Greitos sėkmės nustebintas Šaras – apie finalo ketvertą, E.Atamaną ir šių laikų krepšinį

Sezono viduryje Turkijos galiūno vairą iš Dimitrio Itoudžio perėmęs 48-erių kaunietis „Fenerbahče“ rado 12-oje Eurolygos vietoje, bet dramatiškame sezono finiše sugebėjo įšokti į finalo ketvertą.

Prieš kelionę į Berlyną Š.Jasikevičius prisėdo ilgam interviu su „beIN SPORTS“, kuriame išsamiai papasakojo apie pirmąsias dienas „Fenerbahče“ klube, čia sutiktus pažįstamus, lygino ankstesnius savo finalo ketvertus su Kauno „Žalgiriu“ ir „Barcelona“ bei kalbėjo ne tik apie laukiantį pusfinalį su Ergino Atamano vedama Atėnų „Panathinaikos“ ekipa, bet ir šiuolaikinį krepšinį bei savo žaidimo filosofiją.

„Ačiū žmonai, kuri padėjo išspręsti daug rūpesčių kelionėje į finalo ketvertą. Ji jau ekspertė šiuo klausimu (juokiasi). Aš pats norėjau atsiriboti, susitelkti darbui ir pailsėti. Pirmadienį pradėjome pasiruošimą pusfinaliui su „Panathinaikos“, bet pagrindinis dėmesys išlieka mūsų komandai“, – interviu pradėjo Š.Jasikevičius.

– Perėmėte „Fenerbahče“ vairą jau sezono viduryje. Ar toks ir buvo planas – žaisti Eurolygos finalo ketverte? – „beIN SPORTS“ paklausė Š.Jasikevičiaus.

– Jokiu būdu. Niekada negalvojau, kad pateksime jau pirmais metais. Tai tikrai puiku. Prieš sezoną planavau, kad keliausiu po pasaulį ir leisiu laiką su šeima, padėsiu žmonai vedžioti šunį. Skambės beprotiškai, bet man patinka tai daryti.

Tada paskambino Derya (Yannieris, „Fenerbahče“ direktorius, – 15min past.). Viskas pasikeitė. Planai keliauti po pasaulį, mėgautis gyvenimu staiga išgaravo. Kaip sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

– Ir pats žaidėte „Fenerbahče“ klube, laimėjote du titulus. Kaip jautėtės, kai sulaukėte skambučio?

– Tokiose situacijose, kai susitarimas vyksta sezono viduryje, viskas nutinka labai greitai. Buvo labai netikėta. Taip, turiu praeitį „Fenerbahče“ klube, bet trumpą. Žaidžiau čia 6 mėnesius.

Žinojau, ko tikėtis. Ir ką bandyti pagerinti. Negalvoji apie daug detalių, negali apgalvoti visko. Tiesiog žiūri į kitą dieną, į kitą treniruotę. Sprendi tik tas problemas, kurios iškyla čia ir dabar.

– Ar pasikeitė „Fenerbahče“ nuo tų dienų, kai žaidėte čia?

– Žengė didžiulius žingsnius į priekį. Dabar – tai Europos krepšinio elitas. Kiekvieno sezono siekis yra žaisti Eurolygos finalo ketverte. Kai buvau čia kaip žaidėjas, „Ülker“ dar tik augo. Taip, sirgaliai nepasikeitė. Žmonės čia myli krepšinį. Jie myli Eurolygą ir užpildo areną. Matau, kad buvo padaryta daug žingsnių. „Fenerbahče“ dabar daug didesnis klubas ir daugiau dėmesio skiria krepšiniui.

– Ar sunku perimti komandos vairą vidury sezono?

