Santūrus Kazio Maksvyčio džiaugsmas: „Šis sezonas – atgaiva sielai“

8-18 praėjusiais metais. 19-15 šiais.

Toks ryškus kokybinis šuolis „Žalgirio“ buvo atliktas komandos vadeles perėmus Kaziui Maksvyčiui.

Nors 2022 m. balandžio 11 dieną Kauno komandos strategu paskirtas darbėniškis praėjusį pavasarį nesugebėjo nuvairuoti „Žalgirio“ link LKL čempionų trofėjaus, jis atpirko viską su kaupu šiemet, paneigdamas visas prognozes ir su „Žalgiriu“ nukeliaudamas iki atkrintamųjų varžybų Eurolygoje.

Nors kaip ir visą sezoną, be dramos Miunchene kauniečiai neapsiėjo.

Pirmajame kėlinyje geriausiai įtampos pančius nusipurtė „Žalgirio“ latvis Rolandas Šmitas.

„Bayern“ gynybai susikoncentravus ties žalgiriečių gynėjais, puolėjas smeigė du tritaškius iš kraštų bei lipo per varžovus baudos aikštelėje, per pirmąsias septynias minutes pelnydamas tiek pat taškų, kiek visa „Bayern“ komanda – 12.

Pirmąjį ne R.Šmito pataikytą metimą iš žaidimo „Žalgiriui“ tik tiksint paskutinėms kėlinio sekundėms įmetė Ignas Brazdeikis, o audringai savų sirgalių palaikomas „Žalgiris“ po 10 žaidimo minučių pirmavo minimaliai 19:18.

Antrame ketvirtyje K.Maksvyčiui beliko skėsčioti rankomis, kai vienas po kito jo auklėtiniai rinkosi pražangas – net keturi žalgiriečiai pasiekė dviejų pražangų ribą. Tarp jų buvo ir galingai susitikimą pradėjęs R.Šmitas.

Nors Laurynas Birutis sėkmingu žaidimu nugara į krepšį truktelėjo savo komandą į priekį 28:23, treneriui taupant po dvi pražangas užsidirbusius žaidėjus Corey Waldeno vedamas „Bayern“ greitai perėmė iniciatyvą ir po sėkmingo finišo į rūbinę išėjo su 4 taškų pranašumu (38:34).

Be R.Šmito jokio kito lyderio neradęs „Žalgiris“ per pirmuosius du kėlinius atakavo apverktinu tikslumu – tikslą pasiekė tik 36,7 proc. metimų (11/30). O per daugiau nei 11 minučių latviui nesant aikštėje bavarai kauniečius pranoko 11 taškų skirtumu.

Rolandas Šmitas / zalgiris.lt nuotr.

Nors pirmoji pusė nesusiklostė sėkmingai, rūbinėje žalgiriečiai praleido tik šešias minutes.

Edgaras Ulanovas ir Arnas Butkevičius ant parketo grįžo taip anksti, kad kelioms minutėms patys tapo žiūrovais – būtent į „Žalgiriui“ priskirtą krepšį vis dar vyko tritaškių metimų konkursas, kurio dalyviai iš keliolikos bandymų niekaip nesugebėjo pataikyti kamuolio į skylę.

Rungtynes į savo pusę „Žalgiris“ ėmė laužti trečiajame kėlinyje, kai aklinai uždarė kelius link savo krepšio ir per daugiau nei septynias minutes varžovams leido pataikyti tik vieną metimą.

Darbinius taškus rinkę svečiai mažais žingsneliais krapštėsi į priekį ir ketvirčio antroje pusėje susikrovė rekordinį pranašumą (46:40). Po trijų kėlinių K.Maksvyčio komanda buvo priekyje 51:47.

„Bayern“ antrą kvėpavimą įgavo ketvirtojo kėlinio pradžioje, o trumpam vakaro žvaigžde tapęs serbas Ognjenas Jaramazas pelnė septynis taškus iš eilės ir prasidedant antrai ketvirčio pusei leido bavarams pirmauti 65:64.

Vis dėlto savąją žvaigždę rado ir „Žalgiris“.

