„Dragūno“ ukrainiečiai perdavė vienybės jausmą - iškovotas LRF trofėjus

„Dragūnas“ „Švyturio“ arenoje vykusiame Lietuvos rankinio federacijos (LRF) taurės turnyro finaliniame ketverte buvo itin susitelkęs ir kovingas: pirmąją turnyro dieną pusfinalyje dragūniečiai rezultatu 31:22 įveikė Vilniaus „Amber“ komandą, o kitą dieną finale rezultatu 32:25 nugalėjo Kauno „Granitą-Karį“.

Ukrainiečių indėlis

Pusfinalyje „Dragūno“ komandą į priekį vedė ukrainiečiai, rungtynėse sulaukę ypatingo sirgalių palaikymo: Danylo Hlušakas nugalėtojams pelnė net 11 įvarčių, Danilas Plakhotinas įmetė 4-is, Sejedas Naghavialhoseinas 3 įvarčius. Geriausiu „Dragūno“ gretose išrinktas vartininkas ukrainietis Maksimas Lobčiukas.

Ir finalinėje kovoje ukrainiečių indėlis buvo itin svarus: S. Naghavialhoseinas kauniečių vartus nuginklavo 5 kartus, o geriausiu finalo rungtynių žaidėju „Dragūno“ gretose išrinktas D. Hlušakas prie pergalės pridėjo 4 įvarčius. Iš viso jis per LRF finalo ketverto kovas pelnė net 13 įvarčių.

„Ačiū vyrams, kurie kovojo iki galo ir pelnytai laimėjo taurę. Daug padėjo ir namų sienos. Mus palaikė apie 400 žiūrovų. Jau senokai neteko patirti tokio gero palaikymo. Pati smagiausia diena tiek man, tiek ir komandai. Man tai pirmas trofėjus trenerio karjeros pradžioje.

Prie pergalės daug prisidėjo ir mūsų komandos ukrainiečių nusiteikimas. Tokiu sunkiu momentu jie sugebėjo susikaupti finalo rungtynėms ir ta vienybė persidavė visai komandai. Vienas kitą labai palaikėme, taip jau seniai buvo“, - po finalo rungtynių kalbėjo „Dragūno“ treneris Gintaras Cibulskis.

Kovėsi lyg už Tėvynę

Per LRF finalo ketvertą lietuvių palaikymas Ukrainai buvo itin pastebimas - „Švyturio“ arenoje sirgaliai iškėlė pasiūtas didžiules Ukrainos vėliavas, aidėjo skanduotės ir šūksniai „Slava Ukraini“ ir panašiai. Turbūt tai taip pat įkvėpė kovai? - „Vakarų ekspresas“ pasiteiravo geriausiu finalo rungtynių žaidėju „Dragūno“ gretose pripažinto D. Hlušako.

Taip, tai išties suvienijo visus mus. Labai esu dėkingas lietuviams už tokį palaikymą. Juk „Dragūno“ komandoje esame keturi ukrainiečiai, tad tas jausmas keturis kartus stipresnis, nei aš būčiau vienas.

Prieš rungtynes su „Dragūno“ komandos žaidėjais sustojome ratu, apsikabinome ir komandos kapitonas Arvydas Bučius pasakė: „Atiduokime savo širdis dėl šios kovos, dėl šių mūsų komandos vyrų, dėl Ukrainos laisvės ir pergalės. Visa širdimi esame su jumis.“ Tai suvirpino širdis ir sutelkė dar didesniam kovingumui.

Labai motyvavo ir rankinio sirgaliai. Po tokio nuoširdaus jų palaikymo Ukrainai aikštėje norėjosi pasirodyti kuo geriau ir taip jiems padėkoti.

Turbūt malonu, kad buvote pripažintas geriausiu finalo žaidėju?

Man svarbiausia ne individualūs prizai, o komandinė pergalė ir bendra klubo sėkmė. Malonu, kad pavyko iškovoti taurę, kurią tarsi paskyrėme už didvyrišką Ukrainos žmonių kovą, už savo žemių laisvę, už Tėvynės nepriklausomybę.

Kaip dažnai palaikote ryšius su Ukrainoje gyvenančiais tėvais? Ką jie kalba apie visą šią situaciją?

Tėvai gyvena Zaporožėje, dabar yra išvykę kiek tolėliau nuo Zaporožės, pas močiutę. Nuolat palaikome ryšį. Visi labai jaudinamės ir išgyvename tai, kas dedasi Ukrainoje, tačiau visi bandome vieni kitus raminti ir guosti, kad viskas bus gerai.

Ir mama mane prieš šį LRF finalo ketvertą ramino, kad galėčiau naktį užmigti ir rasčiau jėgų kautis aikštėje. Patikėkite, labai sunku, bet būtina kažkaip nukreipti mintis ir susitelkti.

Negali dieną naktį mąstyti tik apie blogį ir karą.

Mama sakė: „Eik į aikštę ir kaukis taip, kaip už Ukrainą. Šią pergalę paskirk būtent už Ukrainos laisvę.“ Tą stengiausi ir daryti.

Mes, ukrainiečiai, labai tikimės, kad viskas bus gerai, kad atsilaikysime prieš rusų atakas, ir karas pagaliau baigsis.