, kuriomis nustatė, kad kogeneracinę elektrinę Vilniuje gali statyti tik tokia bendrovė, kurios kontrolinį akcijų paketą valdytų valstybė.
Po to privatus kapitalas sustabdė pradėtus biokuro ir atliekų deginimo jėgainių projektus, o potencialūs investuotojai tokių planų atsisakė.
Nuo tada Vilniuje neatsirado nė vienas nepriklausomas šilumos gamintojas, kuris, degindamas biokurą, galėtų rinkai pasiūlyti pigesnę šilumos energiją.
Šilumos ūkį iš prancūzų investuotojų 2017 m. perėmė sostinės savivaldybės įmonė Vilniaus šilumos tinklai (VŠT), o kogeneracinę jėgainę ėmėsi statyti valstybės kontroliuojama „Ignitis grupė“.
Savivaldybės šilumos ūkį – į valstybės rankas
Alfa.lt primena, kad 2014 m. balandį tuometė Vyriausybė pritarė Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014–2020 metų programai, kurioje buvo įtvirtinama nuostata, kad Vilniaus ir Kauno miestų kogeneracinių pajėgumų renovacijos ir naujų pajėgumų statybos projektus įgyvendins bendrovės, kurių ne mažiau negu 51 proc. akcijų priklausys valstybei.
Tuometis premjeras Algirdas Butkevičius sprendimą teisino tuo, kad valstybės dalyvavimas projektuose neva užtikrins projektų įgyvendinimo skaidrumą ir leis pasiekti didžiausią ekonominę naudą vartotojams mažinant šilumos kainą.
„Pasirinkus modelį be valstybinio projekto vystytojo iškiltų grėsmė, kad konkursas neįvyktų ar būtų vilkinimas arba jo laimėtojai butų tie patys monopolistai“, – tuomet sakė Vyriausybės vadovas.
Vilniaus kogeneracinės jėgainės projektas užstrigo taip ir nepastačius biokuro įrangos.
Monopolistais A. Butkevičius vadino prancūzų investuotojus ir jų partnerius Lietuvoje, kuriems 15 metų Vilniaus savivaldybė buvo išnuomojusi sostinės šilumos ūkį.
A. Butkevičiaus žadėjo, kad tolimesnė šilumos ūkio pertvarka pirmiausia bus orientuota į platesnį biokuro ir komunalinių atliekų panaudojimą kogeneracijos būdu bendrai gaminant šilumą ir elektrą.
Premjeras viešai aiškino, kad šilumos ūkio pertvarka siekiama maksimaliai sumažinti šilumos energijos gamybos kainas Vilniuje ir Kaune, plečiant šilumos energijos gamybos pajėgumus, kartu didinti ir vietinę elektros energiją generuojančių pajėgumų galias.
Tiek premjeras, tiek šilumos ūkio pertvarką projektavę tuomečiai premjero ir prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjai – pilkieji energetikos kardinolai, o vėliau ir projekto įgyvendintoja paskirtos „Lietuvos energijos“ (dabar „Ignitis grupės“) vadovai akcentavo, kad pastačius valstybės kontroliuojamą jėgainę šilumos kaina Vilniuje sumažės 25–30 proc.
Sustabdė investicijas į biokuro katilus
Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Valdas Benkunskas anksčiau Alfa.lt yra sakęs, kad Vilniaus kogeneracinės jėgainės projektas iš esmės sustabdė investicijas į biokuro katilus.
„Kadangi ši jėgainė turėjo patenkinti apie 40 proc. viso Vilniaus šilumos poreikio ir iš esmės nepalikti vietos kitiems gamintojams, tiek Vilniaus šilumos tinklai, tiek nepriklausomi šilumos tiekėjai nusprendė į panašią infrastruktūrą nebeinvestuoti, todėl dabartiniai projekto vėlavimai taip skaudžiai atsiliepia miestui“, – teigė V. Benkunskas.
Tačiau, pasak vicemero, net ir priėmus abejotinus sprendimus dėl sostinės šilumos ūkio, drastiško kainų augimo šią žiemą buvo galima išvengti.
„Jei Vilniaus kogeneracinės jėgainės projektą „Ignitis grupė“ būtų užbaigusi laiku ir jėgainė būtų pilnai eksploatuojama, šildymo sezono metu Vilnius apie 70 proc. visos suvartojamos šilumos pagamintų iš pigesnio biokuro“, – pastebėjo jis.
Alfa.lt rašė, kad šildymo kainų šuolio Vilniuje šią žiemą dar buvo galima išvengti, jeigu nebūtų skubotai sustabdyta Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro bloko statyba. Dėl to 44 proc. šilumos Vilniuje šią žiemą tenka gaminti deginant rekordiškai pabrangusias gamtines dujas.