– Labai. Tuo pačiu metu stengiesi nesusikurti nepamatuotų lūkesčių. Viena maža detalė kiekvieną dieną. Toks buvo mūsų tikslas. Kaip jau sakiau, perėmiau komandą iš labai gero trenerio. Su daug patyrusių žaidėjų, mačiusių daug mano stiliaus strategų. Jie išbandė kiekvieną puolimo ir gynybos sistemą. Jie žino, kaip tai daroma.

– Su dalimi žaidėjų jau buvote dirbęs ir anksčiau. Su Nigelu Hayesu-Davisu net dviejose komandose. Taip pat ir su Nicku Calathesu, Sertaču Šanli. Visi trys pirmose jūsų rungtynėse pasirodė starto penkete. Norėjote pradėti su tais žaidėjais, kuriuos pažįstate?

– Taip, būtent todėl. Jie mane pažįsta ir žino, ko tikėtis. Jie buvo priežastis, kodėl sutikau imtis šio darbo. Žinojau, kad pradžioje jie ves mane į priekį sudėtingose situacijose. Daugiau ar mažiau jie žino mano krepšinio filosofiją. Aš žinau jų. Dažniausiai, kai atvyksti į naują komandos, neturi tokios prabangos – trijų žaidėjus, kurie tave taip pažįsta. Man tai buvo didžiulis privalumas.

– Kita vertus, N.Calathesas paliko jus „Barcelona“ klube, pareiškęs, kad nori žaisti laisvą krepšinį. Koks buvo pirmasis jūsų pokalbis? Akivaizdu, kad viskas suveikė puikiai, nes jis žaidžia nuostabiai.

– Nereikėjo jokio pokalbio. Manau, kad žaidėjai ir treneriai yra panašūs. Treneriai visada nori žaidėjų iš kitų komandų, žaidėjai – taip pat kažko kito, ko neturi. Galbūt jis norėjo daugiau laisvės. Taip, jis pasakė tai viešai, bet turi judėti pirmyn nepriimdamas to per daug jautriai.

Jis vėl pritapo prie sistemos. Krepšinio idėjos yra praktiškai tokios pačios. Kitais žodžiais tariant, kaimynui tavo višta gali atrodyti lyg žąsis. Nuo pirmųjų dienų pajutau, kad žaidėjai greitai prisitaikė žaisti drausmingesnį krepšinį, tokį, kokio noriu aš.

Mes, treneriai, taip pat keičiamės. Aš keičiuosi kaip treneris, o jis – kaip žaidėjas. Nereikėjo jokio papildomo pokalbio.

– Kitas jūsų pažįstamas N.Hayesas-Davisas pagerino Eurolygos rekordą, pelnydamas 50 taškų vienose rungtynėse. Jeigu kas būtų klausęs prieš sezoną, kuris žaidėjas galėtų tai padaryti, Nigelo greičiausiai niekas nepaminėtų net tarp 20-ies kandidatų.

– Manau, kad su kiekviena diena jis tampa vis svarbesniu žaidėju. Jis labiau matomas kaip trigubo dublio krepšininkas, labai universalus, bet ne tas tikras taškų rinkėjas. 50 taškų buvo beprotiška. Viskas tose rungtynėse buvo beprotiška. Galiausiai ir mes padėjome pagerinti jam tą rekordą. Džiaugiuosi, kad jam pavyko tai padaryti.

– Ar dabar lengviau pelnyti 30, 40, 50 taškų, palyginus su laikais, kai dar pats buvote žaidėjas?

– Ne, tik ne Eurolygoje. Čia kasmet darosi sunkiau. Taip, stengiamės žaisti greičiau. Stengiamės turėti daugiau atakų. Esame tokia komanda. Tačiau Eurolygoje reikia luptis. Manau, kad krepšinis šioje lygoje nepasikeis. Aš to nematau. Turi kautis dėl kiekvieno centimetro aikštėje. Labai sunku. Ir varžovai visada stengiasi tau viską apsunkinti.