Visą sezoną sunkiai į K.Maksvyčio schemas įsipaišęs mažylis Lukas Lekavičius svarbiausiu metu truktelėjo savo komandą septyniais taškais iš eilės, tada perdavė estafetę kapitonui E.Ulanovui, pridėjusiam dar keturis, o tuomet Lukas įmetė dar vieną tritaškį – „Audi Dome“ arena ošė nuo žaliai-baltų skanduočių, kai likus žaisti 2 minutėms švieslentė rodė jau žymų „Žalgirio“ pranašumą 78:68.

Bet tada „Žalgirio“ kelyje pasitaikė duobė, vos nesulaužiusi link atkrintamųjų varžybų riedėjusio vežimo.

Vaikiškai klysti ėmę žalgiriečiai dovanojo varžovams pigius taškus, o Andreasas Obstas po eilinės klaidos likus 28 sek. iš svečių pranašumo paliko vos tašką – 78:79.

L.Lekavičius sumetė baudas, tą patį padarė Corey Waldenas, o netrukus taikliomis baudomis pasižymėjo ir E.Ulanovas.

Galiausiai, „Žalgiriui“ pirmaujant 3 taškais, Cassiusas Winstonas persivarė kamuolį per aikštę ir šveitė tritaškį.

Nėra.

83:80 rodė švieslentė ištiksėjus rungtynių laikui, o „Žalgiris“ triumfavo su keliais tūkstančiais „Audi Dome“ areną užpildžiusių ir įspūdingą atmosferą kūrusių sirgalių.

Kauno klubas paneigė visas prognozes ir žais ketvirtfinalyje, kuriame kausis su Šarūno Jasikevičiaus treniruojama „Barcelona“.

Bet prieš tai – džiaugsmas.

K.Maksvytis dar prieš žengdamas į rūbinę paklausė asistentų patarimų ir nusiėmė tiek švarką, tiek kaklaraištį. Juos strategas išsaugojo, bet visą kitą kostiumo dalį, ko gero, turės pamiršti – „Žalgirio“ žaidėjai triumfuodami sulaistė trenerį taip, kad šis iš rūbinės išėjo varvėdamas.

„Rezultatas geras, iškovojome pergalę ir patekome, – po dramatiškų lemiamų rungtynių santūriai apibendrino K.Maksvytis. – Kokybė buvo bloga. Ne tragiška, bet buvo bloga, iš tos rungtynių įtampos negalėjome įgauti pranašumo, o kai pabaigoje jį įgavome, vos neiššvaistėme jo per keliolika sekundžių.

Bet, manau, bendrai imant nusipelnėme atkrintamųjų kaip komanda. Turėjome sunkumų, bet džiaugiamės, nes daug stiprių komandų, garsių vardų liko už mūsų. Džiaugiamės laimėję ir patekę į kitą etapą.“

– Kaip paaiškinti paskutines minutes ir kas ten nutiko?

– Nuovargis, stresas. Klaidas darė tiek kapitonas, tiek kiti žaidėjai, buvo ir varžovų taškai su pražanga, kur reikėjo praleisti ir leisti įmesti be pražangos, tiek tie skersi perdavimai tokiu metu. Tiesiog reikėjo uždaryti rungtynes tokiu metu. Iš 10 taškų buvo telikęs vienas.

– Ar jūsų rungtynių plane buvo Luko Lekavičiaus 20 taškų?

– Jo nebuvo pirmose rungtynėse prieš „Bayern“, bet prieš „Bayern“ taikomą gynybą žinojome, kad galėsime jį panaudoti. Ir panaudojome.

Lukas Lekavičius / zalgiris.lt nuotr.

– Pradžioje tempė vienas Rolandas Šmitas, pelnęs 12 iš pirmų 14 taškų. Kiek jūsų akimis tai įvyko logiškai, kiek gelbėjo jus iš sunkios padėties?

– Išėjome su savo penketu, su kuriuo pastaruoju metu pradėdavome. Nenorėjome keisti to gero penketo, su kuriuo iškovojame pergales, to vadinamo small-ballo.

