„Wolves“ naujokas Rasheedas Sulaimonas: šalyje, kurioje gerbia krepšinį, jaučiuosi kaip namie

Meile krepšiniui trykštantis 29 m. krepšininkas dar nedebiutavo savo naujosios komandos, Vilniaus „Wolves“, gretose.

Jos treneriai suteikė R. Sulaimonui šiek tiek poilsio, todėl amerikietis sportavo pagal individualią programą ir tik šią savaitę pilnai prisijungė prie komandos draugų, o Vilkų marškinėlius pirmą sykį turėtų užsivilkti Vlado Garasto taurės turnyre Klaipėdoje.

Pats krepšininkas neslepia savo kovingumo ir atvykęs į Vilnių norėtų pasiekti kuo daugiau pergalių. Taip pat tyliai pasvajoja ir apie galimybę laimėti kokį nors titulą.

„Esu didelis kovotojas. Tiesiog mėgstu laimėti. Negalvoju apie asmeninius pasiekimus, stengiuosi išnaudoti savo talentą komandai ir jos kolektyvui.

Žinau, kad Lietuvos krepšinio lyga mums yra labai svarbus tikslas, taip pat stengsimės nueiti kuo toliau Europos taurės turnyre.

Esu labai ambicingas, todėl stengsiuosi laimėti kiekvienas rungtynes, kuriose žaisiu, tikėsiuosi jas laimėti. Savo mintyse noriu laimėti tiek LKL, tiek EuroCup čempionatus“, – apie savo norimus pasiekti tikslus R. Sulaimonas.

Savo pirmajame interviu jis papasakojo apie jaunystėje įvykusį persikėlimą iš Duke‘o universiteto į didžiausio konkurento stovyklą, buvusius ir esamus skirtumus tarp NCAA ir profesionalaus krepšinio, sporto karjeros ir asmeninio gyvenimo suderinimą, nusiteikimą rungtynėms, likusius karjeros tikslus, ir šalį, palikusią geriausius įspūdžius.

– Kas tave paskatino siekti karjeros krepšinyje? Turėjai į ką lygiuotis?

– Kiek save pamenu, visada mėgau krepšinį. Esu iš Hiustono, Teksaso valstijos. Kai čia žaidė Hakeemas Olajuwonas, laimėjome du NBA čempionatus paeiliui. Mano tėtis buvo didžiulis krepšinio gerbėjas.

Tai, kiek save atsimenu, visada turėjau kamuolį rankose. Augau žiūrėdamas į Kobę Brayantą.

Nebuvau pats talentingiausias, nebuvau pats geriausias, tačiau labai pamėgau jo „Mambos mentalitetą“ – jei sunkiai dirbsi, tas sunkus darbas atsipirks. Būtent tai mane palydėjo šiuo keliu.

– NCAA lygoje žaidei Duke‘o universiteto komandoje, po to – bene didžiausią jos konkurento Merilendo universiteto gretose. Pereiti į konkurentų stovyklą nėra dažnas dalykas krepšinio pasaulyje. Kaip ši patirtis sustiprino tave kaip žaidėją ir kaip ji paruošė perėjimui į profesionalų krepšinį?

– Buvo nelengva. Žaidžiant Duke‘o universitete, kiekvienose rungtynėse esi tarsi po mikroskopu.

Man buvo tik 18 metų, o kiekvienose rungtynėse susirinkdavo pilna arena, jos buvo transliuojamos per televiziją daugiau nei 2 milijonams žiūrovų. Nuo pirmų metų pripratau prie nuolatinio spaudimo.

Kai persikėliau į Merilendą, dar vieną didžiulį universitetą, konkurentą, viskas buvo panašu, išskyrus vieną dalyką – pirmą pusmetį naujosios komandos fanai manęs nušvilpdavo, atsimindami mane kaip Duke‘o žaidėją.

Tačiau, netrukus, kai pradėjau žaisti, ėmiau jiems patikti už tai, ką duodu komandai, todėl jie ėmė mane palaikyti.

Ši patirtis mane daug ko išmokė. Nebekreipiu daug dėmesio į mane supančią aplinką ir spaudimą. Visada, kaip sakiau apie Kobę, pasitikiu savo darbu. Iš to semiuosi pasitikėjimo.

Jei dirbu pakankamai sunkiai, jei tą patį metimą atliksiu penkis šimtus, tūkstantį ar milijoną kartų, tada nebesvarbu, ar salėje esu vienas, ar kartu su 30 tūkstančių žmonių.

Tai bus tas pats progresas, tas pats procesas – į tai įdedu širdį. Tikiu savo sunkiu darbu, kuris visada man padėjo.

– Kokie tavo nuomone yra pagrindiniai skirtumai tarp NCAA ir profesionalaus krepšinio?

– Dabar žaidėjai NCAA lygoje gauna atlyginimus. Kai aš mokiausi universitete, jo komandos vyriausias treneris buvo viskas.

Jis kontroliavo tavo minutes, tavo pragyvenimo pajamas, o kartais ir tai, ar tu esi, ar nesi laimingas. Koledžų krepšinis buvo tikra meilė sportui.

Kai tampi profesionalu, kai atsiranda pinigai, tai tampa labiau verslu. Aš esu senamadiškas. Aš žaidžiu dėl meilės krepšiniui, ne dėl pinigų, ne dėl atlyginimų.