– Esate linkęs į detales, tačiau ši „Fenerbahče“ rengia labai daug atakų, bėga, renka daugiau nei 100 taškų. Pagerinote daugybę klubo puolimo rekordų, metate daug tritaškių. Atrodo, kad išlaisvinote ekipą, bet žinant jūsų filosofiją, ankstesnes komandas, ar taip ir norite žaisti?

– Nesu visiškai tikras. Mano treniruotės ir užduotys „Barcelona“ ir „Žalgirio“ komandose būdavo tokios pačios. Tokios, kaip ir dabar – visada bandyti atakuoti greitai. Kartais Barselonoje bėgdavome greitai, bet dėl tam tikrų priežasčių – ne visada. Tikiu, kad „Fenerbahče“ ekipoje mes bėgame stabiliau. Viskas priklauso nuo žaidėjų. Ar jie pasiruošę bėgti pirmyn ir atgal? Ar gali tai padaryti fiziškai? Tai pati svarbiausia dalis. Kaip žaidėjai įgyvendins tavo idėjas aikštelėje?

– „Žalgiryje“ turėjote Artūrą Milaknį, kuriam kurdavote daug derinių puolime. „Barcelona“ ekipoje darėte tai su Alexu Abrinesu. Bet čia, „Fenerbahče“ komandoje, neturite tokio išreikšto snaiperio.

– Turėjau pakeisti sistemą, nes žaidėjai čia – kitokie. Manau, kad visada turi prisitaikyti prie žaidėjų, kuriuos turi. Jie yra svarbiausi. Daugiau žaidžiame vienas prieš vieną su Tyleriu Dorsey, Scottie Wilbekinu ir Marko Guduričiumi... Galiausiai, turi prisitaikyti. Toks mūsų darbas.

Nemanau, kad tai veiktų atvirkščiai. Aš, kaip treneris, turiu prisitaikyti prie turimų žaidėjų. Žinoma, yra ir žaidimo filosofija. Žaidėjai turi taikytis prie jos. Aš nesiskiriu nuo kitų trenerių. Ginkis, kaip gali geriausiai, rink, kiek gali taškų daugiausiai, ir žaisk komandiškai. Žinoma, yra tam tikri įpročiai, dėl kurių turi kovoti kasdien, kad jie susiformuotų.

– Visada maniau, kad teks palaukti vasaros ir leisti jums pačiam susirinkti sudėtį, bet jau patekote į finalo ketvertą. Ne per aukštai užkėlėte kartelę?

– Nereikia nuo to slėptis. Patekome į finalo ketvertą pirmu bandymu. Visi supranta, kokie yra „Fenerbahče“ lūkesčiai, bet tai nereiškia, kad patekti į finalo ketvertą yra lengva ir tai nutiks kasmet. Tokia yra tiesa. Manau, kad man pasisekė, jog galiu dirbti klube, kuris kelia tokius aukštus tikslus. Ar užsikėlėme juos per aukštus? Tai nesvarbu, nes kartelė yra ten, kur ją užkeliame kiekvienas sau. Dirbti kiekvieną dieną ir būti profesionalais. Net jei ir nepasiseks, būsime padarę viską.

– Laimėti yra viena, bet įdiegti žaidimo filosofiją – visai kas kita. Kokį krepšinį žaistų jūsų svajonių komanda?

– Kiekvieno trenerio svajonė yra neįtikėtinai gintis. Taip, kad varžovas pelnytų 30-40 taškų. Svajojame apie tai prieš miegą (šypteli). Tada svajojame, kaip spausime varžovus, atimsime kamuolius ir patys pelnysime 100 taškų. Tačiau taip nebus. Varžovai – taip pat labai geri. Ypač Europos krepšinyje, kur jėgos – labai lygios. Kiekviena detalė tampa pačia svarbiausia. Bloga pražanga ar sprendimas nulemia rungtynių baigtį. Svajonės yra, bet dauguma jų – tuščios.

Šarūnas Jasikevičius / „Fenerbahce“ klubo nuotr.