Su Šmitu pavyko išplėsti aikštelę ir išnaudojome tiek po krepšiu, tiek ant tritaškio. Kažkiek buvo taktiniai dalykai, kažkiek jis gerai įėjo į rungtynes. Vienas iš komandos lyderių, gerai, kad sužaidė.

– Po pertraukos tritaškių buvo išmesta mažiau (per pirmąją pusę 15, per antrąją – 6). Ar buvo tai akcentuota?

– Mes visą sezoną akcentuojame, kad neitume tuo pigiausiu keliu, kad vargintume varžovus, kad turėtume gerą išsidėstymą, eitume į vidų, atsimestume kamuolį, dar kartą eiti, ieškoti geriausio metimo.

Bet žinote, kartais iš streso, nuovargio einame ant tos pigios duonos. Pirmajame kėlinyje atrodė, kad mes per daug tuos tritaškius mėtome.

– Isaiah Taylorui kartojasi ta pati trauma?

– Sunku pasakyti, bet kažkas tokio. Jis labai sprogstantis žaidėjas ir turi turbūt su tuo problemų. Kiek tiksliai jis negalės žaisti, negaliu pasakyti.

Isaiah Tayloras / zalgiris.lt nuotr.

– Ką tik finišavote septinti Eurolygoje. Kažkaip nematyti džiaugsmo.

– (Šypsosi). Kaip ir sakiau, kažkaip ta rungtynių pabaiga...

Tas trenerio darbas padaro tokį, kaip prieš tai sakiau, mazochistinį. Atrodo, vis dar blogai, galėjome geriau, bet turbūt ateis tas jausmas vėliau, nes daug didelių vardų palikome už savęs. Sunkų sezoną turėjome – geriausias komandos žaidėjas iškrito, jį pakeitė žaidėjas su problemomis.

Visos komandos turi savo problemų, bet mes jų turėjome nemažai, tačiau gana gerai su jomis susitvarkėme. Galiu sakyti ir iš klubo, ir iš žaidėjų pusės, kad visi atsidavėme šimtu procentų.

Nepamirškime ir to, kaip greitai suradome du žaidėjus, kurių mums reikėjo ir iš karto tada paėmėme dvi pergales.

Žaidėjai aukojo savo kūnus ir panašiai, tad tiesiog smagu šį sezoną treniruoti ir žaisti su tokia komanda, kuri kaunasi. Kad ir blogos kokybės rungtynėse, bet kaunasi.

– Šiandien yra vieneri metai ir trys dienos nuo tada, kai tapote „Žalgirio“ vyr. treneriu. Su kokiais lūkesčiais tada atėjote į komandą ir kiek juos viršijote per metus?

– Jeigu kalbant apie praėjusių metų rezultatą, tai turbūt buvo gal net klaida ateiti. Jeigu kalbant apie šiuos metus, kad įsivažiuočiau, kad pažinčiau geriau aplinką, tai viskas tvarkoje.

Nemažai prabėgo per tuos metus. Man, kaip treneriui, ir ne iš geriausios pusės. Niekas neatsimena tų trenerių, kurie pradeda sezonus, atsimena tuos, kurie baigia. Rinktinė... Šis sezonas, sakyčiau, buvo ir yra, nes dar jo nebaigėme, toks atgaiva sielai.

Susikomplektavome gerą komandą ir kaunamės. Treneriai taip pat atlieka neblogą darbą, bet žaidėjai klauso mūsų nurodymų ir atsiduoda šimtu procentų. Super.

– Joks krepšinio ekspertas nei Lietuvoje, nei užsienyje prieš sezoną nematė jūsų pirmame aštuonete. Kada dirbdamas komandos viduje pajutote, kad ši komanda gali tai, ko niekas nesitikėjo?

– Pradėjome sezoną neblogai su tokia šablonine fraze: „gerai žaidėme, bet pralaimėjome“.

Bet matėme, kad komanda kaunasi iki galo, buvo gerų ženklų, tos tokios gynybinės ištrauktos rungtynės, kai ištraukėme namie prieš „Virtus“, kažkiek parodė, kad vis tik veikia mūsų sistema aukščiausiame lygyje, Eurolygoje. Tada turbūt pradėjome tikėti.