Esu žmogus, pasišventęs krepšinio menui. Man čia žaidžiant, būtent apie tai buvo koledžų krepšinis. Kai pradeda mokėti pinigus, dalis žmonių žaidžia tik dėl jų, kiti – dėl kokių nors kitokių priežasčių. Stengiuosi išlikti ištikimas krepšiniui.

Mano tėvas mokė gerbti šį žaidimą, būti jam sąžiningu, kad ir žaidimas visada tave gerbtų. Vadovaujuosi šiuo moto. Net dabar, kai esu profesionalas ir man už tai mokama, stengiuosi jo laikytis.

– Suderinti profesionalų sportą ir asmeninį gyvenimą gali būti nelengva. Kaip su tuo tvarkaisi ir kokių turėjai iššūkių?

– Tai tikrai yra iššūkis. Visų pirma, atvykti iš Amerikos į Europos Sąjungą, į skirtingas šalis, kuriose nekalbama tavo kalba, kur yra skirtinga kultūra, gali būti labai sunku.

Stengiuosi prisitaikyti prie tos šalies kultūros. Šiuo metu, kai esu Lietuvoje, stengiuosi būti Lietuvos pilietis tiek, kiek tai įmanoma. Lengvesniam prisitaikymui pasitelkiu į pagalbą komandos draugus.

Dabar, kai jau turiu šeimą, sulig kiekvienais metais, tų iššūkių daugėja, nes tapau tėčiu namuose, todėl būti kuo geresniu profesionalu kasdien tampa vis sunkiau.

Bet, jei save apsupi gerais žmonėmis, o man pasisekė turėti gerą šeimą, žmoną ir gerus vaikus, nuolat jausti jų palaikymą, kai esi jų apsuptas, jie tave pakelia ir primena, kam tai darai, kai tau nesiseka. Stengiuosi prisiminti, kad krepšini žaidžiu, nes man tai patinka, ir visada stengiuosi prisiminti priežastis, kodėl jį žaidžiu.

– Nusiteikimas rungtynėms yra ne mažiau svarbu nei fiziniai įgūdžiai. Kaip ruošiesi rungtynėms? Kaip joms nusiteikinėji?

– Tai dar vienas dalykas, kuris gerėja man senstant. Vis labiau į tai koncentruojuosi. Turiu kai kurias geras fizines ypatybes, bet jos yra tik viena rungtynių dalis. Vis daugiau laiko praleidžiu skaitydamas, medituodamas, susikurdamas savo rutiną.

Pavyzdžiui, rungtynių dienas stengiuosi padaryti kuo paprastesnes. Nuo rytinio pamėtymo ar maisto ir miego prieš rungtynes – viskas yra vienoda, stengiantis kiekvieną sykį įgauti kiek įmanoma tokį pat nusiteikimą, tokį pat fizinę savijautą.

Tai man padeda susitelkti į detales, į rungtynių planą, nebūti blaškomam aplinkos. Meditacija yra svarbu, surasti rutiną yra svarbu. Stengiuosi laikytis šių dviejų dalykų, kad būčiau kuo stabilesnis kiekvienose rungtynėse.

– Pagal savo amžių jau esi pasiekęs krepšinio piką. Kokius keli tikslus savo tolesnei karjerai?

– Vienintelis dalykas, kurį sau keliu – išlaikyti tam tikrus standartus. Kai pajusiu, kad stoviu vietoje arba mano žaidimas prastėja, turėsiu pradėti galvoti apie karjeros pabaigą.

Vis dar myliu šį žaidimą, vis dar sunkiai dirbu kasdien, todėl tikiuosi, kad galėsiu žaisti dar bent 10 metų.

Kasmet stengiuosi tobulėti individualiai ir padėti komandai, kurioje esu, tuo, ko jai reikia. Kol galėsiu tai daryti, žaisiu. Žinau, kad esu teisingame kelyje.

– Ką dar norėtum pasiekti krepšinio aikštelėje?

– Šiame karjeros etape labiau žiūriu į komandos pasiekimus, ne į asmeninius. Jei tapsime čempionais, tai bus visų nuopelnas už įgūdžius ir atliktą darbą. Būtent į tai dabar kreipiu dėmesį.

Manau, turime neblogą vyrukų grupę. Jos dar laukia ilgas kelias. Bet krepšinis yra maratonas ir tai yra ne tik sporte, bet ir gyvenime.

Visi nori naudos jau dabar. Tačiau turi suprasti, kad sporte kartais bus gerų, o kartais ir blogų dienų. Turi būti tvirtas ir save stumti, kasdien stengtis būti geresnis, tobulėti. Galiausiai, metų pabaigoje, turėtume būti savo pike ir pasiekti savo tikslus.

– Per savo karjerą pabuvojai ne vienoje šalyje. Kuri paliko daugiausiai įspūdžių?

– Žinoma Lietuva, nors čia buvau dar tik savaitę. Jungtinėse Valstijose mes mėgstame krepšinį, futbolą ir daug kitų sportų. Šalyse, kuriose buvau iki tol, krepšinis buvo puikus, bet ten futbolas yra pagrindinė sporto šaka.

Būtent dėl to man Lietuva patinka, kad net ikisezoninės rungtynės yra intensyvios, žaidžiamos su aistra ir meile krepšiniui. Todėl šalyje, kurioje krepšinis yra prioritetas, kuri gerbia krepšinį, jaučiuosi kaip namie.