Mantas Knystautas: „Man patinka tokia rutina“ papildyta

Klaipėdietis Mantas Knystautas 2022 m. pasaulio čempionate pelnė bronzos medalį, 2020 m. ir 2024 m. dalyvavo vasaros olimpinėse žaidynėse. 

Tiesa, į šių metų vasaros olimpines žaidynes sportininkas pateko paskutinę minutę, kai dėl dopingo vartojimo buvo pašalintas kovotojas iš Tuniso Amine Guenichi. Imtynininkas žaidynėse iškovojo 7-ąją vietą.

Mantai, įdomu, kada ir kaip prasidėjo jūsų, kaip sportininko, karjera?

Vaikystėje buvau bandęs plaukimą, taip pat rankinį žaidžiau keletą mėnesių, bet nelabai patiko. Tada, regis, 2005 m., laikraštyje tėtis pamatė skelbimą, kad graikų-romėnų imtynėms renkama vaikų grupė. 

Aš turiu metais jaunesnį brolį, tad tėtis mus abu nuvedė į salę. Ši sporto šaka mums iškart labai patiko, todėl ir pasilikome. Tad nuo vienuolikos metų kaip pradėjau imtynes, taip ir toliau sportuoju iki šių dienų.

Labai svarbu, kad būtų geras kolektyvas, mano treneris mokėjo labai sudominti, nereikėdavo verkti, nes patys norėdavome sportuoti.

Kokias studijas buvote pasirinkęs ir kas tam turėjo įtakos?

Baigiau Mykolo Romerio universitetą, viešojo administravimo bakalaurą, vėliau parašiau sporto industrijų vadybos magistrą, o šiuo metu baiginėju Kauno sporto universiteto olimpinių studijų programą. 

Studijos Mykolo Romerio universitete pasirodė labai patrauklios, kadangi norėjau likti sporto kryptyje, bet ne kaip treneris, o labiau kaip vadybininkas. O studijuoti sugalvojau, kai jau buvau pradėjęs važinėti po Europos čempionatus.

Kokia yra jūsų, kaip sportininko, dienos rutina ir kiek laiko per savaitę skiriate sportui?

Dažniausiai atsikeliu ryte, papusryčiauju, 11 val. treniruotė, tada vėl papietauju, kartais nueinu pietų miego ir 17 val. - antra treniruotė. Gal atrodo šiek tiek nuobodi, bet man patinka tokia rutina.

O savaitgaliai yra skirti poilsiui. Kai geras oras, tikrai nesėdžiu namie: važinėju su dviračiu, žvejoju, pažaidžiu futbolą ar krepšinį. Savaitgaliais, aišku, sporto būna mažiau. Taip pat po čempionatų dažniausiai gaunu tris savaites poilsio.

Iš pradžių vaikystėje turėdavome trejas treniruotes per savaitę, po poros metų - jau po penkerias, o dabar - jau 10 treniruočių per savaitę.

Ar turite kokių nors įpročių, kuriuos atliekate prieš varžybas, jog jos sektųsi?

Kažkokių specifinių įpročių neturiu, bet, manau, toks kaip ritualas būtų mano rutina. Visada turiu daryti tuos pačius pratimus, ta pačia eilės tvarka, kad išlaikyčiau visą susikaupimą ir galėčiau negalvoti apie tai, kas manęs laukia.

Ar neatsibosta ši veikla? Ar būna taip, kad kartais norisi viską mesti?

Nežinau, taip dar kol kas nėra buvę. Kaip tik tikriausiai atvirkščiai, po pralaimėtų varžybų norisi kuo greičiau grįžti į salę ir taisyti savo klaidas. Man yra 30 metų, kolegos, draugai ir kiti pažįstami jau metė visus sportus seniai, bet man motyvacijos ir azarto dar tikrai netrūksta.

Kolegos, draugai ir kiti pažįstami jau metė visus sportus seniai, bet man motyvacijos ir azarto dar tikrai netrūksta.

Ką veikėte tuo metu, kai sužinojote, kad patekote į 2024 m. vasaros olimpines žaidynes? Kaip jautėtės?