Nors per metus beveik ketvirtadaliu pabrango ir biokuras, tai nepalyginama su dujų kainų šuoliu. Biokuras Lietuvoje, išskyrus sostinę, šilumos gamyboje sudaro apie 75 proc.
Per ketverius metus – jokių esminių permainų
Energetikos ir finansų ekspertas, sutikęs šilumos ūkio ir situaciją Vilniuje pakomentuoti su anonimiškumo sąlyga, primena, kas Lietuvos sostinėje vyko per praėjusius kelerius metus.
„Juk iš esmės Vilniaus šilumos tinklai nieko nepadarė nuo 2017 m., kai susigrąžino šilumos ūkį iš Prancūzijos kompanijos „Dalkia“ (dabar „Veolia“). Kuro balansas per ketverius metus iš esmės nepasikeitė. Beveik pusę šilumos gaminame degindami gamtines dujas. Kadangi dujos labai pabrango, pakilo ir šilumos kaina“, – pastebėjo jis.
2017 m. šildymo sezono metu, kai Vilniaus šilumos ūkis dar priklausė privačiai įmonei, šilumos energijos gamybos kuro balanse dujos sudarė apie 60 proc., o 40 proc. – kiti šaltiniai: įmonės atsinaujinantys ištekliai ir perkama šiluma iš nepriklausomų gamintojų.
2017 m. pavasarį Vilniaus šilumos ūkį perėmė savivaldybės įmonė. Nuo tada kuro balansas nelabai pasikeitė: dujų dalis sumažėjo nežymiai – daugiausia dėl to, kad Vilniaus kogeneracinėje elektrinėje šį sezoną dalis šilumos pagaminama iš deginamų atliekų.
Vilniaus kogeneracinė jėgainė pagamina iki 20 proc. Vilniui reikalingos šilumos, todėl jos įtaka bendrai šilumos kainai kol kas nėra lemianti.
Pasiuntė neigiamą signalą investuotojams
Dėl to, kad Vilniuje, kitaip nei kituose Lietuvos miestuose, daugiausia šilumos vis dar gaminama deginant brangias gamtines dujas, eksperto nuomone, reikėtų kaltinti tuos politikus, kurie nusprendė eliminuoti konkurenciją ir suteikė išimtinę teisę statyti kogeneracinę jėgainę valstybės kapitalo įmonei.
„Buvo pasiųstas signalas, kad Vilniuje valstybės kontroliuojama bendrovė statys stambią biokuro ir atliekų deginimo jėgainę.
Po to jau bet kuris privatus investuotojas nenorėjo rizikuoti ir statyti nuosavą biokuro jėgainę“, – mano ekspertas.
Esą jeigu nebūtų priimta sprendimų dėl valstybinio kapitalo dalyvavimo Vilniaus šilumos ūkyje, šiandien sostinėje šilumą iš biokuro gamintų ne vienas nepriklausomas gamintojas ir situacija būtų ne blogesnė nei Kaune, kur nepriklausomi gamintojai konkuruoja tarpusavyje, o gyventojai mėgaujasi žemiausiomis tarp didžiųjų miestų šilumos kainomis.
„Dėl objektyvių priežasčių iš šilumos gamybos būtų išstumiami gamtines dujas deginantys šaltiniai, – mano ekspertas. – Jeigu nebūtų įsikišusi valstybė, kiekvienas investuotojas, matydamas, kad yra vietos statyti nuosavus šilumos gamybos įrenginius, juos būtų ir statęs.“
Pasak eksperto, po 2017 m. Vilniuje neatsirado nė vienas savarankiška ir nepriklausomas šilumos gamybos šaltinis, kuris, degindamas biokurą, galėtų rinkai pasiūlyti pigesnę šilumos energiją.
„Tai akivaizdžiai įrodo, kad 2013–2014 m. atsitiko kažkas tokio, kas užblokavo bet kokią privačią iniciatyvą.
Privati biokuru ir atliekomis kūrenama jėgainė Vilniuje galėjo atsirasti 2018 m. pradžioje. Deja, šiandien neturime nei privačios, nei valstybinės jėgainės. O juk galėjome šią žiemą turėti panašias žemas šilumos kainas kaip Kaune“, – apgailestavo Alfa.lt pašnekovas.
Tikslas – pašalinti konkretų privatų investuotoją
Energetikos ir finansų ekspertas priminė, kad iki 2017 m. įmonė „Vilniaus energija“ buvo parengusi biokuro ir atliekų deginimo jėgainės projektą, tačiau negavo leidimo statyti elektrinę.
„Vilniaus energija“ ir „Veolia“ buvo išreiškusios ketinimus vieną iš dujomis kūrenamų Vilniaus trečios termofikacijos elektrinės (TE-3) blokų konvertuoti į biokuro jėgainę. Be to, kita bendra įmonė ketino TE–3 teritorijoje pastatyti šiukšlių deginimo jėgainę.
