Eigirdas Žukauskas apie „Wolves“ komandą: „Net pačiam įdomu, ką mes galėsime parodyti“

Prie naujosios savo komandos jis prisijungė tik pasirengimui artėjant prie pabaigos.

Nors 30-metis krepšininkas atskleidė, kad klubo sudarytos sąlygos jį maloniai stebina, komanda gali koncentruotis į krepšinį ir gerinti tarpusavio ryšį, kuris yra svarbus kelyje į pergales. Tuo tarpu kalbėdamas apie pasibaigusį Europos čempionatą, jis prisipažino, kad tikėjosi sėkmingesnio sau debiuto Senojo žemyno pirmenybėse, tačiau į šią patirtį žiūri pozityviai.

Pirmajame savo interviu E. Žukauskas papasakojo apie sprendimą tapti vilkų nariu, savo karjerą, norą laimėti titulus, Europos čempionato virtuvę ir apie pirmuosius įspūdžius prisijungus prie komandos draugų „Wolves“ komandoje.

Kodėl nusprendei prisijungti prie naujojo „Wolves“ klubo?

„Wolves“ klubas su manimi susisiekė po rinktinių lango. Agentas man pasakė, kad jie stipriai domisi ir norėtų, kad prisijungčiau prie naujo klubo. Tada prasidėjo derybos, pradėjome mąstyti. Aišku, buvo kitų variantų, bet pakalbėjau tiek su Rimantu Kaukėnu, tiek su Rimu Kurtinaičiu ir man pasirodė, kad projektas tikrai įdomus, ir patraukė į savo pusę labiau, nei visi kiti buvę variantai, pasvėrus galimybes tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Aišku, aš jau seniai žaidžiau Lietuvoje, ir tai vaidino kažkokią rolę. Tas norėjimas pasitikrinti, koks lygis yra Lietuvoje, naujas klubas, finansinis aspektas, žaidimo rolė, nes žinojau, kokie pasirašę žaidėjai. Jaučiau, kad iš viso šito iš tikrųjų gali kažkas neblogo gautis. Viskas susidėjo į bendrą visumą ir galiausiai nusprendžiau pasirašyti sutartį su „Wolves“.

Lietuvos krepšinio mėgėjams esi mažiau pažįstamas, nes Lietuvoje žaidei trumpai. Koks buvo tavo karjeros kelias?

Lietuvoje čia manęs nelabai kas žinojo. Išvažiavau į Prancūziją, pusantrų metų gavau trečioje lygoje, antroje lygoje, tada grįžau į Prienus metams, bet po to iškart vėl išvažiavau keturiems sezonams. Normalu, kad niekas apie mane čia nežino. Džiaugiuosi, kad Kazys Maksvytis pakvietė į rinktinės langus, kažkiek pavyko žaisti rinktinėje. Mano visa karjera buvo per užsienį, o Lietuvoje daug nebuvo kalbama. Kiekvienam savas kelias, tai mano buvo toks.

Ketverius metu praleidai Rusijoje, Permės klube, iš kurių – tris kartu su treneriu K. Maksvyčiu. Kokie buvo tie metai?

Taip, mes praleidom beveik tris sezonus Permėje. Iš pradžių buvo latvis treneris, tada pasikeitė, vėliau atėjo ir lietuviai į trenerių štabą – treneriai Kazys, Gintaras Kadžiulis ir fizinio rengimo treneris Deividas Rinkevičius, kuris dabar taip pat yra „Wolves“ komandoje. Buvo Adas Juškevičius. Taip prasidėjo nauja era Permės komandoje. Trys sezonai pas tą patį trenerį, manau, yra nemažai.

Kiek svarbu krepšininkui laimėti titulus?

Manau, kad čia kiekvienas nori kažką laimėti, kažkokį titulą. Nesvarbu ar čia LKL, ar Turkijos, ar Ispanijos lyga, tu visur žaidi ir nori laimėti titulą. Jei žaistum vien tam, kad žaist, tai koks įdomumas. Baigęs karjerą, pažvelgtum į viską, kiek nuėjai ir, kad būtų kažkoks įrašas. Dalyvavai ten, žaidei už tą klubą, pasiekei tą ir tą. Todėl norisi kažką laimėti, kuo daugiau rungtynių, jei įmanoma, laimėti ar taurę, ar čempionų titulą kažkokį – viskas sukasi apie tai.

Kokie įspūdžius parsivežei iš Europos čempionato, kuriame dalyvavai pirmą kartą?

Suvažiavo daug gerų žaidėjų: ir NBA žvaigždės, topiniai žaidėjai visi buvo. Tikrai gerai pasiruošusios. Ir vis tiek matome, kiek yra staigmenų. Net ir stiprios rinktinės krenta, atrodo, prieš tuos priešininkus, kur neturėtų. Bet čia yra vienos rungtynės. Nors visos pasiruošusios, bet gali nutikti bet kas. Tas ir buvo įdomu šiame čempionate, tikrai lygis buvo aukštas ir tiek individualių pasirodymų, tiek komandinių buvo gerų. Įdomiausia patirtis, kokią esu turėjęs kol kas.

Ko asmeniškai tikėjaisi iš debiutinio sau Europos čempionato?

Asmeniškai sau keli vienokius ar kitokius lūkesčius. Kažkiek tikėjausi daugiau, bet situacija buvo tokia, kokia buvo. Manau, kad iš to reikia pasiimti kažkokio pozityvo. Vis tiek tame dalyvavau, pamačiau koks lygis, kokie žaidėjai stiprūs yra. Man tas labai įsiminė. Visų pirma, tai tikrai pritrūko sėkmės, nes pralošti keturias rungtynes realiai per porą atakų, paskutinėmis rungtynių minutėmis yra daug. Vienas, kitas sprendimas, kelios atakos ir tos rungtynės sprendžiasi iš tų situacijų. Keturias rungtynes pralošti keliais taškais yra sunku, bet juk nieko nepakeisi.

Dėl rinktinės prie „Wolves“ komandos draugų prisijungei vienas iš paskutiniųjų. Kokį įspūdį paliko komanda ir pati organizacija?

Tą, ką aš mačiau, man visai patiko. Intensyvumas didelis, žaidžiame greitai. Manau, kad jei pridėsime tam tikrų detalių ir geriau suprasim vienas kitą, bus visai įdomu. Net pačiam įdomu, ką mes galėsime parodyti. Viskas susideda į bendrą visumą: žaidėjai, treneriai, personalas. Svarbu, kad būtų kuo geresnis ryšys tarp visų, tiek su vadovybe. Kad visi būtume, kaip kumštis ne vien aikštelėje, bet visi turi būti kartu. Kuo labiau visi bus susirišę vienas su kitu, tas tikrai prisidės prie pergalių. Jau pačioje pradžioje, kai kalbėjome su žaidėjais, kai mes dar buvom išvažiavę su Kristupu Žemaičiu, irgi sekėm, kaip čia viskas vyksta. Jau jie tada sakė, kad viskas tikrai profesionaliai, lygis organizacine prasme tikrai geras ir ką aš atvažiavęs pamačiau, tai maloniai nustebino. Viskas suorganizuota, sudėliota tikrai gerai. Tiek prieš treniruotę, tiek po. Paliko įspūdį gerą.