– Jeigu Lietuvos paštas nuspręstų išleisti pašto ženklą apie šį sezoną ir pasikonsultuotų su jumis, ką jame atvaizduoti, ką pasiūlytumėte?

– Labai toks įdomus klausimas (šypsosi). Aš turbūt siūlyčiau „Žalgirio“ areną ir atmosferą. Paskutinę gynybą kažkokią, kai visi žiūrovai pakyla iš vietų, kai ne įtampa, o atmosfera jaučiama tiesiog tvyro ore. Bandyčiau pavaizduoti šitą žalią areną ir „Žalgirio“ gynybą.

– Ar jau sulaukėte žinutės iš Šarūno Jasikevičiaus?

– Dar ne, dar nežiūrėjau žinutės, buvo kitų reikalų, smagesnių (šypsosi). Bus įdomu.

– Kokia buvo jūsų reakcija, kai pamatėte, kad žaisite būtent su „Barca“ ketvirtfinalyje?

– Tiek jie, tiek mes žinome vieni kitus. Treneris žino, žaidėjai persipynę. Įdomios bus rungtynės. Kažkiek kaip underdogai įeisime į rungtynes, vis dar laukiame, kokia situacija bus su Isaiah Tayloru, nes jis pagyvina mūsų puolimą.

Bet nesvarbu, eisime su Dovydu Giedraičiu, su kitais, būsime dar labiau gynybinė, dar labiau griaunanti komanda. Dar nespėjome pagalvoti, bet gerai, smagus miestas, maža jauki arena, daug lietuvių prieis. Laukiame.

Dar nespėjome pagalvoti, bet gerai, smagus miestas, maža jauki arena, daug lietuvių prieis. Laukiame.

– Kalbant apie dar kelis trenerius, kaip atrodė tų „Žalgiriui“ lemtingų rungtynių Belgrade ir Pirėjuje stebėjimas ketvirtadienį ir ar siųsite padėką, šakotį ar saldainių dėžutę Georgiui Bartzokui ir Duško Ivanovičiui?

– Žiūrėjome visi kartu, nes kaip tik atvažiavome. Pradėjom nuo pratęsimo, tada pajautėme, kad turime šansą. Kaip ir sakiau, krepšinis yra tikimybių teorija.

Rungtynės namie, išvykoje, yra paskutinis turas, jame tik sprendėsi, bet („Žalgirio“ varžovai – aut. past.) žaidė prieš stiprias komandas išvykose.

„Olympiakos“ labai reikėjo tos pergalės dėl pirmos vietos, ta pati „Crvena zvezda“ žinojome, kad lengvai neatiduos. Galiu pasakyti, kad „Fenerbahče“ demonstravo labai gero lygio krepšinį, kabinosi į atkrintamąsias.

Įvyko, kas įvyko, o mes iš savo pusės irgi padarėme – pasiėmėme pergalę.

– Ko reikia, kad ta tikimybių teorija paliktų realių šansų norint laimėti seriją prieš Jasikevičių ir „Barcelona“?

– Serija, aišku, palankesnė stipresnei komandai. Finalo ketverto formatas gal lengvesnis silpnesnei komandai. Bandysime tais ginklais, kuriuos turime. Gynyba, įklampinti į kontaktą, mes to kontakto turime nemažai. Tik taip galime prieš juos laimėti.

– Turbūt bus keista dabar lipti į lėktuvą po to, kai atrodė, jog žaidėte Kaune. Kaip vertinate sirgalių sukurtą atmosferą?

– Jau ne pirmą kartą pasikartosiu: man atrodo, kad tų fanų didėja. Aš nebuvau pernai, bet kiekvienoje arenoje mus pasitinka mažiausiai šimtai fanų, kartais net ir tūkstančiai.

Tai yra super jausmas būti tokios didelės komandos dalimi ir jausti tokį fanų užnugarį. Kad ir šiandien, manau, kad eilinį kartą fanai prie mūsų pergalės prisidėjo ir parodė, kaip mes rūpime jiems. Su tokia fanų baze galime eiti toli.