Sužinojau iškart po treniruotės. Tuo metu salėje pasilikau papildomai padirbėti, buvau atvažiavęs į Vilnių padėti. Po treniruotės treneris priėjo ir pasakė, kad patekome ir laikas ruoštis į olimpiadą. 

Iš pradžių, pamenu, sakiau: „Nusišnekat, nesąmonė, negali taip būti.“ O baisu tikrai nebuvo, tik džiaugsmas ir jokių abejonių.

Kokios nuotaikos tvyrojo olimpiniame miestelyje?

Olimpinis miestelis - kaip festivalis, tik sporto, o ne pasilinksminimo. Jau nuo 7 ryto gali pamatyti sportininkus, atletus bėgiojant, sportuojant. Viskas ten yra labai gyva. Buvo tokių, kuriems lovos nelabai nepatiko, bet kadangi visiems sąlygos vienodos, tad tikrai nesiskundžiu.

Ar palaikėte draugiškus santykius su visais savo varžovais?

Pačiame miestelyje dažnai jų nesutikdavau, dažniausiai varžybose susitikdavome. Šiaip draugiškai sutariau su visais, nebuvo nė vieno, su kuriuo nepasisveikinčiau. 

O pačiame miestelyje su Lietuvos delegacija daugiausiai laiko praleidau. Po varžybų visi eidavome kitus lietuvius palaikyti. Olimpiadoje jautėsi labai didelė lietuvių vienybė.

Kokie yra jūsų tolimesni tikslai? Kam ruošiatės toliau?

Prasideda naujas olimpinis įkarštis, dabar svarbiausias ketverių metų darbas bus patekti į Los Andžele vyksiančias olimpines žaidynes. Bet viskas po truputį. 

Dar laukia varžybos Vokietijoje, treniruočių stovykla Kroatijoje, tokie kaip kontroliniai prieš egzaminą. O egzaminas bus 2025 m. balandžio Europos čempionatas. Renkame toliau patirtį, stebėsime, ko trūksta, ką dar reikia patobulinti.

Jei galėtumėte pasirinkti bet kokią kitą sporto šaką, kokia ji būtų?

Ledo ritulį arba regbį. Man patinka šiurkštesnis sportas, kuriame yra daugiau kontakto, nėra tokių pražangų, kaip krepšinyje arba futbole, kur atrodo vos paliesi - ir iškart pražangą gausi.

Gal turite kokį nors autoritetą, į kurį lygiuojatės? Jei taip, kas jis toks?

Treneris Mindaugas Ežerskis. Tai žmogus, viską pasiekęs ne talentu, o dideliu ir sunkiu darbu. Aš lygiuojuosi į tuos sportininkus, kurie yra juodadarbiai.

Ar Klaipėda turi visas galimybes tinkamai paruošti profesionalius sportininkus, t. y. kovotojus?

Profesionalių trenerių Klaipėdoje tikrai užtenka, tačiau trūksta profesionalių sparingo partnerių, kurių tenka ieškoti užsienyje.

Profesionalių trenerių Klaipėdoje tikrai užtenka, tačiau trūksta profesionalių sparingo partnerių, kurių tenka ieškoti užsienyje.

Ar fizinis sudėjimas yra labai svarbus šiam sportui? Ar viską įmanoma pasiekti tik sunkiu darbu?

Yra svorio kategorijos, pagal tai ir pasiskirsto priešininkai. Ar tu žemas, ar tu aukštas, visiškai nesvarbu. Norėdamas pasiekti gerų rezultatų, turi būti nuoseklus, dirbti. 

Kartais taip ir atrodo, kad jau pavargai, daugiau nebeišeis niekas, bet reikia toliau nuosekliai daryti tą patį, nes tai vėliau atsipirks varžybose. 

Taip pat labai svarbu tikėti treneriu. Dabar dažnai matau, kai vaikų tėvai ateina ir treneriams bando aiškinti, kad jie kažką blogai daro.

Labai svarbu tikėti treneriu. Dabar dažnai matau, kai vaikų tėvai ateina ir treneriams bando aiškinti, kad jie kažką blogai daro.