– Visgi pirmiausia, kalbėdamas apie svajones, užsiminėte apie gynybą. Ankstesnės jūsų komandos, pasiekusios finalo ketvertą, išsiskirdavo gynyba visiems keičiantis ginamaisiais. Šioje komandoje taip žaisti nėra lengva.

– Taip, situacijos gerokai skiriasi. Bet mes galime keistis ginamaisiais. Su Papagianniu, Motley ir Nigelu penktoje pozicijoje. Turime sistemą, su kuria galime gintis įvairiais būdais. Tiesiog turime reaguoti. Kai atvykau, mūsų atkovotų kamuolių skaičiai buvo labai prasti. Todėl nenorime gintis besikeisdami ginamaisiais, nes turėsime problemų kovodami dėl kamuolių. Turi identifikuoti komandos problemas ir imtis atitinkamų sprendimų.

Serijoje su „Monaco“ žaidėme mažu penketu. Buvome tai išbandę Turkijos čempionate ir kituose mačuose. Neturėjome Motley, kiti žaidėjai nežaidė gerai, todėl turėjau tai pabandyti. Nebuvome tam itin pasiruošę, bet turime ir tokią galimybę.

– Serija su „Monaco“ buvo beprotiška.

– Visiškai. Niekas apie tai nekalba, bet visų rungtynių likimas sprendėsi per paskutinę ataką. Išskyrus trečią mačą, kuri laimėjome 7 ar 8 taškais. Dvejos rungtynės baigėsi pratęsimais. Mus lydėjo ir sėkmė. Kita vertus, turėjome galimybę laimėti ir antrą, ir ketvirtą mačus. Nepasisekė, bet pasisekė penktajame.

– Ką galvojote, kai N.Calathesas metė tuos tritaškius?

– Nieko. Norėjau, kad komanda rastų gerą metimą. Nickas susistatė kojas – beje, kai jis tai padaro, jo procentai yra pakankamai aukšti. Tuo metu abiem ekipoms sunkiai sekėsi rasti laisvus metimus. Kaip jau sakiau, kamuolys galėjo ir neįkristi. Turime išlikti nuoširdūs ir sąžiningi.

– Kaip treneris į finalo ketvertą atvedėte jau tris skirtingas komandas. Kuo jos panašios?

– Sunku pasakyti. Žaidėjai visada skiriasi. Buvome priblokšti vien patekimo į atkrintamąsias su „Žalgiriu“. Žinojome, kad Pirėjo „Olympiakos“ situacija tuo metu nebuvo gera, o mūsų, priešingai – puiki. Barselonoje panašiai kaip ir čia, Stambule – visi tikisi, kad žaisi finalo ketverte. Tai nėra lengva, bet nežinau, ar yra panašumų. Galbūt žaidėjų pasiaukojimas dėl komandos sėkmės. Sunku tai pasiekti.

– Pusfinalyje stosite į kovą prieš Atėnų „Panathinaikos“. Klubą, kuriame esate legenda kaip žaidėjas. Ko tikėtis šiame mače?

– Tai – finalo ketvertas. Bus sunku. Mūsų laukia tipinė Ergino Atamano ekipa. Komanda, kurioje visus sprendimus priima mažiukai, žaisdami pikenrolą. Žinoma, čia bus mūsų dėmesys. Tačiau negalime pamiršti ir kitų jų žaidėjų. Manau, kad mūsų ir jų jėgos yra lygios. Tuomet jau prasideda nesibaigiančios kalbos apie detales ir smulkmenas. Laukia finalo ketvertas. Jame turi būti sunku.

– O kalbant apie atmosferą?

– Žaidžiau finalo ketverte 2009-aisiais, kuriame dalyvavo dvi graikų komandos. Dabar pridėkite ir „Fenerbahče“. Manau, bus beprotiška. Tačiau negalime per daug apie tai galvoti, mūsų dėmesys turi būti nukreiptas tam, kas vyks aikštelėje.