Visi šie projektai buvo sužlugdyti. Įvairios Vilniaus miesto savivaldybės ir valstybės institucijos nedavė leidimų šiuos projektus įgyvendinti. Galiausiai Vyriausybėje buvo sukurta schema, pagal kurią leista atliekų ir biokuro deginimo jėgainę statyti išskirtinai valstybės kapitalo kontroliuojamai įmonei“, – prisiminė ekspertas.
Pasak jo, šios veiklos užkulisiuose aktyviai veikė energetikos pilkieji kardinolai – tuomečio premjero A. Butkevičiaus patarėjas Tomas Garasimavičius (dabartinis „Kauno energijos“ vadovas ) ir tuometės prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas energetikos klausimai Nerijus Rasburskis (dabartinis AB „Ignitis grupė“ valdybos narys, Šilumos ir elektros sprendimų departamento vadovas).
„Du žmonės buvo visų šių sprendimų lokomotyvas. O kodėl reikėjo tokių sprendimų? Galbūt buvo kažkoks interesas, galbūt ir asmeninis“, – svarstė ekspertas.
Verslo pradžiai – šiltnamio sąlygos
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad „Ignitis grupės“ akcijas dabar valdo ne Energetikos, o Finansų ministerija.
„Įsivaizduokite, koks galvos skausmas Finansų ministerijai turėtų būti energetikos klausimai? Jiems svarbu, kad įmonė uždirbtų gerą pelną, kurį per dividendus atiduotų valstybei. O privatus kapitalas biudžetą papildo tik netiesiogiai per mokesčius.
Tas žingsnis, vienas valstybės įmones priskiriant Energetikos, kitas – Finansų ministerijai, buvo padarytas konservatorių laikais.
Buvo labai aiškiai suformuota, kad „Ignitis grupė“ yra pelno siekianti akcinė bendrovė. Iš infrastruktūros veiklos – perdavimo, skirstymo, tinklų – verslo nepadarysi, tai ši veikla atiteko Energetikos ministerijai.
Argi Finansų ministerijai svarbu, koks tas energetikos ūkis. „Ignitis grupė“ perka verslus kitose šalyse ir vykdo pelningus komercinius projektus, kad ir saulės jėgainių. Komerciškai mąstant viskas labai logiška. Bet aš įtariu, kad jau tada, 2014 metais, buvo tokie planai dėliojami“, – svarstė ekspertas.
Abejonių, jo nuomone, kelia tai, kad vienai valstybės įmonei buvo sukuriamos šiltnamio sąlygos pradėti verslą.
Mat garantuotas pajamas ji gavo iš paslaugų, kurias užsakinėjo valstybė ir gyventojai. Privatūs konkurentai tokių privilegijų neturėjo.
„Šios įmonės kapitalas buvo surinktas iš reguliuojamos veiklos. Akivaizdu, kad įmonė gyveno šiltnamio sąlygomis“, – sakė ekspertas.
Nuvilks paskutinius marškinius
Alfa.lt rašė, jog kai kuriems sostinės gyventojams už gruodžio šildymą teks pakloti ne dvigubai, o trigubai daugiau nei įprasta tokiu metu.
Vilniaus Pašilaičių rajono gyventojai tikina, kad tokių šildymo kainų nėra matę per visą savo gyvenimą. „Už 54 kv. m butą – 104 eurai… Amo netekau, bet paskaičiau, kiek kiti gavo, tai aš dar prie laimingesniųjų“, – feisbuke rašė Pašilaičių renovuoto namo gyventoja.
Didesnių butų gyventojams už gruodžio mėn. šildymą teks pakloti per 200 eurų. „Tegul prasmenga... 225,07 vien už šildymą“, – nuogąstavo moteris.
Kita Pašilaičių gyventoja teigė, kad už 88 kv. m buto šildymą mokės 253,97 euro.
„Kažkaip nesmagu, Medeinos g. trijų kambarių butas –160 eurų už šildymą. O superšildymo nebuvo. Vienu žodžiu, reikia kaip Kazachstano žmonėms eiti į kovą su valdžios banditais!!!“, – piktinosi Pašilaičių gyventojas.
Naujamiesčio gyventoja feisbuke rašė: „2021 m. gruodžio mėnesio trijų kambarių šildymas gerovės valstybėje – 105,38 euro. Už 2020 m. gruodžio mėn. – 48,74 euro.“
Kitas Naujamiesčio gyventojas pasidalijo dar didesne šildymo sąskaita – jam už 90 kv. m neįrengto ir nenaudojamo pusrūsio šildymą teks pakloti 321,55 euro.
Rašyti komentarą