– Užsiminėte apie 2009-uosius. Žaidėte drauge su Dimitriu Diamantidžiu, Vassiliu Spanouliu, Drew Nicholasu. Kaip manote, kodėl tokių gynėjų nebėra šiuolaikiniame krepšinyje?

– Tiesą sakant, yra, bet dalis jų žaidžia NBA. Šiais laikais labai sunku išlaikyti tokius žaidėjus. Finansinė praraja tarp NBA ir Eurolygos plečiasi. Nėra lengva. Tie laikai visada bus prisimenami kaip šlovės metai.

– Ir pats esate tėvas jauno žaidėjo. Kodėl nematome daug naujų jaunų veidų krepšinyje?

– Manau, kad pamatysime. Dalį jų pasigriebia NBA.

– Bet ne tokių senosios mokyklos atstovų kaip N.Calathesas.

– Manau, kad klasikinio įžaidėjo idėja yra visiškai prarasta. Dabar įžaidėjai nori ilgai žaisti su kamuoliu ir patys pelnyti 20 taškų. Prieš 50 metų, klasikiniame krepšinyje, įžaidėjai atsivarydavo kamuolį ir sustatydavo kitus žaidėjus į pozicijas. Dabartiniai įžaidėjai nuolat kėsinasi įmesti tau tritaškį greitoje atakoje. Gintis daug sunkiau.

– Kalbant apie NBA, ribų nebelieka. Rinkos žaidėju tampa ir NCAA. Turkijoje dabar priimta taisyklė, kad legionierių galės būti 7, bet aikštėje visada turės būti bent vienas turkas. Kokia jūsų nuomonė?

– Taisyklės ir apribojimai jau buvo išbandyti Rusijoje, Izraelyje ir toje pačioje Turkijoje. Tikslas buvo padėti nacionalinei komandai, bet nutikdavo priešingai. Tai niekuo nepadėdavo rinktinei. Su 7-iais legionieriais Turkijos lyga bus stipresnė. Reikės prisitaikyti taktiškai, tačiau kalbant apskritai, jokioje šalyje nepasiteisino bandymai priverstinai leisti į aikštę vietinius žaidėjus.

– Kaip manote, kodėl?

– Manau, kad tokios taisyklės neskatina vietinių kovoti dėl savo vietos komandoje. Jie žino, kad turi garantuotą poziciją. Tai nėra teisingas kelias. Nekalbu apie krepšinį, tas pats galioja ir gyvenime. Tik turėdamas išsikovoti savo vietą po saule, tu gali tapti geriausiu.

– Kai atvykote į komandą, įtraukėte į rotaciją 22-ejų Emre Ekşioğlu. Debiuto sulaukė ir 15-metis Ömeras Ege Ziyaettinas. Koks jūsų požiūris į vietinius žaidėjus?

– Turime juos gerbti. „Fenerbahče“ turi sistemą ir šių jaunuolių svajonė yra žaisti pagrindinėje vyrų komandoje. Turime duoti jiems šansą. Manau, kad vietiniai krepšininkai yra labai svarbūs bet kuriame klube ar šalyje. Iš kitos pusės, reikia įvertinti ir komandai keliamus tikslus. „Fenerbahče“ yra labai aukšto lygio komanda. Turi būti pakankamai geras, kad galėtum joje žaisti.

– Ar turite žinutę sirgaliams?

– Aš labai dėkingas jiems už palaikymą. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau. Būti „Fenerbahče“ sirgaliumi dabar labai lengva, bet, mano nuomone, tikrasis palaikymas pasirodo sunkiose situacijose. O sunkūs laikai galiausiai ateis. Turėsime išlikti drauge, kaip visada, net ir tada. Kalbant apie Berlyną, tikiuosi ten pamatyti labai daug geltonos spalvos.